Esame pripratę, kad mamos visiškai atsiduoda šeimai ir užmiršta save. Pasirūpinimas savimi ir savo poreikiais neretai vis atidedamas vėlesniam laikui, kol... „baterijos išsenka“. Kur ir kaip mamos gali „pasikrauti“?
Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro iniciatyva jau trejus metus šioje apskrityje ir už jos ribų kviečia susitikimų ciklai mamoms, auginančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus. Rinkdamosi į nedideles grupeles parapijose, mamos kartu skaito Elisos Morgan ir Carol Kuykendall knygą Ko reikia kiekvienai mamai (liet., 2002), šitaip vadinami ir patys susitikimai, kuriuose jos aptaria savo poreikius. Moterys atsitraukia nuo buities, nepaliaujamo rūpinimosi savo atžala ir atsigręžia į save. Neretai tai būna pirmas kartas, kai mama išdrįsta palikti vaiką su artimu žmogumi ir išeiti pabendrauti su panašias patirtis išgyvenančiomis moterimis. Nors grupėje nesiekiama suteikti pagalbos ar išspręsti kilusių situacijų, toks išėjimas prilygsta atvertam langui ir gaivos gurkšniui, įleistam į tankiai apgyvendintą erdvę. Paprastai mamos išlaisvėja, pradžiunga, išgyvena bendrystę ir supratimą, jog „ne man vienai taip būna“.
Devyni gyvybiškai svarbūs poreikiai, kuriuos jau prieš kelis dešimtmečius įvardijo amerikiečių organizacija „MOPS International“, keičiantis gyvenimo būdui, išlieka tokie patys. Kaip nenustojome jausmų, vertybių, taip negalime atmesti ir poreikių, kurių nepaisant „išsenka baterijos“, ir tada vietoj idiliško šeimos paveikslėlio išvystame realybę, kur vyrauja nuovargis. Kad šios temos vis dar aktualios, kad būtina apie jas kalbėtis, patvirtino ir dalyvės, kasmet susirenkančios į vis daugiau grupių. Susitikusios drauge moterys pasakoja, kaip joms sekasi (ar nesiseka) suprasti motinystės svarbą, pažinti ir priimti save pakitusiame gyvenime. Ar jos įgyvendina savo troškimą augti? O kaipgi draugystės? Iš kur semiasi išminties ir kur ieško pagalbos? Ar turi poilsio minutę, ar geba pažvelgti į situacijas iš atstumo, kuo viliasi? Vien pažvelgus į šiuos devynis aptariamus žmogiškuosius poreikius, ne vienai užima kvapą, nes daugeliu atžvilgių išryškėja apleistumas. Šilti pokalbiai prie arbatos padeda išgyventi supratimą, neteisimą, patirti išsikalbėjimo džiaugsmą. Rasa dalijasi:
Galbūt iš pradžių atrodė, kad bus kiek nesmagu šnekėti apie dalykus, susijusius su šeima, bijojau likti nesuprasta. Tačiau labai klydau. Visos mamos pasirodė nuoširdžios, gebančios įsijausti į kitą žmogų. Kiekvienos šeimos taisyklės ar nuostatos yra kitokios, tačiau visos norime, kad mūsų šeima ir vaikai būtų laimingi. Todėl mus vienijo tas pats tikslas. Niekada nejaučiau priešiško žvilgsnio. Čia nebuvo neteisingos nuomonės ar savo nuostatų brukimo kitoms.
Kadangi susitikimai vyksta ne kaip paskaitos, o pasidalinimai reflektuojant perskaitytą skyrelį, jie savaime yra nepakartojami ir labai skirtingi; priklauso ir nuo to, kokių patirčių turinčios moterys susirenka grupėje; priklauso ir nuo moderatorės, nukreipiančios unikalia vaga. Vienose grupelėse gal daugiau kūrybinių užduočių, kitose – terapinių pokalbių, trečiose – švenčių ir atsipalaidavimo per vaišes. Grupės margos kaip likimai. Kai kurios moterys taip pamėgsta šiuos susitikimus, kad dalyvauja keliskart – vienam pasibaigus, kitąmet keliauja į kitą grupelę pabūti ir dar sykį apmąstyti, kaip pasikeitė ji pati per tuos metus ūgtelėjus vaikui ar gimus kitam. Kitos pačios panori dalintis tuo patirtu gerumu ir baigusios grupės moderavimo mokymus suburia savo „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupelę parapijoje.
Šiemet pirmą kartą tokie susitikimai buvo organizuoti ir lenkakalbėje parapijoje. Moterys skaitė tą pačią amerikiečių knygą ir dalijosi tarpusavyje. Tai ir parodo – kad ir kokioje bendruomenėje būtum, kokia kalba kalbėtum, žmogiškieji poreikiai yra tie patys.
Kituose Artumos numeriuose gilinsimės į visus devynis poreikius, aptariamus „Ko reikia kiekvienai mamai“ susitikimuose. Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes bei moderatorių mokymus, kreipkitės į Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centrą arba el. paštu: kiekvienaimamai@gmail.com.
