Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2021 m. kovas 3
Jaunimo iššūkis

Kodas: dvasinė tėvystė

2021-03-25 | Kalbino Monika Žydeliūnaitė
artuma202103 rs 24
Juozo Kamensko nuotrauka

Jau pirmaisiais amžiais pas Dykumos tėvus eidavo žmonės, ieškodami patarimo, kelio ar išminties. Nors suaugėliams sunkiau pripažinti, tačiau mums visada reikia, kad kas nors padėtų– gimstame silpni, nemokame net valgyti su šaukštu. Kas nors mus to išmoko. Todėl ir tikėjimo srityje nevertėtų išradinėti dviračio. Akivaizdu, kad esame skatinami poreikiu atrasti tai, kas dvasiniame kelyje padėtų greičiau eiti. O aš „išpakuoju“ vis dažniau sutinkamą reiškinį ir kunigo Liutauro Vilėniškio klausiu: ką „koduoja“ žodžių junginys dvasinė tėvystė? Tiesa, mãga atskleisti, kad kunigas Liutauras jau aštuoniolika metų yra dvasios vaikas bei ketvirtus metus „legaliai“ vadinamas dvasios tėvu.

– Dvasinė tėvystė atpažįstama kaip asmeninė dovana žmogui, trokštančiam augti, daryti pažangą, susijusią su krikščioniškojo gyvenimo pažinimu, dorybių ugdymu. Kodėl ir kada prisireikė susirasti dvasios tėvą?

– Tai buvo mano paauglystė – gūdūs laikai. Ne, nebuvau praktikuojantis katalikas. Labiau smalsus paauglys, kuriam rūpėjo įvairiausi dalykai, kartu ir dvasinis gyvenimas. Tiesa, mano paauglystė buvo persmelkta rytietiškos filosofijos, kuriai netolimas dvasinio vadovo fenomenas. Taigi savo keliais ir net klystkeliais ieškojau, kaip atsakyti į asmeninį poreikį – rūpestį ne tik dėl fizinio, bet ir dvasinio kūno. Šis troškimas išliko aktualus ir pradėjus krikščioniškąjį gyvenimą. Tuo metu širdyje glūdėjo noras turėti tokį žmogų, kuris man padėtų suprasti santykį su savimi pačiu bei su Dievu, atpažinti Jo valią. Nešiojausi šį poreikį ir ieškojau.

– Kaip atrodė dvasios tėvo paieška?

– Pirmiausia – paprašiau. Tačiau, neslėpsiu, sulaukiau žodžių: „Krikščionybėje yra tradicija – už dvasios tėvą reikia melstis.“ Taigi meldėmės – aš už jį, jis už mane. Susitikti negalėjome, tad bendravome elektroniniais laiškais, mažais virtualiais žingsniais mezgėsi ryšys. Jo mintys atliepdavo ir papildydavo manąsias, o kažkurį laišką vienuolis užbaigė žodžiais „Tavo dvasios tėvas“. Susitarimas keliauti kartu įvyko.

– Kaip sugalvojai, kuriam asmeniui rašyti? Ar interneto platybėse skelbiamas dvasios įtėvių sąrašas?

– O tai yra kūrybos klausimas. Tikrai realu naudotis ir gūglo paieška, ir straipsniais bernardinai.lt ar Artumoje, ir įrašais jutube. Įvairiais šaltiniais, padedančiais atpažinti priimtiną dvasinį lyderį. Taip pat svarbu, kad tai gali būti ir kunigas, ir vienuolis, ir pasaulietis. Aš tikrai nuščiuvau, matydamas vienuolį, labai švento gyvenimo būdo žmogų. Sakiau vau, žvelgdamas į tokį atsidavimą pašaukimui, ir aptikau troškimą būti kelyje su šiuo žmogumi. Tad jei yra tas vau momentas – verta bandyti.

Taip pat svarbu neperšokti minties, kad sąmoningai būti krikščioniu reikia pastangos, apsisprendimo eiti tikėjimo keliu. Taigi link dvasinės įvaikystės reikia daryti sąmoningus žingsnius. Mes renkamės patys. Nors Dievas tikrai palydi ir parodo vieną ar kitą žmogų, tačiau leidžia rinktis.

Pavyzdžiui, šventoji Teresė Avilietė dalijosi, kad itin atidžiai rinkdavosi dvasinį vadovą. Sakydavo, kad seserims vienuolėms svarbu išmanyti dalykus. Todėl jos dvasios vadovas turėjo būti išsilavinęs, patirties turintis kunigas. Taip, kelti reikalavimus dvasios tėvui – normalu. Kai kas dvasios tėvus turi už jūrų marių, kituose žemynuose. Susirašinėja per feisbuką. Gerai.

Gali būti ir etapas, kai pasirinktas dvasios tėvas nebeatliepia tavo poreikių. Arba, pavyzdžiui, aš pats šiuo metu esu dvasios našlaitis. Mano ilgametis dvasios tėvas mirė praėjusį rudenį, tad šiuo metu dairausi kito mokytojo ir draugo savo dvasiai.

Žmonės tikrai sako: „Duok man kokį kunigų sąrašą, ir gal žinai, kas galėtų mane palydėti?“ Kita vertus, tikrai ne visi kunigai gali atliepti poreikius. Drąsiai galiu teigti, kad Lietuvoje dvasinio vadovavimo tikrai trūksta.

– Dvasinė tėvystė. Kodėl ne dvasios draugystė, kaimynystė ar brolystė?

– Kaip gerai, jei dvasios tėvas gali būti ir tavo draugas. Su mama galėdavau dalytis, kalbėtis, filosofuoti iki pat paryčių. Šeimose juk taip būna, kad vaikai savo tėvus atranda ir kaip draugus. Dvasinė tėvystė tikrai neprieštarauja dvasinei draugystei. Jėzus sako: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15), bet kartu į Dievą kreipiamės „Tėve mūsų“. Dvasinė tėvystėje gali atsiskleisti visa šeimos patirtis – ir tėvai, ir broliai, seserys, ir draugai ar močiutė.

– Ar žmogus gali atsisakyti tapti dvasios tėvu? Ar esi kada pasakęs „ne“?

– Užklausimas ir pasiprašymas įprastai ateina iš žmogaus, ieškančio palydėjimo. Tikras iššūkis yra ieškoti ir suradus prašytis palydėjimo, kreiptis į kunigą. Būtina suvokti, kad tas žmogus, iki kreipdamasis į kunigą, jau išgyveno ilgą procesą, svarstė protu ir širdimi, o tada galiausiai drįso klausti. Dėl to šis momentas man yra jautrus. Čia labai svarbus ir dvasios tėvo atpažinimas pasirenkant ir dvasios vaiko ryžtas keliauti tikėjimo keliu. Turiu asmeniškos patirties, kai savo dvasios tėvui atverdavau tokių skaudulių, kad net nesugebėdavau to pasakyti pilnais sakiniais. Kalbėdavome puse lūpų. Taigi tam, kad atvertum savo širdį, turi labai pasitikėti. Abipusiškai.

Taip, esu pasakęs „ne“, nujausdamas, kad man tas žmogus neduotas, kad negalėsiu jam padėti.

 

artuma202103 rs 24 2 1
Juozo Kamensko nuotrauka

– Koks turėtų būti paklusnumas dvasios tėvui? Ar rimta yra ši sutartis?

– Dvasios tėvas bei pats palydimasis tikrai gali rekomenduoti reguliarumą. Tačiau netikslu būtų manyti, kad tai gydytojo ir paciento santykis. Tai šeima, kuriai būdingas tik jai tinkantis ritmas. Taip, tai pirmiausia „kvepia“ įsipareigojimu.

Dievas taip mus sukūrė, kad Jį pažįstame per kitą asmenį. Mums reikia šalia žmonių. Net ir Dievo Žodį išgirstame per kito žmogaus skelbimą, liudijimą. Žmogui reikia susigaudyti patirtyse, kad „nenuvažiuotų“ klaidinga kryptimi su savo interpretacijomis.

Ką veikti su šiuo dvasinės tėvystės santykiu? „Išnaudok, – man sakydavo dvasios tėvas. – Nesikuklink. Tai tavo lobis, gali jį saugoti, bet gali ir investuoti.“ Gyvenau bendruomenėje, kurioje buvo įprasta sakyti no limits. Ir dieną, ir naktį galėjau belstis į dvasios tėvo duris. Bet man tai buvo nelengva. Buvau prisiskaitęs įvairių patirčių, pvz., šventosios Teresėlės liudijimą apie pastangas per dažnai netrukdyti dvasios tėvo. Tikėjau šiuo pavyzdžiu.

Man patinka vieno kunigo žodžiai. Jis pavadino save „dvasios sąvartynu“, į kurį sumetamos visos dvasios vaikų šiukšlės. Tam, kad galėtų jas perrinkti, išrūšiuoti, perdirbti ir pan. Kad atgaivintų žmones, gyvenančius vis kitame mėšlynėlyje.

– Pažvelkime iš dvasios vaiko pozicijos. Ar yra buvę, kad nepritartum dvasios tėvo patarimui ar jo nesuprastum? Ką darei tuomet?

– Tikrai taip. Tik man asmeniškai retai nepavykdavo susikalbėti dvasios „priežiūros“ klausimais. Tiesa, pagarbiai vengdavome brukti savo nuomonę kitam. Kitas gražus mano atsiminimas apie dvasios tėvą – jis buvo vadinamas dvasios aristokratu. Ypatingas reiškinys.

– Kada pirmą kartą tapai dvasios tėvu? Kur įgyjami reikalingi įgūdžiai?

– Pirma mintis – kunigystės šventimų dovana, patiessakramento rezultatas. Tačiau norėdamas išlikti tiesoje turiu pasakyti, kad esu krikštatėvis. Tai buvo mano dvasinės tėvystės pradžia, kuriai, būdamas pacanas, priešinausi. Tik moters, globojusios dvimetę mergaitę, pastangomis pasiryžau šiam įsipareigojimui. Ir jau daugiau nei dvidešimt metų rūpinuosi krikšto dukros dvasia.

– Kiek dažnai susitinki su savo dvasios vaikais?

– Tikslinga prisiminti, kad dažnai keičiasi žmonių poreikiai. Vienam užtenka karto per du mėnesius, kai per metus tebūna keturi ar penki susitikimai. Kitiems būtina susitikti kartą per savaitę. Tai skirtingi etapai, kurie pasufleruoja skirtingą poreikį palydėti, išgirsti, maitinti dvasią.

Trokštu būti dėmesingas. Atpažįstu individualaus palydėjimo poreikį: vieną reikia pabarti, kitą paguosti, trečiam parašyti žinutę ar paskambinti.

– Kaip atsakytumei jaunam žmogui, kodėl geriau turėti dvasios tėvą negu jo neturėti?

– Man asmeniškai geriau turėti. Tik nemanau, kad tai taisyklė. Perduočiau linkėjimą rūpintis savo santykiu su Dievu, o čia ir lieka būtinybė atpažinti, kas jį padeda puoselėti ir auginti. Man, kunigui Liutaurui – dvasios tėvas. Vis dėlto jį turėti reikia vidinio poreikio. Kartais sakoma „man reikia dvasios tėvo“, nors tai tik klišė. Poreikis turi būti tikras, o ne kylantis iš to, kad kažkas man pasakė, jog to reikėtų. Tarp draugų ne visada surasi žvilgsnį, kuris būtų gilesnis. Dvasinė tėvystė iš dalies yra Dievo tėvystės atspindys, ji mane veda į sūnaus ir tėvo arba dukters ir tėvo santykį. Jos rezultatas yra ne kokie nors pasiekimai, bet Dievo meilės ir gerumo atpažinimas, prisilietimas prie Jo.

Kalbino Monika Žydeliūnaitė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 rugsėjis 9

Artuma - artuma202109 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22