Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2019 m. spalis
Didelės ir mažos kryžkelės

Kiekvieno mūsų misija kasdienybėje

2020-10-01 | Pokalbis su Rastislavu DLUHÝ CSsR
artuma1910 14 2

 „Naiviai maniau, kad per dvejus metus išmoksiu lietuviškai. Dabar dėkoju Dievui, kad bent jau suprantu kalbą – galiu klausyti išpažinčių. Kalbu su akcentu, bet žmonės tolerantiški, man atleidžia...“ – juokėsi misionierius, rudenį pasitinkantis Lietuvoje.

Spalis – Misijų mėnuo. Ta proga Artumos kalbintas misionierius kunigas redemptoristas Rastislavas DLUHÝ iš Slovakijos papasakojo, kaip kiekvienas mūsų galime skleisti Viešpaties žinią.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Per pastaruosius 20 metų įvairiais keliais, per įvairius žmones ėjome link čia. Be to, iš jūsų šalies trys vyskupai, dar būdami jauni kunigai, studijavo mūsų institute Romoje. Ir jie mus prisiminė! Man čia labai patinka. Jaučiau, kad galiu būti naudingas.

– Kaip manote, kodėl būtent dabar popiežius kreipiasi misijų tema?

– Matome, kad Pranciškus, kuris taip pat yra ir pranašas, nuolatos kviečia krikščionis į misiją. Misijų mėnuo paskelbtas jubiliejaus proga – šį rudenį sukanka 100 metų, kai popiežius Benediktas XV išleido svarbų dokumentą – Maximum illud. Tas laiškas yra labai šiuolaikiškas, lyg būtų išleistas vakar! Jame rašoma apie misijas ir jų atgaivinimą. Po Pirmojo pasaulinio karo labai reikėjo tokio dokumento, nes pasaulyje vyravo chaosas, o misionieriškas užsidegimas buvo nuslūgęs. Manau, kad mūsų dabartinis popiežius šiandieniame pasaulyje jaučiasi panašiai – kaip turintis padėti misionierystei įleisti šaknis. Juk Bažnyčiai reikia ne tik išlaikyti tai, kas viduje; jos užduotis – eiti į pasaulį ir skleisti žinią. Taigi, Pranciškus kviečia mus pažvelgti į save: ar esu misionierius? Nesvarbu, ar esu pamokoje, ar parduotuvėje, o gal važiuoju autobusu – kasdien galiu liudyti savo tikėjimą ir labai paprastais būdais, pvz., maloniu elgesiu su kitais.

Pamenu, metus mokytojavau gimnazijoje. Kartais pagaudavau save atsidūrusį pokalbyje, kai būdavo apkalbami kiti mokytojai: „Tas geras, anas – nieko vertas...“ Gal jie buvo teisūs, ir mokytojas, apie kurį kalbėjo, buvo prastas. Betgi Dievas galbūt norėjo, kad atkreipčiau kolegų dėmesį į gerąsias to žmogaus savybes, pasiūlyčiau kitą požiūrį? Patylėdamas susimoviau. Tuo laiku elgiausi kaip kiti.

Misijų mėnesio moto – „Pakrikštyti ir siunčiami“. Esu pakrikštytas, todėl siunčiamas, o ne todėl, kad turiu kunigo šventimus. Žmonės klausia, kaip jie gali būti misionieriai. Popiežius atsako: „Draugaudamas su kitais žmonėmis!“ Tam nebūtinai reikia teorinio krikščionybės išmanymo ar gilių teologinių žinių. Gali tiesiog maloniu savo bendravimu ir draugyste skleisti Gerąją Naujieną.

Pirmiausia misionierystė – tai gyvenimas Dievo meilėje. Jei aš tikrai pamilęs, jei tikrai išgyvenu Viešpaties meilę, negalėsiu sulaikyti to savyje – norėsiu dalytis su kitais! Tarkime, moterys, kurios šnekasi prie kavos ar kirpykloje, viena kitai sako: „Šią suknelę radau visai nebrangiai, nusipirkau ją ten ir ten.“ Su tikėjimu – taip pat. Dievas mane myli – šiuo suvokimu norisi dalytis. Juk dalinamės geriausiais dalykais! Jei išgyveni Viešpaties meilę, norėsi, kad ir kiti ją išgyventų. Tikiu, kad tai gali kiekvienas krikščionis.

– Ar misionieriumi gali būti kiekvienas tikintis žmogus?

– Manau, kad kasdienį darbą dirbančio žmogaus liudijimas skamba netgi patikimiau. To, kuris kasdien keliasi, eina į darbą, darbe susiduria su įvairiais sunkumais... Ir žino, kad yra nuolat su Dievu. Manau, kad būtent pasauliečiai turi geriausią galimybę nešti žinią. Labai įkvepia ir žmonių, sukūrusių šeimas, liudijimai. Juos girdintys supranta, kad šis žmogus gyvena kasdieniais rūpesčiais, patiria įvairių šeimyninių sunkumų ir vis tiek žvelgia į gyvenimą su meile ir tikėjimu.

Tikėjimą galima skleisti paprasčiausiais būdais: padėti kažkam, užleisti vietą autobuse, nuoširdžiai padėkoti kasininkei, nusišypsoti. Dievas ir per mano žmogiškąjį kūną gali paliesti kitus.

Nepamirškime ir maldos. Kartais, kai iškyla kokia problema, mes sprendžiame ją įvairiais būdais, kol galiausiai netekę vilties sakome: „Ką čia dar padarius? A, dar pasimelsiu.“ O juk galėtume nuo to ir pradėti?

Jei esu kunigas, dėliodamas šių metų veiklą, turiu viską apmąstyti. Ne tik tai, kad šiemet planuojame renovuoti bažnyčios stogą, bet svarbiausia – kaip per šiuos metus planuojame pasiekti prarastus žmones? Ką galime padaryti? Melstis, keliese eiti padėti narkomanams? Ką dar? Svarbu ieškoti, kaip veiksmingiau skelbti Evangeliją ir pasiekti žmones, kurie neateina į bažnyčią. Ką aš, kaip kunigas, asmeniškai galiu padaryti už bažnyčios sienų? Kaip pasiekti jaunimą? Būti su jais. Veikiausiai aš neisiu kartu su paaugliais žaisti futbolo – esu tam per senas. Bet gal galiu stebėti jų žaidimą ir paploti, kai pasiseka? Parodyti, kad esu šalia? Kaip misionierius, turiu eiti pas žmones. Popiežius turi feisbuko, instagramo ir tviterio paskyras... Tai svarbu – būti arti prie žmonių. Kaip galime pasiekti žmones ir patraukti iš elektroninės erdvės į bendruomenę?

Kiekvienas iš mūsų galėtume pagalvoti – ką man reiškia tai, kad esu pakrikštytas? Ką su tuo galiu padaryti? Krikštu Dievas suteikia žmogui širdies jautrumą, galimybę priimti Jo siunčiamas dovanas. Dievas kalba mums ir per mus. Tai, kad esu pakrikštytas, įpareigoja mane leisti Dievui per mane kalbėti.

 

artuma1910 14 1
Marijos Stanulytės nuotrauka

– Ar tiesa, kad yra du misionierystės tipai? Vienas – žinios skleidimas mūsų vidiniame rate, šeimoje ir tarp draugų, kitas – ėjimas į viešumą ar net kelionės į užsienį ir Gerosios Naujienos skleidimas svetur?

– Misionierystė yra „vidinė“ ir „išorinė“. Aš evangelizuoju, bet ir man pačiam reikia nuolat evangelizuotis. Todėl meldžiuosi, einu į bendruomenes, mano tikėjimas turi augti, jei noriu juo dalintis. „Vidinė“ misionierystė yra savo šeimoje, bendruomenėje, parapijoje, tautoje. „Išorinė“ yra ne tik dėl kitų – ta kelionė į pasaulį yra ir dėl savęs. Galbūt vienam lemta visą gyvenimą praleisti Kaune ir čia dalytis savo tikėjimu. Tai yra jo pašaukimas, ir tai nuostabu. Kiekvieną Dievas šaukia savaip. Kaip Petras ir Paulius: vienas labiau sėslus, kitas – keliaujantis. Petro simbolis – kėdė, o Pauliaus – sandalai... Jų pašaukimai skirtingi, o svarbūs abu.

Kai gyvenau Slovakijoje, daug po ją keliaudavome. Eidavome į mokyklas, kalėjimus ir visur, kur tik mus įleisdavo, skelbdavome Gerąją Naujieną. Tą patį darėme Afrikos žemyne, Lietuvoje, Latvijoje, kitose šalyse. Pabūdavome ten savaitę, tada išvykdavome. Todėl esu labai dėkingas parapijos ganytojui, kuris lieka su savo bendruomene. Mes tik atvykdavome ir išvykdavome.

Kas yra misija? Jei mane įkalintų – galiu būti misionieriumi kaliniu! Bet kur galiu būti misionieriumi. Net vietose, kurios sklidinos tamsos ir skausmo, tu gali skleisti Gerąją Naujieną. Tiesa, misionieriai kartais grįžta namo sužeisti. Kad galėtume eiti pirmyn, turime atsiremti į brolį ar sesę. Tai svarbi šiandienos misionierystės dalis, nes nūdienos pasaulis labai pesimistiškai nusiteikęs.

– Apibendrinant galima pasakyti, kad šis Misijų mėnuo labiausiai skirtas ne teoriškai kalbėti apie misijas, bet imtis paprastų veiksmų?

– Taip. Liudyti ir gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą, dalytis Gerąja Naujiena. Šis laikas skirtas iš naujo sutikti Jėzų Kristų, pradėti degti ir dalintis su konkrečiais žmonėmis, kuriuos sutinki gatvėje, tikėjimu. Jis skirtas motyvacijai žengti žingsnį.

– Vadinasi, nereikia palikti netikinčių žmonių „savieigai“? Jeigu žinome, kad Dievas mus myli ir atpirko, turime ta žinia dalintis?

– Taigi. Kai kurie sako, kad jie bandė dalintis ir nepavyko. Gal tai reiškia, kad Dievas siūlo rinktis kitą, praktiškesnį būdą? Pvz., pakviesti į svečius, vakarienės. Parodyti Dievo meilę per žmogiškąjį gerumą. Gal turime atkreipti dėmesį į sergantį vaiką?

Kai kuriems žmonėms nereikia žodžių, jiems reikia veiksmų. Būna ir priešingai – kai geriau žodžiais, draugiškai, paprastu pokalbiu papasakoti apie tai, kaip atradome Dievą. Kartais turime iš naujo apmąstyti savo istoriją ir pagalvoti, kaip ją papasakoti „normalia“ kalba.

Bendrauti gera ir šventėje, o Misijų mėnesio proga Lietuvoje vyks ir renginių. Spalio 1-ąją – Misijų mėnesio atidarymas Kaišiadorių katedroje. Spalio 20 d. Misijų sekmadienis bus švenčiamas visame pasaulyje. Kiekviena vyskupija turi savo programą, visoje Lietuvoje vyks įvairių renginių. Kaune antrąją spalio savaitę arkikatedroje organizuojama programa, pokalbiai su misionieriais iš užsienio, šv. Mišios. Moksleivius iš įvairių mokyklų kviesime į bažnyčią. Dar bus atskiri susitikimai vyrams, moterims, vaikams. Visa informacija – plakatuose, internete.

– Ką galime padaryti, kad pakeistume savo mąstymą ir imtume mąstyti kaip misionieriai?

– Popiežius sakė: „Labiau negu drąsos mums reikia tikėjimo.“ Šv. Paulius bijojo, jis irgi buvo žmogus, bet žinojo, kad Dievas jį siuntė ir kliovėsi savo tikėjimu, o ne drąsa.

Turime nuolat maldoje savęs klausti – ką galiu padaryti, kokį mažytį žingsnelį žengti šiandien? Pvz., nuoširdžiai palinkėti ramybės Mišiose, išėjus iš bažnyčios paklausti kito: „Ar tau patiko? Man buvo įdomu tai ir tai.“ Paspausti kitam ranką. Manau, geriausia kasdien daryti po mažmožį, pradėti nuo mažų žingsnių.

Parengė Joana Gimberytė-Balčiuvienė

Priedas

 

Žmogus, kuris moko apie Dievą, pats turi būti Dievo žmogus. Žmogus, kuris ragina kitus nekęsti nuodėmės, pats jos turi nekęsti. Mokymas pavyzdžiu duoda daug didesnę naudą nei mokymas žodžiu, ypač netikintiems, kuriems daug stipresnį įspūdį padaro tai, ką pamato, nei bet kokie argumentai, kuriuos išgirsta. Tarkim, misionierius turi visus įsivaizduojamus proto ir intelekto gebėjimus, yra labai išsilavinęs ir aukštos kultūros. Jei šios savybės neturės moralinio vientisumo, iš jų apaštalavime bus labai mažai naudos arba jos išvis nebus. Priešingai, jos gali būti nelaimės priežastimi ir pačiam misionieriui, ir kitiems.

***

Misionierius, kuris yra motyvuotas ir įkvėptas Kristaus, mūsų Viešpaties, ir apaštalų pavyzdžio, pasitikėdamas atlieka savo pareigas. Tačiau jis privalo atpažinti, kad šis pasitikėjimas visiškai remiasi Dievu. Kaip anksčiau minėjau, visas šis darbas – dieviškas darbas. Tik Dievas gali įeiti į žmonių širdis ir apšviesti jų protus tiesos šviesa; tik Dievas gali uždegti jų troškimus dorybės kibirkštimis; tik Dievas gali suteikti jiems stiprybės sekti tiesa ir daryti gerus darbus, kuriuos matė. Pasiuntinys iššvaistys save veltui, jei dirbant jam Viešpats nepadės. Tačiau jis turi visas priežastis drąsiai imtis visų jam paskirtų užduočių, nes gali pasitikėti dieviška malone, kuri visada suteikiama jos prašantiems.

***

Jūs atliksite tarnystę, tikrai vertą jūsų meilės tikėjimui, jei stengsitės skatinti bet kokius pašaukimo misijoms ženklus tarp kunigų ir seminaristų. Nebūkite apgaunami netinkamo atsargumo; nesileiskite atgrasomi žmogiško samprotavimo argumento, kad išsiųsdami misionierius į kitas šalis atimsite išteklius iš savo vyskupijos. Kad užpildytų kiekvieno į misijas išsiųsto kunigo vietą, Dievas duos jums kunigų, labai gabių kunigų, kurie dirbs savoje šalyje.

 

Iš 1919 m. lapkričio 30 d. popiežiaus Benedikto XV
apaštališkojo laiško Maximum illud
apie tikėjimo skleidimą visame pasaulyje

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22