„Jis mane pašaukė, – tyliai, su visišku pasitikėjimu sako mažoji sesuo Veronika, turinti Dauno sindromą. – Vieną žiemos dieną, kai sportavau su savo draugais veiklos centre, Dievas ištarė mano vardą ir pakvietė Jį sekti.“
Kai klausausi šio pašaukimo istorijos, žiūrėdama filmą „Les yeux tournés vers l’aube“ (liet. „Akys, nukreiptos į aušrą“, rež. Marcas Jeansonas), man regisi, jog toje istorijoje Dievas turėjo šaukti ypač garsiai ir kantriai. Ir ne dėl to, kad Jį išgirstų mergina, turinti proto negalią, bet kad išgirstų sveikieji – jos artimieji, sesuo Lina, įkūrusi tokį vienuolyną, kunigai ir vyskupai, kurie turėjo daug širdies paprastumo ir patikėjo, jog ši kitokia mergina gali būti pašaukta gyventi vienuolinį gyvenimą ir kad gali atsirasti vienuolynas, kuris priimtų Dauno sindromą turinčias merginas.
Esu skaičiusi, kad į vienuolynus patekti nuolat būdavo papildomų reikalavimų: kažkada reikėjo turėti kraitį, būti sveiko proto, geros sveikatos ir pan. Tokiame kontekste itin kontrastingai atrodo vienuolynas šių vargšių merginų, kurios turi mažiausiai turtų, galių ir galimybių – turi tik intelekto sutrikimą, sutrikusią kalbą ir sutrikusią smulkiąją motoriką. Tačiau paprastas ir vargingas gyvenimas gali atverti didelius dvasinius lobius. Dievas ir Bažnyčia, laimindami tokių merginų vienuolyną, sako, kad dvasiniame gyvenime šios seserys neturi negalios. Jos atvira širdimi bendrauja su Dievu ir šiam santykiui nėra jokių kliūčių.
Pasivadinusi „Mažųjų seserų Avinėlio mokinėmis“ (Les Petites Sœurs Disciples de l’Agneau) tokia nauja ir netikėta bendruomenė įsikūrė 1985 m. mažame Prancūzijos miestelyje. 1990 m. Tūro arkivyskupas Jeanas Honoré pripažino ją viešu tikinčiųjų susivienijimu. Išaugusi iki septynių seserų (iš jų penkios seserys yra su negalia) ir įsikūrusi Le Blano miestelyje, Centro-Luaros Slėnio regione Prancūzijoje, ši seserų bendruomenė 1999 m. tapo kontempliatyvaus pašvęstojo gyvenimo institutu arba, paprastai sakant – vienuolija.
Pirmą kartą šv. Benedikto Regula buvo pritaikyta merginoms, turinčioms Dauno sindromą. Pamaldos, adoracija, Rožinio malda priderintos prie šių seserų ritmo ir išgalių. Nuometuotų moterų maldą tyloje maitina Eucharistija ir Evangelijos meditacija. Seserys nėra vienišos, jos glaudžiasi prie šalia esančio Fontgombo brolių benediktinų abatijos; kaip sako vyresnioji, vienuolijos įkūrėja sesuo Lina, jų trapiai bendruomenei reikia stipresnės bendruomenės palaikymo – silpniesiems reikia stipresniųjų. Seserys savo dvasinį gyvenimą derina su rankų darbu: dirba darže, sode ir virtuvėje, puikiai audžia, verpia, mezga, užsiima medžio drožyba ir pan.
Nepasiekiami šioms seserims dideli dalykai, tačiau sekdamos šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės „mažuoju keleliu“ jos visko mokosi gauti iš gerojo Dievo ir Jam dėkodamos kuria mažųjų seserų mokyklą, kuri yra Meilės mokykla. Tikiu, jog šv. Teresėlė nuolat budi virš šio vienuolyno ir beria savo rožių lietų su daug šypsenų, juoko ir švelnumo.
