Kažkada spartų pasaulį trumpam sustabdė pandemija, tačiau išradingas žmogus surado nuotolinių būdų spėriai judėti toliau. Todėl nenuostabu, jog kartais pavargstame nuo skubėjimo... dėl skubėjimo ir drįstame viską palikti bent dienai, savaitei, o gal visam mėnesiui. Vis dažniau pasirenkama piligrimystė, kuri nėra tik kilometrais nueitas atstumas, tačiau kai kas prasmingiau. Tad apie „Gyvąją piligrimystę“, atradimus, pandemiją, šeimą, kitaip tariant – apie patį gyvenimą kalbamės su Kauno arkivyskupu emeritu Lionginu Virbalu SJ, kurį tikėjimo kelias atvedė į Šiluvos šventovę; joje jis šiuo metu gyvena, priima ir palydi piligrimus.
– Pradėkime nuo to, jog esate keliavęs ir vadovavęs ne vienai piligriminei kelionei. Tad kas jums yra piligrimystė?
– Piligrimystę pavadinti galima būtų įvairiai, tačiau tai yra tarsi į tam tikrą momentą sutraukta gyvenimo versija, kurią iki galo patiriame būdami joje, neblaškomi gretutinių veiklų. Juk gyvenime mes nuolat skubam, o išėję į piligriminę kelionę privalome susikoncentruoti tik į ją. Piligriminėje kelionėje esi visas, todėl tai tampa savotišku išgyvenimu, sugrįžimu į save per sąlygiškai trumpą laiką.
– Tiesa, juk dabar ir populiariojoje kultūroje vis dažniau yra kalbama apie išėjimą į kelią, tarsi galimybę išvaikščioti savo skausmą, žaizdas, patirti apsivalymą, atgimimą. Šiluvoje ant durų prie įėjimo į Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką parašyta: „Jei eisi pro jas kaip turistas, išeik kaip piligrimas.“ Ar įmanoma, jog nepasiruošęs tikėjimo turinio prasme, išėjęs kaip turistas kelio galą pasieksi būdamas piligrimas?
– Tiesa, jog žmonės eina dėl įvairių priežasčių. Tačiau nebūna taip, kad nuėjęs kelią žmogus grįžtų toks pats: juk nueitas kelias vienaip ar kitaip perkeičia, o įgyta patirtis paveikia žmogų. Tiesa ir tai, jog piligrimystė šiandien kartais būna suprantama kaip savotiška pramoga, tačiau seniau piligriminė kelionė buvo rimtas žmogaus išbandymas. Kelionė nutyrina, o per išgyvenimą pasveikstama. Žinoma, šis išgijimas neįvyksta automatiškai, tarsi išgeriant piliulę. Šiandien gal kartais yra noro, jog nuvykus į tam tikrą vietą kažkas imtų ir persikeistų: nuskrista, pabūta, paeita, ir štai, jau dabar viskas persikeis. Bet gal ėmė ir nieko neįvyko? O gal įvyks tik po kurio laiko?
– Turbūt piligrimystė – tai ne taškinis momentas, o universalaus „gelbėjančio“ ar „padedančio“ maršruto tiesiog nėra. Tad kažkada visi keliai vedė į Romą, o dabar visi keliai veda į Šiluvą. Jūs taip pat buvote vienas iš tų, kuris pirmasis drauge su Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II piligrimų centro atstovais ėmėtės žymėti „Gyvosios piligrimystės“ kelius į Šiluvą. Šiuo metu jų yra penki, tačiau šių kelių ateityje tik daugės. Gana unikalu, jog šie maršrutai nėra parengti turizmo sektoriaus, statistiškai apskaičiuojant ar nusprendžiant, jog vienas ar kitas kelias bus populiarus. Tai širdimi išvaikščioti keliai. Tad kas yra Šiluvos „Gyvoji piligrimystė“?
– Galvojau, kurgi yra tas piligrimystės kelių akcentas? Manau, jog tai nėra įvairūs lankytini kultūriniai, gamtiniai objektai, tačiau esminis kelionės pagrindas yra būtent pats einantis žmogus. Svarbiausia yra ne pamatyti vienokius ar kitokius reginius, aplankyti tam tikrus taškus, tačiau eiti kelią, pajusti, išgyventi. Tikslas nėra tai, kad eidamas menamomis varnelėmis susižymėtum matytus objektus, bet tam, jog patirtum vidinę kelionę, apmąstymus apie žmones, su kuriais drauge einama per gyvenimą. Vis dėlto labai svarbu ir tai, jog kelias veda link konkretaus taško, vietos. Juk galima eiti ir nueiti į, tarkim, prekybos centrą. O šiuo atveju einama ir ateinama į šventovę. Tai nėra tuščias ėjimas į niekur, tačiau prasmingai pabaigiama kelionė. Kaip kad Tengizo Abuladzės filme Atgaila, kuris baigiamas retoriniu klausimu: „Kam reikalingas kelias, kuris neveda į šventovę?“ Taigi ir šiuo atveju visi keliai sueina į šventovę, visi yra reikalingi.
Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės nuotrauka
– Tačiau paprastai piligrimystė asocijuojasi su ilgu ėjimu, skaičiuojant šimtus kilometrų. O sužymėti „Gyvosios piligrimystės“ maršrutai yra sąlygiškai trumpi – nuo 11 iki 25 kilometrų, tetrunkantys vieną dieną. Gali kilti klausimas, ar ką nors atrasime tokioje trumpoje kelionėje? Ar verta net pradėti?
– Turbūt tie, kurie klausia, ar verta, tai neis nei trumpo, nei ilgo piligrimystės kelio. Kelias į Šiluvą yra galimybė. Galimybė pamėginti eiti ir galbūt atrasti poreikį eiti toliau; tai galimybė ir tiems, kurie niekada net negalvojo apie piligrimystę. Šv. Augustinas, komentuodamas Jėzaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), pabaigoje teigia, jog Viešpats neliepia ieškoti kelio, kuriuo būtų pasiekiama tiesa ir gyvenimas, nes pats kelias atėjo pas žmogų, tad, žmogau, kelkis ir eik. Jėzus Kristus yra kelias, vedantis į tiesą ir gyvenimą. O piligrimystė suteikia galimybę eiti paprastu keliu ir sutikti patį Kelią.
– Kalbėdami apie galimybes, žinome, jog šie metai paskelbti Šv. Juozapo ir Šeimos – Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo – metais. Kuo šiuo aspektu svarbi piligrimystė?
– Turbūt šv. Juozapas mažiausiai atrastas Šiluvoje, tad tai yra viena iš suteiktų galimybių – atrasti šv. Juozapą. Galima tiesiogiai ir patraukliai, pavyzdžiui, nauju sukurtu interaktyviu žaidimu, kurį gali žaisti į šventovę atvykę vaikai su artimaisiais. Šiluvoje gerbiamas paveikslas, vaizduojantis Švč. Mergelę Mariją, kuri laiko Kūdikį Jėzų ant rankų. Juk tuo metu Juozapas buvo šalia. Tad jis ir čia, Šiluvoje, yra šalia, o mes galime jį surasti matydami Mergelę Mariją ir Jėzų. Tuo pat metu tai reiškia atrasti ir šeimą bei patį save. Šie metai gali paskatinti atrasti savo kaip mamos, tėčio, senelio, senelės, vaiko individualumą, o ne vien gerėtis Šventosios Šeimos paveikslu. Tai suteikta galimybė suvokti save šeimoje ir mus jungiantį ryšį – kaip, kurdami gėrį artimiesiems, drauge jį kuriame ir sau patiems. Visa tai galima patirti piligrimystės keliu atvykus į Šiluvą.
– O kas jus atvedė į Šiluvą?
– Paprasčiausia būtų sakyti – Švč. Mergelė Marija, bet Ji visuomet yra su Jėzumi. Kuomet esi tikintis, seki Jėzų Kristų visu savo gyvenimu. Bet žmogui reikia apčiuopiamų dalykų, paliečiančių dalykų, tokių, kaip, tarkim, apsikabinimo. Šiluva man yra tikėjimo išgyvenimas konkrečioje vietoje, tarsi Jėzaus ar Mergelės Marijos apkabinimas.
– Pasaulis nuščiuvęs laukia vilties. Ar gali būti, jog ši pandemija yra piligrimystė?
– Nėra vietos ar situacijos, kurioje nebūtų kelio į dangų, bet turime šį kelią pamatyti. Yra daug pandemijos aspektų. Juk pamatėme, kokie esame reikalingi vienas kitam, koks trapus yra pasaulis, nepriklausomas nuo žmogiškosios tvarkos. Pandemija yra it pakvietimas į atradimą.
– Kvietimas yra. Bet ar mes laisvi pasirinkti?
– Nebūtinai nuo tavo pasirinkimo viskas bus taip, kaip nori. Visi esame susiję, ir mūsų pasirinkimai priklauso ir nuo kitų pasirinkimų. Bei dera nepamiršti, jog didysis dėmuo, nuo kurio pirmučiausia priklauso pasaulis, yra Dievas. Dabar mes galime savitai patirti Jo artumą. Galbūt iškeliauti į piligriminę kelionę, ateiti į šventovę ir suprasti, jog Dievas labai konkrečiai lydi ir šiuo mūsų gyvenimo laiku.
