Violeta Micevičiūtė,
LVK sekretoriato kalbos redaktorė
Pastaruoju metu vis girdime kalbant apie sinodinę Bažnyčią, Sinodinę kelionę, sinodiškumą. Popiežius Pranciškus Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos (2023 m. spalio 4–29 d.) Apibendrinamojoje ataskaitoje puoselėja „troškimą tokios Bažnyčios, kuri būtų Dievo namai ir šeima, būtų arčiau savo žmonių gyvenimo, mažiau biurokratiška ir labiau orientuota į santykį: su šia patirtimi ir su šiuo troškimu siejamos sąvokos „sinodiškumas“, „sinodiškas/-a“, „sinodinis/-ė“, perteikiančios pradinę sampratą, kurią dar reikia tiksliau apibrėžti“. Ten pat jis užsimena, jog vengiant pavojaus, kad sąvoka „sinodiškumas“ nenuskambėtų pernelyg miglotai, būtina išsiaiškinti jos reikšmę.
Ką reiškia tas Bažnyčios sinodinis keliavimas, išsamiai ir suprantamai Artuma apžvelgė net keliuose numeriuose, o dr. Irena Eglė Laumenskaitė pirmajame straipsnyje apie tai (2022 m. nr. 9) trumpai ir aiškiai pagrindė, kodėl dera versti „sinodiškumas“, o ne „sinodalumas“.
Man labiau rūpi pasidomėti šių žodžių sandara, kaip ir iš ko jie padaryti. Taigi žodis „sinodiškumas“ (it. sinodalità, angl. synodality , pranc. synodalité, vok. Synodalität, lenk. synodalność ). Jo daryba tokia. Nuo seno turim žodį „sinodas“. Iš jo prisegę lietuviškas priesagas daromės naujų žodžių: būdvardžių su priesaga -inis– sinodinis/-ė, su priesaga - iškas – sinodiškas/-a.
Būdvardžiams priesaga -iškas/ -a (sinodiškas, sinodiška) suteikia apibendrintą kokybės reikšmę. Būdingiausia šios priesagos daiktavardinių būdvardžių darybinė reikšmė yra „panašus į pamatiniu žodžiu pasakytą dalyką“.
Būdvardžiai su priesaga -inis/ -ė (sinodinis, sinodinė), be panašumo į pamatiniu žodžiu pasakytą dalyką (sinodą), turi dar ir priklausymo tam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu, reikšmę. Pavyzdžiui, asmeniškas reikalas – būdingas asmeniui; asmeninis reikalas – priklausantis asmeniui. Nors dažnai priesagos -iškas/ -a ir -inis / -ė vartojamos sinonimiškai ir jų reikšmių atspalviai būna susipynę bei sunkiai skiriami, tačiau tą skirtį derėtų apčiuopti. Neretai būdvardžiai su priesaga -inis/ -ė netinkamai vartojami vietoj kilmininko priklausymui reikšti, pavyzdžiui, turėtų būti ne sielovadiniai centrai, o sielovados centrai.
Bet grįžkim prie sąvokos „sinodiškumas“. Šis abstraktusis daiktavardis nusako ypatybės pavadinimą. Priesaga -umasplačiai vartojama vardažodžių abstraktų daryboje. Beveik visi įprastiniai šios priesagos vediniai yra padaryti iš būdvardžių ir turi ypatybės reikšmę – gražumas, šventumas, skaistumas, sakralumas ir t. t. Gal rečiau, bet pasitaiko tarptautinių žodžių, išlaikiusių lotynišką priesagą -al, pavyzdžiui: integralus/-umas /integralas; sakralus/-umas, monumentalus/-umas. Tiems žodžiams tos vienos priesagos užtenka, neklijuojame dar ir lietuviškos -iškas arba -inis, nesakome „integrališkumas“, „monumentališkumas“. Aišku, yra ir išimčių, pavyzdžiui, vartojamas „sakralumas“ ir „sakrališkumas“, nors tos dvi priesagos (-al, -iškas), viena lotyniška, kita lietuviška, dažniausia būna sviestas sviestuotas.
Taigi paprasčiau iš būdvardžio „sinodiškas“ pasidaryti daiktavardį „sinodiškumas“, kuris turėtų įsitvirtinti mūsų vartosenoje kaip teiktinas, suprantamas ir priimtinas. Gal jam ir duokim pirmumo teisę, užuot rinkęsi į pirmuosius Sinodo dokumentų vertimus prasprūdusį ir ausį rėžiantį „sinodalumą“. Nes, anot vieno posakio, žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta...
