Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Vykstant kasmetiniams atlaidams – arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimui – Marijampolės bazilikoje (liepos 9–17 d.), vis „užkliūva“ kuris nors tėvo Jurgio žodis. O kai kurių ir sąmoningai norisi paieškoti... Ypač kai šitam nesišnekančiame ir nesusišnekančiame, nesaugiame, sumišusiame, kariaujančiame pasaulyje (čia pat už lango laksto ir ukrainiečiai vaikai) labai reikia vieno kito gero, protingo, taiklaus žodžio. Kad niekuomet nenustotume matyti ir daryti gėrio (tiesa, ačiū Dievui, jo šiuo metu taip pat apstu – kaip ir tų pačių vaikų bei jų mamų akyse, šypsenose).
Tėvas Jurgis ir Sinodas
Taigi, pirmas žodis – Sinodas. Buvau visai pamiršusi, kad jis iš tiesų yra tėvo Jurgio raštijoje. O dabar, baigiantis dieceziniam Sinodo etapui, staiga iškilo: „imsiuos dijecezijos Sinodą ruošti“ ( Laiškas kunigui Būčiui, 1923 XII 22); „Aš dabar ruošiu medžiagą dijecezijos Sinodui“(Laiškas kunigui Andžiuliui, 1924 IV 06). Pasitikrinau. Stropusis Tadeuszas Gorskis MIC savo knygoje užtikrina: „Jis labai rimtai rengėsi sinodui. 1922 m. liepos 4–6 dienomis dalyvavo Varšuvos vyskupijos sinode. Paprašė <...> atsiųsti jam Polesės vyskupijos sinodo dokumentus. Kartu rinko įvairią reikalingą medžiagą“ ( Palaimintasis Jurgis Matulaitis, 2009, p. 262). 1923 m. spalio 12 d. oficialiu raštu pranešė, kad nusprendė sušaukti sinodą. Kodėl? Nes pasaulis nebuvo ramus ir paprastas. Politinė ir visuomeninė situacija kito akyse. Ką tik baigėsi karas, Vilniaus vyskupiją tebedalijo demarkacijos linija, radosi naujos tautinės valstybės, augo tautinis sąmonėjimas, o greta – ir nacionalizmas. Bažnyčia vargo, o ne kartą klaidžiojo ir klydo. Ryškėjo naujos sielovados problemos, kilo klausimų. O vyskupas Jurgis suprato, kad nenori ir negali jų vienas spręsti, kad reikia kalbėtis, tartis. Turbūt todėl taip, beveik su įkarščiu: „Pradedu rengtis Sinodui; dabar jau visiškai atsiduosiu tam darbui“ ( Laiškas kunigui Varšavskiui, 1924 III 13) Deja, šis tėvo Jurgio projektas liko neįgyvendintas, nes, vos jį pradėjęs, suprato, kad greitai turės trauktis iš Vilniaus.
Na taip, dabartinis Sinodas – ne tas pats, ir ne tik todėl, kad jis – visuotinis. Jis kitoks ir tematika, ir veikimo pobūdžiu. Vis dėlto yra ir šio to, kas sieja ir dabartinį, ir aną, tėvo Jurgio ruoštąjį – neparuoštąjį ir visus visais laikais Visuotinėje ir vietinėse Bažnyčiose vykusius sinodus, pradedant pirmuoju, kai „apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti“ (Apd 15, 6). Būtent pati esmė – Bažnyčios sinodiškumas.
Gyvybinis poreikis
Iš čia ir antras žodis (ar žodžiai) – kalbėtis, tartis. Regis, tėvui Jurgiui tai buvo gyvybinis poreikis, jis nuolat kalbėjosi ir tarėsi – formaliai ir neformaliai, su pačiais įvairiausiais asmenimis – nelygu koks klausimas, rūpestis, situacija. Korespondencijoje tokių „dialogų“ – daugybė. Vis dėlto atsiranda pagrindo spėlioti, kad raštu tai darė tik iš bėdos. Labiau brangino ir vertino gyvą pokalbį, diskusiją, dalijimąsi. Tą leidžia numanyti ir jo – naujokų magistro – veikimo stilius Fribūre (pvz., kasdieniai bendruomenės disputai įvairiomis temomis), ir Vilniaus vyskupo darbuotė – neįtikėtinai ilgos priėmimo valandos kurijoje, dažni formalūs pasitarimai su įvairiomis kunigų grupėmis (su kapitula, dekanais, Vilniaus miesto parapijų klebonais ir t. t.), nuoširdūs pokalbiai su klierikais, specialiai tuo tikslu kviečiamais patarnauti vyskupui asmeninėje koplyčioje. Tačiau ir čia iškalbingiausias – Marijonų vienuolijos kontekstas: „Labai Jūs visų išsiilgau. Kada mums Dievas duos susieiti ir pasikalbėti. – pagalvokite apie kitų metų kapitulą. Kur ją šaukt, kaip, kada“(Laiškas kunigui Būčiui, 1922 IX 01) . Taip, žinau, kapitula (t. y. periodinis visų vienuolijos narių ar vienuolijos dalių atstovų susirinkimas, vienuolijos valdyme paprastai turintis aukščiausią galią) – privaloma ir numatyta Kanonų teisės. Tad kas čia keista, kad tėvas Jurgis šitai mini? Betgi tikrai ne iš įstatymo ar įsakymo kyla tas troškimas, bemaž peraugantis į frustraciją: „Nuolat prašau Dievą, kad galėtume vėl kada nors susivažiuoti visi, pasikalbėti, pasitarti. Tie nelaimingi laikai visada trukdo ir kliudo“ ( Laiškas kunigui Kulikauskui, 1922 VI 14). Greičiausiai šis gyvybinis poreikis – iš užtikrinto žinojimo, kokių vaisių gali nešti tikras kalbėjimas ir tarimasis, kai klausomasi ne tik vienas kito, bet ir Šventosios Dvasios, kalbančios kiekviename ir visuose (būtent taip, kaip dera Sinode!): „Kitais metais kapitulą atlikti turime, ten daug ką sutvarkyti galėsim“(Laiškas kunigui Kulikauskui, 1922 XI 05). „Kitais metais (1923) būtinai turime sušaukti kapitulą. Ruoškis prie jos. Ten savo skaudulius gydysime“( Laiškas kunigui Būčiui, 1922 IX 15).
Ta pati Dvasia
Įdomu ir tai, kad dabartinio Sinodo IV temos apie bendrą atsakomybę ir misiją rekomenduojamoje medžiagoje sinodiniams susitikimams yra citata iš popiežiaus Pranciškaus homilijos: „Tokia yra Bažnyčios misija: gydyti širdies žaizdas <...>“
Beje, visai neseniai Sinodinio kelio grupelėje svarstėme VI temą (na, taip, prisipažįstu – vėluojame). Ir pagaliau prakalbome. Tiesa, Šventuoju Raštu dalytis būdavo gera nuo pat pradžių: įdomu, netikėta, nuostabu, jautru – kaip kam, bet svarbu ir gera – visiems. O štai tie klausimai, sinodinės temos ir t. t. – kažkaip... Bet šeštajame sinodiniame susitikime pagaliau kažkas nutiko. „Prisikasėme“ ir iki vieno kito skaudulio – ir asmeninio, ir bendruomeninio, visuomeninio, bažnytinio...
Taip jau nutiko, kad VI tema apie autoritetą ir dalyvavimą bei sprendimų priėmimą mus iš tiesų sugražino į jau minėtą IV. Gal todėl, kad abiejose atsakomybės (prisiimtos, patikėtos, pasidalytos) klausimas yra lyg esminis. O gal todėl, kad kaip tik tą kartą džiaugėmės paruoštos temos medžiaga (naudojame Kauno arkivyskupijos), nes joje beveik ištisai – tėvo Jurgio mintys. Prisimenat? Apie Bažnyčios darbininkus, ne samdinius, drąsius, visur įsibraunančius. Bet visų pirma – apie Kristaus tikslą – Bažnyčią (Dievo Karalystę) ir Jo priemones – savęs išsižadėjimą, darbą, vargą, pažeminimus, persekiojimus ir t. t. Ir kiekvieno iš mūsų apsisprendimą – priimti Kristaus tikslą ir priemones kaip savo ar nepriimti. Ir ne teoriškai, o realiai, praktiškai, akistatoje su konkrečių žmonių konkrečiomis problemomis. Ir kad šis „užkalbinimas“, kvietimas nėra „rezervuotas“ kuriai nors vienai grupei, pvz., kunigams ir pašvęstiesiems, kad Bažnyčios misija yra kiekvieno – mamos, tėčio, gydytojo, mokytojo, vairuotojo, statybininko, menininko... – reikalas ir atsakomybė. Tik kažin kodėl toji citata apie „pasauliškių rūbus“ (atseit – pasauliečių vietą ir vaidmenį) man pasirodė kažkokia... atsargi.
O juk esama tėvo Jurgio raštijoje tikrai drąsių dalykų. Kad ir šios Užrašų nuotrupos: „Turime vienyti geros valios žmones, mylinčius Dievą ir Bažnyčią, ir juos organizuoti, turime juos žadinti prie darbo dėl Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į kovą prieš nedorybes ir netikėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet drauge su jais ir per juos“ (1911 I 17). „Kaip ypatingas uždavinys dabartinėj gadynėj, manding, turėtų būti: įtraukti didesnius žmonių būrius, platesnę visuomenę į aktyvesnį darbą dėl tikėjimo ir Bažnyčios apgynimo ir praplatinimo, supopuliarizuoti apaštalavimo darbus, kad <...> geri katalikai <...> daugiau rūpintųsi tikėjimo apgynimu ir praplatinimu, Bažnyčios apgynimu ir išaukštinimu. Kiek čia gero galėtų padaryti pasauliškiai vyrai ir moters <...>. Jie galėtų ten įnešti Kristų, kur mes, kunigai, net nė prieiti negalime“ (1910 X 27).
Vilniaus vyskupas, 1921 m.
Sėkmingai „ratą įsukti“
Štai ir trečias tėvo Jurgio žodis – organizuoti. Šis – vienas iš jo mėgstamiausių: dvasinėje Užrašų dalyje įvairiomis formomis kartoja jį bent 34 kartus. Vis dėlto šiandien prieš akis ne Užrašų ar konferencijų, bet vieno iš paskutinių tėvo Jurgio laiškų fragmentas: „Padariau iškilmingus ingresus visose naujose dijecezijose; dvasios žvilgsniu buvo daug naudos. Buvau taip pat sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn“(Laiškas kunigui Vaitkevičiui, 1926 XI 17) .
Greičiausiai anksčiau nebūčiau jo nė pastebėjusi. O dabar – staiga sušvito! Atsitiktinai, kai prieš keletą mėnesių turėjau progą atidžiai perskaityti (ne šiaip perversti) tuomet dar rengiamą leidinįKaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m. I dalis. Vaizdas, kuris vėrėsi verčiant puslapį po puslapio, – pritrenkė. Kokia Bažnyčios gyvybė! Kokia puiki ir aiški veikimo struktūra! Koks intensyvus kunigų bendravimas ir bendradarbiavimas su pasauliečiais ir koks pasauliečių įsitraukimas! Ir tai – ne išimtinai Kaišiadorių vyskupijos, o visõs ano meto (po 1926 m.) Bažnyčios Lietuvoje realijos. Ir nepaaiškinsi to nei gilia tradicija, nei nuosekliu religiniu ugdymu, nei visuomenės išprusimu. Priešingai, leidinys kuria ir kitą įspūdį: padėtis nebuvo paprasta. Kraštas vos tik išsivadavęs iš carinės Rusijos priespaudos, rusifikacijos, vertimo į stačiatikybę. O ir Kaišiadorių vyskupija – ne didmiesčių kraštas – tokia pat kaimiška, kaip ir šiandien. Vadinasi, katalikų organizavimas(-asis) iš tikrųjų sėkmingai vyko. Iki pat periferijų, o ne tik vienur kitur, kur kunigas darbštesnis ar kur daugiau inteligentijos. Dabar neturiu leidinio po ranka, tad necituosiu jokių faktų ar statistikos. Jei sudominau – susiraskite leidinį ir atidžiai pavartykite (patartina ne tik nuotraukas pažiūrėti, bet ir tekstus po jomis ar greta jų perskaityti). Gali būti, kad klystu, kad daugiau išmanantieji pasakytų kitaip. O aš, neseniai užtikusi tą tėvo Jurgio laišką, sustojau. Štai, vadinasi, apie ką jis čia! Pasirodo, ne šiaip tą „organizuoti“ kartojo Užrašuose. Ne tik teorijas kūrė, bet iš tiesų praktiškai žinojo, kaip tą „ratą įsukti“. Ir, atrodo, vos per kelis paskutinius gyvenimo mėnesius suspėjo tai padaryti. Na, bent jau stipriai stumtelėti. Pakankamai, kad kiti sukibę ridentų toliau.
Šiame kontekste stipriai atskamba tėvo Jurgio kvietimas: „Pažiūrėk, kokia plati dirva. Kiek dūšių nunokusių ir pribrendusių dėl Kristaus karalijos, o nėra kas jas suorganizuotų, patrauktų. Kiek dūšių klaidžioja, o nėra kas eitų jų ieškoti. Kiek žmonių mėtosi, karščiuojas, o nėra kas Kristaus dvasią į jų darbus įneštų. Dirva plati! Kiek darbo!“( Manuscripta Lituana, asketinė konferencija De labore).
Centrofugalė
Galiausiai – dar vienas žodis, nors ir labai keistas. Tik kartą tėvo Jurgio užrašytas – centrofugalė. Tikriausiai ir jo nebūčiau pastebėjusi, jei ne dar vienas sutapimas. Sinodui vos prasidedant, su išmintingu žmogumi dalijomės įspūdžiu apie bažnytinį gyvenimą Lietuvoje tuo momentu. Ir jis mestelėjo būtent šitą (arba labai panašų) žodį:kažkokia centrifuga (lot. centrum – centras, fuga – bėgimas). Manau, abiem tąkart tai reiškė – labai daug ir labai greitai. Ir tai vargina, gal net gąsdina. Gali nesuspėti, nesusigaudyti, kažko nesuvaldyti. Tuo metu tas palyginimas visai tiko ir mano pačios kasdienybei. Gal todėl tas žodis „prikibo“ ir pasiliko – su įkyriu klausimu: kodėl taip? Gal kažkas negerai? Kažką darau ar darome ne taip? Tad, kai sušmėžavo tėvo Jurgio konferencijoje, suklusau: „Paviršutiniškumas. Kad viską stato ant veiksmų ir darbų, savęs neprisiverčia prie susitelkimo ir maldos. Pasekmė: išsiblaškymas. Centrofugalė“(Manuscripta Lituana, asketinė konferencija Causae pecati mortalis religiosi). Tada susivokiau: šis žodis – ne vien apie daug ir greitai. Jis – apie išcentrinę jėgą. (Tėvo Jurgio, matyt, tiesiogiai transkribuotas iš vokiškojo zentrifugale kraft, kaip tik todėl toks keistas.) Apie tai, kad yra arba į centrą, arba iš centro. O tolstant nuo centro, tolstama ir nuo vienas kito, skaidomasi, dalijamasi, atsiskiriama (būtent taip ir veikia išcentrinė jėga)... Ir kad jis labai matulaitiškas, kad apeitas visas ratas ir sugrįžta į pradžių pradžią (o gal tėvas Jurgis parvedė?). Pirmojo tėvo Jurgio Užrašų puslapio pradžia: „Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai. Dievo garbė ir sielų išganymas“ (1910 X 14).
Klausantis Šventosios Dvasios
Ko gero, ir Sinodas ne apie ką kita: apie Bažnyčios pastangaskalbėtis ir tartis, ir, jei išdrįsim – organizuotis, iš naujo susiorientuojant centro link. Aišku, nežinau, kas iš tiesų įvyko, kokia buvo kitų grupelių patirtis. Neįsivaizduoju, kas išryškės, kai į viena bus sudėtos visos vyskupijos, juo labiau visų Lietuvos, o paskui ir pasaulio vyskupijų įžvalgos. Bet jei iš tiesų pavyko bent šiek tiek klausytis Šventosios Dvasios – tada galima šį tą nuspėti. Tiesa, Ji turi begalę būdų prabilti. Ir visuomet kalba konkrečiai ir aktualiai. O vis dėlto nuo pat pirmųjų Sekminių kiekvienam pakrikštytajam ir visai Bažnyčiai Jos žinios esmė ta pati: „Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šv. Dvasios balsas šaukia, kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvatą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą ir dvasią“ (Laiškas kunigui Totoraičiui, 1909 X 03/15).
