Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2023 gegužė 5
Didelės ir mažos kryžkelės

Kitokia mamų diena

2023-05-17 | Diana Pukelienė
artuma202305_rs-20-1.jpg

d-pukeliene.jpgDiana Pukelienė*

Kai išgirsti taip sakant, turėtų būti nesunku įsivaizduoti, kad mamai diena be įprastinės, kasdienės veiklos jau bus kitokia. Kartais reikia tiek nedaug, kad džiaugsmas sugrįžtų, rutina pasitrauktų ir diena prisipildytų mažų ir didelių stebuklų skambesio... Bet kuo paprastesnis dalykas, tuo sunkiau pasiekiamas ar įgyvendinamas. Ir tas mažų bei didelių stebuklų skambesys vis tolsta ir tolsta, kol galiausiai tampa tik aidu užslopintuose širdies troškimuose.

Kas esu, arba vietoj įvado

Esu trijų vaikų mama. Mano motinystė jau skaičiuoja tryliktuosius metus, ir galiu drąsiai pasakyti, kad šitas virsmas iš dukters į mamą nebuvo nei labai lengvas, nei savaime suprantamas, nei labai patogus. Tikrai ne lengvesnis už tapimą savo vyro žmona. Nors kartais gali susidaryti įspūdis, kad viskas turi išeiti savaime, – koks čia dar virsmas? O kai tas virsmas dar ima ir padvigubėja, patrigubėja ir t. t., net galva gali susvaigti.

Atsimenu, kai gimė mūsų pirmagimė, buvo begalinis džiaugsmas, o kartu ir sumišimas, baimė, nežinojimas. Dar ir dabar prisimenu savo žodžius, pasakytus vyrui (kai reikėjo išvykti iš ligoninės), kad labai bijau grįžti namo, nes ten nebus to „stebuklingo“ skambučio, kurį paspaudus ateina akušerė ir tau padeda viską sutvarkyti, nuramina verkiantį kūdikį, atsako į kylančius klausimus. Viską atsimenu, lyg būtų vakar. Atsimenu, kai reikėjo pirmą kartą išmaudyti mūsų mažylę, buvo taip baisu, kad net prireikė mūsų šeimos nuostabios draugės gydytojos pagalbos. Nepatikėsite, jog pati esu baigusi akušeriją ir išmaudžiusi ne vieną dešimtį naujagimių. Turėjau būti profesionalė, bet net ir profesionalai kartais „susimauna“. Gerai, kad po tiek laiko galima iš viso to tik smagiai pasijuokti. Atsimenu ir pirmąjį savo išėjimą iš namų (nesupraskite tiesiogiai). Turiu galvoje tą dieną, kai po vaiko gimimo viena pati sau išėjau – netgi neišėjau, o išbėgau – į maldos grupelę, palikdama mūsų mažąją su tėčiu. Dar nepasiekusi tikslo gavau žinutę: „Diana, gelbėk, vaikas kakų daro!“ Įsijungė saugikliai sugrįžti, bet paskui pagalvojau, jog gal kaip nors... susitvarkys. Tiesa, tas išėjimas ir buvo kažkoks įtemptas, pilnas nerimo, graužaties, kaltės.

Ir ką visu tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad mes, mamos, galime numirti dėl kito, aukotis, dalyti save, pamiršti savo poreikius ir tiesiog taip save apleisti (nebūtinai fizine prasme, bet ir ji ne išimtis), kad ateina diena, kai supranti, jog atrodo viskas gerai, visi sotūs, laimingi, o tavo širdis tarsi koks tuščias indas, tavo kūnas tarsi darbinė mašina, o savo dvasią atrandi klaidžiojančią kažkur vidury dykumos. Ir taip norisi to Gyvojo vandens gurkštelėti...

artuma202305_rs-20-3.jpg

Kaip gimė Kitokia mamų diena?

Taip ir gimė. Tiesiog vieną dieną susitikome dvi mamos po adoracijos, pradėjome kalbėtis, ta mama ir sako: „Diana, padaryk kokias nors rekolekcijas mamoms su mažais vaikais.“ Ir nuo tada pradėjome svajoti, apklausėme dar kelias mamas, sužinojome poreikius, beliko tik įgyvendinti. Ir ūmai... „pastrigau“, nes viskas, kas susiję su motinyste, man tikrai neišeina labai paprastai. Žinau, iš kur tai kyla... Tai mano vidinė žaizda, kurią Dievas pasirinko būtent taip gydyti, pavesdamas man padaryti tai, ką mažiausiai norėčiau daryti. Nustojau su Juo kovoti ir ištariau savo taip . Atėjo Kitokios dienos mamoms tema „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“( Jn 15, 11)

Susirinko trylika mamų. Keturios su kūdikėliais ir jų transporto priemonėmis. (Gerai, kad turėjome keletą stipresnių savanorių, kurie padėdavo tas transporto priemones padaryti pasiekiamas, nes viskas vyko antrame aukšte.) Šventosios Dvasios palydėtos visos susirinkome koplyčioje, į ryto maldą. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, bet džiaugsmas jau tada liejosi per kraštus.

Kai susirinkome, susipažinimo rate atlikome užduotį – pasidalyti atsakymu į klausimą: Jeigu aš būčiau automobilis, tai koks jis būtų? Net kelios paminėjo, kad būtų „supergalingas visureigis, varomais visais keturiais ratais ir kad išvykdama iš namų spaudi taip, kad tik niekas nesulaikytų bei nesugrąžintų atgal“; buvo ir „šeimyninis automobilis, pilnas šiukšlių, kurį jau atėjo laikas išvalyti“, ir sportinis, ir kabrioletas... Po užduoties tapo aišku tik tai, kad ši diena buvo visoms labai reikalinga. Taigi Dievo paruoštas nuotykis prasidėjo...

Diena tikrai nebuvo ypatinga stipriomis dvasinėmis patirtimis, tobulais mokymais, bet Dievas per Šventąją Dvasią prisilietė prie visų mamų širdies – kam per gėlių žiedus, kam per giesmę, kam per kūdikius, kam per bendrystę, skanų maistą ar įkvėpimus. Išties buvo tikras džiaugsmo šeštadienis (Džiaugsmo – Laetare – sekmadienio išvakarėse). Dienos pabaigoje mamos liudijo apie pradingusį kaltės ir nerimo jausmą, „išvalytą šeimyninį automobilį“, Dievui atiduotus rūpesčius, o svarbiausia – iš naujo atrastą tikrą savęs pajautimą ir džiaugsmą. Net praėjus daugiau kaip mėnesiui po susitikimo, mamos dalijosi, kad patirti dalykai neblėsta.

Ką daryti toms mamoms, kurios nebuvo tokioje dienoje?

Pradėčiau nuo ramios akimirkos, puodelio arbatos ir trumpo vaizduotės šuolio. Įsivaizduok, kad šalia tavęs dabar sėdi Jėzus; jūs kartu geriate arbatą, o Jis tavęs klausia: Ko nori, kad tau padaryčiau? ( Lk 18, 41) Ko trokšta tavo širdis?

Motinystė su mūsų augančiais vaikais transformuojasi. Jie auga ir vis mažiau mūsų rūpesčio ir globos reikalauja. Ir jeigu mes pamirštame save – prarandame džiaugsmą. Kartais geriausia mama – išsimiegojusi mama. Ir iš karto kitokia diena visai šeimai, ne tik mamai.

artuma202305_rs-20-2.jpg

Kaip turime elgtis tie, kurie esame šalia?

Neabejingai. Jautriai. Praktiškai. Kas mane kaip mamą labiausiai nervindavo? Trys nuolatiniai klausimai, kuriuos girdėdavau sekmadieniais po šv. Mišių su visais trimis vaikais, kol jie buvo naujagimiai: Ar pati maitini? Ar miega naktimis? Ar geras? Net buvo atėjusi mintis pasidaryti marškinėlius su jau paruoštais atsakymais į šiuos klausimus: Valgyti duodu. Būna visaip. Kol kas dar susitvarkom.

Aišku, netrūkdavo ir tikrai nuoširdžių klausimų bei noro padėti. Svarbu nepasilikti mamai vienai ir nepalikti mamos vienos. Ir pačioms mamoms svarbu prisiminti, kiek kartų, kad ir nedrąsiai ar su kaltės jausmu, išėjusios iš namų, visuomet rasdavo viską savo vietoje, kai sugrįždavo. Beveik viską.

Mylintis žvilgsnis

Moterystė, motinystė ir mokinystė – trys labiausiai mane įkvepiantys dalykai. Tai mano tapatumas, kylantis iš pačios Tėvo Širdies. Jeigu nuo Jos atsitolinu, viskas tampa žvilgantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jokie praktiniai meilės sau vadovai negali man duoti to, ką tik Viešpats gali duoti. Ar prie puodų, ar būdama išvargusi, naktį supanti sergantį vaiką – maitinuosi iš mylinčio Jo žvilgsnio. Žinau, kad Jam tikrai rūpi, kaip aš miegu, valgau, jaučiuosi ir ko trokšta mano širdis. Aš tai tikrai žinau ir noriu, kad žinotum ir tu, mama, kuri galbūt dabar skaitai šitas eilutes. Vien nuo šito žinojimo kiekviena tavo diena tikrai bus kitokia, o Jis pasirūpins tais mažesniais ir didesniais stebuklais, nuo kurių skambesio tavo širdis prisipildys džiaugsmo.

Mielos mamos, tegul jūsų džiaugsmui nieko netrūksta!

* Autorė yra trijų vaikų mama ir Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro direktorė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 kovas 3

Artuma - artuma202403_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22