„Šventasis Tėvas ateina ir kalba žodžius, kurie skirti mums visiems, ir tai yra žinia Dievo vardu“, – sako Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas BAČKIS, pats du kartus dalyvavęs popiežiaus rinkimuose. Jį kalbiname apie artėjantį popiežiaus Pranciškaus vizitą ir šv. Jono Pauliaus II apsilankymą prieš 25 metus.
– Dalyvavote rengiantis popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą. Ką labiausiai prisimenate iš ano vizito? Kokie buvo jo vaisiai?
– Prieš 25 metus Lietuva buvo neseniai atgavusi Nepriklausomybę, žengė laisvės keliu. Ir pats Bažnyčios galva atvyko jos žmonių aplankyti, padrąsinti, pagerbti jų kentėjimo, ryžto, ištvermės. Paguosti ir sykiu duoti tam tikrų gairių ateičiai.
Ypač prisimenu kalbą, pasakytą Vilniaus universitete. Joje popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie sistemą, kuri nužmogino, naikino žmogaus orumą, ir sakė, kad dabar, einant laisvės keliu, kyla humanizmo be Dievo, be Kristaus, – pavojus. Laisvos rinkos sistema pamiršta socialinę dimensiją, kad viskas, kas auga ir ką gaminame, turi tarnauti visų žmonių gerovei. Popiežius sakė, kad Lietuvą buvo ištikusi antropologinė katastrofa, nujausdamas, kad žmonių sąžinės yra sužeistos, todėl reikia visa tai atkurti, atsiverti transcendencijai. Svarbu žiūrėti į savo prigimtį, kas esi, ir neužmiršti, kad viskas nepasibaigia šiame pasaulyje. Tai Šventasis Tėvas sakė intelektualams.
Kunigams popiežius pabrėžė pareigą ugdyti bendruomenines, bendražmogiškas vertybes: tiesą, teisingumą, sąžiningumą, darbštumą, pasiaukojimą kitiems, nujausdamas, kad visa tai buvo pažeista. Pati kunigija buvo užsidariusi, jos veikla apribota. Jonas Paulius II, pats užaugęs komunistinėje sistemoje, matė, kad lietuviai, išsivadavę iš jos, eina laisvės keliu, tad ragino į pirmutinę vietą iškelti Dievą ir žmogų. Viskas turi tarnauti žmogui. Mes šitai ir įgyvendiname ir, reikia pasakyti, įpusėjome, nors popiežiaus mintys tuo metu buvo ne visai suprastos ar priimtos.
Dovana buvo pats faktas – popiežius aplanko Lietuvą. Mes to pakankamai neįvertinome. Jonas Paulius II troško pažinti lietuvių pamaldumą, taip pat Mergelei Marijai, kuris buvo bendras ir jam, pamatyti Kryžių kalną, apie kurį buvo girdėjęs. Jam, savo kūnu patyrusiam kančią ir skausmą, kryžius nebuvo tik simbolis. Jis norėjo prisiliesti prie mūsų, pasižiūrėti, kuo mes gyvename, ir iš karto nurodė kelią, kuriuo reikia eiti ir sutaikyti visuomenę (kaip jis sakė, kad nebūtų nei nugalėtojų, nei pralaimėtojų). Kiekvienas pasirinko, kaip tuo laiku jam atrodė geriau gyventi, – vieni kovojo už tiesą, žmogaus, tautos orumą, laisvę, kiti prisitaikė ar buvo priversti prisitaikyti. Visas gyvenimas buvo apribotas. Žiūrėdamas į mūsų visuomenę, popiežius tai jautė ir norėjo padrąsinti. Kartu jis norėjo, kad ir Bažnyčia Lietuvoje išeitų iš apkasų bei įsilietų į Visuotinės Bažnyčios gyvenimą, eitų Vatikano II Susirinkimo nurodytu atsinaujinimo keliu. Šis Susirinkimas buvo naujas Bažnyčios žvilgsnis į pasaulį. Jis iškėlė žmogų ir pakvietė Bažnyčią eiti į pasaulį kitokiu būdu, skelbti Kristų, Evangeliją, bet pabrėžiant žmogaus orumą, sąžinės vertę, atsakomybę. Šis antropologinis pagrindas tuo metu Lietuvoje nebuvo žinomas. Vatikano II Susirinkimo dokumentai joje buvo išleisti gal poros tūkstančių egzempliorių tiražu, dalis jų išdalyta užsienio lietuviams, kitus gal pasilaikė sau kulto įgaliotinis, o kunigai gavo gal po vieną kopiją. Ir tie nutarimai nebuvo įgyvendinti...
– Matėte žmones prieš Jono Pauliaus II apsilankymą ir po jo. Man pačiai tas vizitas baigėsi netikėtai, nes, dalyvaudama susitikime su jaunimu, nusprendžiau įsitraukti į maldos grupę... Ir darbuojuosi Bažnyčiai iki šiol. Ar buvo juntamas žmonių pasikeitimas po popiežiaus vizito?
– Manau, kad buvo sujudimas, atsiliepimas. Kai kuriems į masinius renginius atėjusiems jaunuoliams tai buvo pirma proga pabūti drauge su bendraminčiais; kai kurie nežinojo, kad yra katalikiškų būrelių. Į ką tik atkurtą Vilniaus kunigų seminariją tais metais atvyko 22 jaunuoliai.
Bažnyčia tarsi iškilo į paviršių, pasirodė, kokia ji didelė. Atsirado kitoks žvilgsnis į Dievą ir į Bažnyčią. Pradėjo kurtis daug iniciatyvų ne tik parapijose, bet ir vyskupijose: jaunimo, katechetikos centrai. Atsirado noras viešai reikšti tikėjimą, dalytis su kitais. Žmonės, kurie ilgai tylėjo, širdyje laikė tikėjimą, pradėjo įsitraukti į tikinčiųjų bendruomenę. Buvo toks dvasingumo ieškojimas, siekis, noras.
Jautėsi džiaugsmas, kad popiežius atvažiavo, džiaugsmas išgirsti jį kalbant lietuviškai, džiaugsmas girdėti paraginimus. Bet, sakyčiau, dar yra likę nemažai prisirišimo prie senų tradicijų, senų papročių, tik išorinis maldos gyvenimas ir praktikavimas, nepaliečiantis žmogaus širdies, neieškantis gyvo susitikimo su Kristumi.
– Popiežius vėl atvažiuoja. Mes jau stipriai kitokie. Kaip manote – dėl ko Pranciškus atvažiuoja dabar? Tai lyg ir pirmasis jo ganytojiškasis bei valstybinis vizitas po Europos Sąjungos šalis.
– Tikiu, kad popiežius yra šv. Petro įpėdinis. Šventoji Dvasia veikė, kai jis buvo išrinktas. Manau, Pranciškus klausosi, ką Šventoji Dvasia ir jo protas bei sąžinė sako, kur jis turi eiti, ką daryti.
Popiežius Pranciškus nori eiti visur, kur žmogui skauda, kur jis kenčia. Šventasis Tėvas jautrus, jį jaudina žmogaus nelaimė. Pirmasis šio popiežiaus vizitas buvo į Lampedūzos salą pas išgelbėtus pabėgėlius. Šventasis Tėvas nuolat kalba apie pabėgėlius, ragina Europos kraštus ką nors daryti.
Kai kuriuos stebina, kad iki šiol jis nėra aplankęs jokio Europos Sąjungos krašto, nebent kokia kita proga buvo – pavyzdžiui, Europos Parlamente, bet atvyko tik į Parlamentą; Lenkijoje, bet dėl Pasaulio jaunimo dienų. Pagal statistiką, pasaulyje yra 1,3 mlrd. katalikų. Beveik pusė jų gyvena Amerikos žemyne, ir tik maža dalelė (22 proc.) – Europoje. Kodėl jis pasirinko atvažiuoti čia? Jo vidinis balsas sakė – noriu ten nuvažiuoti. Manau, jis nori prisiliesti prie Lietuvos žmonių, Bažnyčios Lietuvoje.
Popiežius Pranciškus nesiekia pasakyti ką nors naujo, nes ką norėjo, jau pasakė, t. y. kad Bažnyčia turi būti kaip karo lauko ligoninė, atvira visiems, kuri eina į žmones, jų ieško. Bažnyčia neturi per daug susireikšminti. Ji yra tam, kad skelbtų Evangeliją kaip Kristus. Popiežius nori sugrąžinti paprastą Evangelijos dvasią. Jis nori, kad mūsų Bažnyčia pajudėtų, su džiaugsmu skelbtų Evangeliją, o ne dejuotų. Mūsų lietuviai pripratę dejuoti – čia viskas blogai; pas mus vyrauja savotiškas pesimizmas. Taip, yra daug blogų dalykų, bet Pranciškus savo pirmojoje enciklikoje Evangelii gaudium rašo: „Ne pesimizmui, ne užsidariusiai Bažnyčiai. Noriu Bažnyčios, kuri spindėtų džiaugsmu, skelbtų Evangeliją ir uždegtų žmones.“ Kaip juos uždegti? Ne primetant tiesas ar dėstant doktriną, bet padarant, kad Bažnyčia būtų patraukli, graži, kad žmones patrauktų savo meilės darbu. Manau, kad Bažnyčia visame pasaulyje turi padaryti savotišką sąžinės peržvalgą. Popiežius vis kalba apie įžvalgą, skyrimą – žiūrėkite, kur einate, ką darote dėl savęs ir ką darote dėl kitų. Todėl jis pabara kardinolus, vyskupus, kunigus, kad per daug žiūri į save. Žinoma, Bažnyčios reforma yra sunkus dalykas, bet kiekvienas popiežius, kiekvienas šventasis norėjo ją atnaujinti.
Šventasis Tėvas keičia požiūrį į žmogų, į nusidėjėlius – turime ne atskirti ar pasmerkti juos, bet parodyti gailestingumą, įtraukti, priglausti. Ne pasakyti, kad tavo santuoka galioja ar ne, bet palydėti žmones prie Dievo, kad jie vis tiek toliau melstųsi, ieškotų tiesos, surastų geriausią sprendimą, įžvalgą savo gyvenimui. Apie tai Pranciškus kalba enciklikoje Amoris laetitia.
Jau šventasis popiežius Jonas XXIII, pradėdamas Vatikano II Susirinkimą, kalbėjo: užtenka eiti griežtumo keliu, Bažnyčia turi eiti gailestingumo keliu. Argi šventasis Jonas Paulius II nedovanojo mums gailestingumo – enciklikos Dives in misericordia ir pamaldumo Dievo Gailestingumui? (Tai dar vienas dalykas, išaugęs iš popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą – atradome šv. Faustiną, paplito Gailestingumo vainikėlis.)
O šis popiežius eina toliau – paskelbė Gailestingumo jubiliejų ir kviečia į gailestingumo kelią. Kiek kartų jis kalbėjo kunigams apie tai, kad išpažintys – tai ne tribunolas, bet susitikimas su gailestinguoju Dievu, kur gailestingasis Viešpats susitinka su vargšu nusidėjėliu; kad kunigai – gailestingojo Dievo atstovai, tarpininkaujantys, Bažnyčios vardu sutaikantys su Juo. Tai popiežiaus mintys, skelbiamos Bažnyčiai.
Laukiu, kad galėtume džiaugsmingai skelbti Evangeliją mūsų visuomenei. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje yra tiek daug susikūrusių, prie vienuolynų, parapijų prisiglaudusių įvairių grupelių: maldos, šlovinimo. Tai ženklas, kad Bažnyčia gyva, joje veikia Šventoji Dvasia. Tai padės, kad daugiau širdžių eitų gailestingumo keliu, kad Bažnyčia pasidarytų graži, gailestinga, nebijotų susitepti, susipurvinti, eidama ten, kur purvas, nuodėmė, įvairios priklausomybės.
Bažnyčioje neišvengiamai yra ir kryžius. Jis – mūsų gyvenimo dalis. Lietuva jau yra tai iškentėjusi. Popiežius vyks aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, nusilenkti tiems, kurie sunkiais laikais kentėjo ir liudijo savo tikėjimą; taip jis nori parodyti, kad žino mūsų kančias, žino, kiek esame iškentėję, bet šiandien sako: „Eikite pirmyn, susitikite su jaunimu, kad neužmirštų, jog Dievas yra.“
Popiežius kaip pranašas kalba Dievo vardu. Jis ateina padrąsinti. Naujausias jo dokumentas Gaudete et exsultate yra paraginimas pažadinti šventumo troškimą, eiti šventumo keliu. Žmogus turi trokšti savo širdyje eiti Dievo link, o Bažnyčia turėtų būti ta erdvė, kurioje užaugtų šventųjų – tikrų Bažnyčios atnaujintojų.
Iš šios kelionės laukiu naujo kiekvieno tikinčiojo užsidegimo. Mes esame Visuotinė Bažnyčia ir turime gyventi Visuotinės Bažnyčios pulsu, ta Dvasia, kurią Šventasis Tėvas nori mums įkvėpti. Šitai reikia pajausti ir priimti.
– Turbūt visų popiežių, taip pat ir Pranciškaus, žinią sunkiausia priimti dėl to, kad pats turi keistis – žmogus pats turi norėti šventumo, norėti išeiti. Ir dabar, laukdami popiežiaus, kaip dar turime pasistengti, kad nepražiopsotume tos pranašiškos žinios?
– Pirmiausia reikia turėti atvirą širdį. Šventasis Tėvas ateina ir kalba žodžius, kurie skirti mums visiems, ir tai žinia Dievo vardu, kurią mums perduoda. Tai Evangelijos žinia, pritaikyta mūsų dienų visuomenei. Jis nori pralaužti žmonių vangumą, paplitusį abejingumą, krikščionybę be ugnies. Popiežius yra sakęs, kad šiandien yra abejingumo globalizacija. Tai būdinga visai Europai. Kaip išjudinti, kad žmonių širdys degtų? Kai kuriuos išjudina šventieji. Norėčiau, kad daugiau šventųjų atsirastų tarp mūsų – žmonių, kurie veržtųsi į Kristų, nebijotų iššūkių. Žengęs kelis žingsnius, pamatai, kad reikia ko nors atsisakyti, atsigręžti į kitus, o nežiūrėti tik savo interesų. Tai nuolatinis atsivertimas, reikalingas kiekvienam žmogui visą gyvenimą. Popiežius vis kartoja – tikėjimas nėra didelis švyturys, kuris apšviečia visą tavo kelią; ne, tai mažas žibintuvėlis, kuris tau parodo pakankamai kelio eiti pirmyn šiandien. Nežinai viso savo gyvenimo kelio, todėl kiekvieną dieną reikia ieškoti. Ar drįsti pasakyti taip, jei tavęs prašo ką nors padaryti dėl vargšų, padėti, ko nors atsižadėti dėl kitų? Tai maži kasdieniai žingsneliai. Manau, tai svarbiausia. Mes turime kasdien žengti mažą žingsnelį dėl Dievo, dėl savo brolių. Kristus sakė – Dievas ir artimas. Reikėtų daugiau vietos palikti Dievui mūsų gyvenime. Tai gera šventumo pradžia. Tai gali būti geras darbas ar atsisakymas kokio nors blogo, kitiems trukdančio įpročio, pasikeitęs maldos gyvenimas ar ieškojimas Dievo žodžio, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime, artimo meilės veikloje. Svarbu gyventi šią dieną, šią akimirką ir „ką nors gražaus padaryti dėl Dievo“, kaip sakydavo šv. Motina Teresė. Tai nepakeis pasaulio, bet pakeis tave, padės tiems, kuriuos kasdien sutinki, su kuriais gyveni.
Žinoma, reikia melstis. Kad gražiai viskas vyktų, padės popiežiaus vizito organizatoriai. O pats Pranciškus mėgsta netikėtumus, jis gali ir nesilaikyti programos...
– Jūs su popiežiumi Pranciškumi vienu metu tapote kardinolais. Dalyvavote dviejuose popiežiaus rinkimuose. Ar esate pažįstami?
– Darbo arba draugystės santykių neturėjome, nes gyvenome skirtinguose žemynuose. Kai pirmą kartą susitikome 2001 m., abu buvome šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskirti kardinolais; gražiai pasisveikinome, truputį pasikalbėjome ir daugiau nesimatėme, – aš grįžau į Lietuvą, o jis į Argentiną. Jis daugiausia pasižymėjo Pietų Amerikos erdvėje, kur man neteko su juo darbuotis.
Dar teko susitikti, kai buvome su vyskupais ad limina vizito, vieną kitą kartą pasikalbėjome su juo apie gailestingumą, šeimų pastoraciją dalyvaudami 2015 m. Sinode apie šeimą.
Jo asmenybė man padarė gražų įspūdį. Prieš popiežiaus rinkimus visi kardinolai pasako savo žodį, ko reikėtų Bažnyčiai. Tuomet Jorge Mario Bergoglio trumpai išdėstė tas mintis, kurias dabar parašė savo enciklikose: Bažnyčia su džiaugsmu ir drąsa turi nešti Evangeliją pasauliui, eiti ten, kur skurdas ir vargas; Kristus beldžiasi, nori išeiti, o mes laikome Jį uždarę „supasaulėjusioje Bažnyčioje“ ir nenorime išleisti. Tiesa turi pati išsiskleisti, ir geriausias būdas, kaip ją išreikšti, yra krikščionių meilė ir gailestingumas. Tada Bažnyčia bus patraukli, ir daug žmonių galės atrasti Kristų per Bažnyčią.
