Brolis Ramūnas MIZGIRIS OFM
Dievo Žodis – Jėzus Kristus – dovanojo mums dieviškąjį gyvenimą, keičiantį Žemės veidą ir visa darantį nauja (plg. Apr 21, 5). Jo žodis susijęs su mumis – ne tik dieviškojo Apreiškimo gavėjais, bet ir skelbėjais. Jis, kurį Tėvas atsiuntė įvykdyti savo valios (plg. Jn 5, 36–38; 6, 38–40; 7, 16–18), artina mus prie savęs, įtraukdamas į savąjį gyvenimą ir misiją. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Tikėdama visuotinio išgelbėjimo planu, Bažnyčia privalo būti misijinė.
Tačiau norėdami suprasti Bažnyčios misiją turime grįžti į Vakarienės menę, kur mokiniai liko drauge (plg. Lk 24, 49) melsdamiesi su „Jėzaus motina Marija“ (Apd 1, 14) ir laukdami pažadėtosios Dvasios. Iš tos gimstančios Bažnyčios ikonos kiekviena krikščioniškoji bendruomenė turi nuolat semtis įkvėpimo. Apaštališkasis ir misijinis vaisingumas nėra pirmiausia protingai parengtų ir veiksmingų sielovados programų bei metodų rezultatas – tai nepaliaujamos bendruomeninės maldos vaisius. Misijos veiksmingumo prielaida yra tai, kad bendruomenės laikysis vienybės, turės „vieną širdį ir vieną sielą“ (Apd 4, 32), bus pasirengusios liudyti meilę ir džiaugsmą, kuriuos Šventoji Dvasia pažadina tikinčiųjų širdyse (plg. Apd 2, 42).
Taip Prisikėlusiojo Dvasia suteikia mūsų gyvenimui gebėjimą veiksmingai skelbti Dievo žodį visame pasaulyje. Tai patyrė pirmųjų krikščionių bendruomenė, kuri matė, kaip sklido žodis, skelbiamas ir liudijamas (plg. Apd 6, 7). Čia verta atsiminti apaštalo Pauliaus gyvenimą: jis buvo vyras, visiškai pagautas Viešpaties (plg. Fil 3, 12) – „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) – ir savo misijos: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Jis suvokė, kad Kristuje tikrai apreikštas visų tautų išganymas, išlaisvinimas iš nuodėmės vergijos, kad galėtume mėgautis Dievo vaikų laisve.
Pirmieji krikščionys misiją skelbti laikė pareiga, kylančia iš pačios tikėjimo esmės. Dievas, į kurį jie tikėjo, buvo visų žmonių Dievas, vienas ir tikras Dievas, kuris rodėsi Izraelio istorijoje ir galiausiai apsireiškė savo Sūnuje, taip duodamas atsakymą, kurio visi žmonės giliai širdyje laukė. Pirmosios krikščionių bendruomenės jautė, kad jų tikėjimas priskirtinas ne ypatingiems kultūriniams papročiams, skirtingiems įvairiose tautose, bet tiesos, vienodai svarbios visiems žmonėms, sričiai.
Ir vėlgi šv. Paulius yra tasai, kuris savo gyvenimu parodo krikščioniškosios misijos prasmę ir pirmapradį visuotinumą. Prisiminkime Apaštalų darbuose pasakojamą epizodą Atėnų areopage (žr. 17, 16–34). Tautų apaštalas užmezga dialogą su įvairių kultūrų žmonėmis suvokdamas, kad istorijoje tikrai apsireiškė Dievo, kurį, nors ir neaiškiai, nuvokia kiekvienas žmogus, slėpinys: „Noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17, 23). Krikščionių skelbimo naujybė ta, kad dabar visoms tautoms galima pasakyti: Jis pasirodė, pats asmeniškai. Ir dabar kelias pas Jį atviras. Krikščionių skelbimo naujybės esmė yra ne mintis, bet faktas: Jis pasirodė.
Iš tiesų tai, ką Bažnyčia pasauliui skelbia, yra vilties Žodis (plg. 1 Pt 3, 15). Kad išgyventų dabartyje, žmogui reikia „didelės vilties“, o ši viltis – tai Dievas, turintis žmogiškąjį veidą ir mylėjęs mus iki galo. Todėl Bažnyčia savo esme yra misijinė. Amžinojo gyvenimo žodžių, dovanojamų mums per susitikimą su Jėzumi Kristumi, negalime pasilaikyti sau: jie skirti visiems, kiekvienam žmogui. Kiekvienam mūsų laikų žmogui, suvokia jis tai ar ne, šio skelbimo reikia. Kaip pranašo Amoso laikais, Viešpats pats sužadina savo žodžių badą ir troškulį (plg. Am 8, 11). Mums tenka atsakomybė kitiems perduoti tai, ką patys esame gavę iš malonės.
