Emilio Vasiliausko asociatyvi nuotrauka
Kunigas Ramutis Janšauskas
Bandydami susidaryti išsamesnį vaizdą apie seminarijos gyvenimą, kalbiname vieną tų, kuris nuolat lydi ir būna šalia klierikų jų pašaukimo kelionėje, o be to, iš arti mato pokyčius seminarijoje ir pats klausia: kokia to vizija ir kryptis? Pokalbis su Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu kunigu Ramučiu Janšausku.
Tėve Ramuti, esat baigęs tą pačią seminariją, kurioje dabar tarnaujat – kokie Paties prisiminimai?
– Kai prieš 26-erius metus, Nepriklausomybės pradžioje, įstojau, mūsų karta buvo entuziazmo pagauta! Čia vyko dialogas, gyvos diskusijos, būdavo, kad pabėgdavome iš seminarijos į... evangelizaciją, nes ja degėme! Nors seminarija sudarė visas sąlygas, bet būdavo to negana. Šiandien liūdnoka, kai matau seminariją einančią lyg atgal – tarsi norima palikti tik vertikalų santykį su Dievu, ignoruojant horizontalų – santykį su žmonėmis, pasauliu. Tačiau kaip suprasiu vertikalę be horizontalės?! Taip pat nebeliko paskaitų universitete, Katalikų teologijos fakultete, o mokomasi tik seminarijoje. Tad kyla klausimas, ar rengiame kunigus tarnauti pasaulyje, ar kunigus vienuolius? Juk jie atėjo iš pasaulio. Dabar juos beveik uždarom 6 metams, o paskui išleisim?! Iš kur ta baimė seminaristus labiau „leisti į žmones“? Tuomet apskritai – kokia mūsų vizija, ko siekiame?
Gal tai sąlygų sudarymas studijoms, ugdymuisi, dvasinio gyvenimo tyrimui, gilinimui, intelektualiam ir psichologiniam pasikaustymui, o tam gal reikia išskirtinių sąlygų? Ir kaipgi Pats subrandinot savąjį pašaukimą?
– Kartais pastatome vežimą prieš arklį. Kalbam, svajojam apie brandų kunigą, tačiau brandus jis bus tik tada, kai pirmiausia subręs kaip žmogus, kaip vyras, kaip krikščionis. Taip, turim skirti tam ypatingą dėmesį, tik nereikia susitelkti vien į dvasinį raštingumą. Visi ateinam iš sužalotos aplinkos, su savo žaizdomis, tad labai svarbus ir psichologinis bei emocinis raštingumas.
O pats aš niekada negavau jokio žaibo iš dangaus ar SMS iš Dievo, kur būtų pasakyta, kad turiu pašaukimą. Tai supratau tik iš santykio su žmonėmis, su pasauliu. Ir pašaukimą atrandu netgi po seminarijos. Tik iš santykio su aplinka galiu pažinti save ir suprasti, kur turiu būti gyvenime.
Tada, Paties nuomone, kokia turėtų būti šiandienos bei rytdienos seminarija, kad į ją drįstų ateiti jauni vyrai ir čia pasirengtų tapti gerais kunigais?
– Vaikinai norės būti seminarijoje, kai matys, kad kunigai dega kunigyste. Be to, manau, labai svarbi ir popiežiaus Pranciškaus mintis, kad už seminaristų ugdymą turėtų būti atsakingi ne tik vyrai, bet ir moterys. Negana, kad seminarijoje dirba moterys dėstytojos, virėjos, bibliotekininkės, apželdintojos ar pan. Pvz., ar negalėtų moteris klierikams pasakyti mąstymo maldos? Kiek daug yra išmintingų moterų, ir ne tik teologių, bet ir šeimos motinų! Tiesiog norėtųsi, kad seminarija būtų labiau atviresnė, eitų į žmones ir nebijotų jų įsileisti. Seminarija, kurioje pats studijavau, paradoksalu, bet buvo atviresnė. Tuometinio ganytojo kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ drąsa rizikuoti man yra be galo nuostabi savybė.
Kartais galvojame, kad dvasininkai turi būti visų galų meistrai: geri psichologai, geri seksologai, geri vadybininkai ir t. t., bet bijome įsileisti rimtų specialistų į seminariją. Ar, pvz., kas rimtai dėstė vadybą? Arba menotyrą, apie architektūros, dailės ar meno vertybes? O juk su visu tuo kunigas nuolat susiduria. Jei dėstė, tai tik prabėgom...
Popiežiaus gi sako, kad Bažnyčia yra keliaujanti, ji negali būti uždara; tai turi būti taikoma ir seminarijai. Ji privalo būti atvira žmonių tikrovei, jų realybei.
Kaip matote savo misiją dabar, kaip seminaristų dvasios tėvo?
– Anksčiau ateidavau į seminariją kaip nuodėmklausys, o kai gavau arkivyskupo skyrimo dekretą dvasios tėvo pareigoms, suklusau – ką reiks daryti?! Suvokiau savo ribotumą, trapumą ir nevertumą, be jokio patoso. Kreipiausi į pažįstamus psichologus. Vienas jų pacitavo klasikinę dabartinių tėvų laikyseną, kai pas jį atėję perfekcionistiški tėvai jaučiasi beviltiški ir netobuli, auginantys savo vaikus. Tokius jis nuramina sakydamas, kad „pakanka mylėti savo vaikus ir tiesiog su jais būti“. Tai ir mane padrąsino. Galvojau, tiesiog pabandysiu su jais būti, be kaukių, be vaidybos. Būdamas seminaristu, ilgėjausi paprastesnio ir žmogiškesnio santykio su dvasios tėvu, tad galvojau: Ramuti, dabar tu turi tam galimybę! Padėkojau Dievui ir tame pajutau laisvę. Išlaikiau tiems jauniems žmonėms pagarbą ir drauge su jais keliavau.
Beje, daug jaunų žmonių, šeimos tėvų ir motinų ateina pas Patį išpažinties, palydėjimo, pokalbio. Kokį šiandien matot šeimos gyvenimą? Turėdamas regos negalią, turbūt „matot“ šiek tiek kitaip ir daugiau?!
– Nematymas eliminuoja dėmesį ir susitelkimą į išorinį pasaulį, tad galiu labiau klausyti. Įtemptame ir greitame gyvenime dažnai būname ne tik šeimyniniuose santykiuose, bet ir funkciniuose. Juose siekiame rezultatų, keičiame aplinką. Tokią nuotaiką parsinešam ir namo. Tada iš inercijos kitą lipdome pagal savo supratimą. O tai gniuždo. Dažnai gyvenam ne su žmogumi, bet su savo koncepcija, įsivaizdavimu ir lūkesčiu. Santuokos priesaikos žodžiais pažadame gyventi su kito dabartimi, ateitimi – būti su kitu. Tai visiškai kitokia laikysena ir kryptis, nes turi tiesiog būti, priimti. Tai išties nelengva.
Be to, šiandien daug kalbama apie lygybę. Turime apie ją kalbėti dėdami lygybės ženklą tarp vyro ir moters pagal jų garbę ir orumą. Tačiau kitais atžvilgiais yra daug skirtumų, tad čia labai svarbus papildomumo principas. Beje, taip pat tarp kunigų ir pasauliečių. Mūsų, dvasininkų, bėda yra iškelti save aukščiau virš kaimenės. Pradedame manipuliuoti „nepadalinta širdimi“, celibatu ir pan., nes pasidaro patogu vengti santykio su žmonėmis... Pats, kaip kunigas, esu ne kartą patyręs nusvylimo akimirkų, bet nenorėčiau nieko keisti, noriu ir toliau tarnauti žmonėms, Dievui ir Bažnyčiai.
Silvijos Knezekytės asociatyvi nuotrauka
Kunigas dr. Ramūnas Norkus
Kunigas dr. Ramūnas Norkus ką tik baigė Kauno kunigų seminarijos rektoriaus penkerių metų kadenciją, prieš tai tarnavo Šiluvos parengiamojo kurso, vėliau – Telšių seminarijos vadovu, tad puikiai išmano šiandieninę ir seminarijų, ir į jas ateinančių jaunuolių situaciją. Todėl ir jo paprašėme pasidalyti savo patirtimi – kaip buvusio klieriko, rektoriaus ir kunigo – kokia turėtų būti seminarija šiandien, kad šiuolaikinis jaunuolis nebijotų čia ateiti, tirtų savo pašaukimą, studijuotų ir, maža to, sėkmingai ugdytųsi kaip kunigas, tinkantis tarnauti šių dienų žmogui, žinant sekuliaraus bei seksualizuoto pasaulio ir Bažnyčios aktualius iššūkius. Bet pirmiausia kunigo Ramūno klausiame – kodėl jo kelias pasuko į seminariją, kaip patyrė savąjį pašaukimą, kas jį užtvirtino, kad galiausiai tapo kunigu?
Mokykloje reikėjo perskaityti V. M. Putino romaną Altorių šešėly. Perskaitęs nepasipiktinau ten aprašomais įvykiais, bet supratau, kad seminarijoje vaikinai kalbasi lotyniškai, ir iš to man pasidarė aišku, kad tai – ne man, nors labai norėjau būti kunigu... Kai grįžau iš privalomosios karinės tarnybos, svarsčiau, kokį kelią pasirinkti. Mano klebonas pasiūlė nuvykti į kunigų seminariją. Atvykęs sutikau labai normalius vyrukus, kurie nevaikščiojo po kiemą rankų sudėję maldai, o tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai. Netrukus mane pakalbino vienas iš seminaristų, ir po šio paprasto, draugiško pokalbio supratau, kad čia galiu mokytis ir aš. Įstojau į kunigų seminariją – man patiko joje mokytis, jaučiausi savo vietoje.
Jau prabėgo šešiolika metų nuo tos dienos, kai baigiau seminariją. Dabar ji – labai pasikeitusi, nes kunigų seminarijos yra nuolat atsinaujinančios. Pvz., kai buvau seminaristas, neįsivaizduojama buvo, kad klierikas turėtų nešiojamąjį kompiuterį kambaryje ar mobilųjį telefoną. Tuomet kompiuteriai buvo tik kompiuterių klasėje, jais naudotis buvo galima tik nustatytomis valandomis (kiekvienas kursas turėjo savo laiką). Skambučiams buvo stacionarus telefonas, kuriam reikėjo nusipirkti kortelę. Ir dar būtų galima vardyti...
Šiandien seminarijos mintis yra ugdyti tarpusavio pasitikėjimą ir atsakomybę, kylančią iš ryšio su Kristumi. Todėl seminarijos labiausiai įsiklausančios į jaunimo širdis ir vis atsinaujinančios. Jaunuolis tikrai neturėtų bijoti ateiti į kunigų seminariją, nes pajutęs širdyje kitą pašaukimą gali išeiti bet kurią dieną. Tačiau jausdamas susidomėjimą kunigyste ir nepabandydamas studijuoti kunigų seminarijoje, gali visą gyvenimą gailėtis, praradęs progą būti kunigu, gyventi pagal savo pašaukimą. Šiandien, kaip ir bet kuriuo kitu laiku, reikalingi jaunuoliai, kurie iš meilės Kristui pasirinktų kunigo kelią ir į žmonių širdis neštų Jo Evangeliją. Šventasis Jonai Marija Vianėjau, kunigų dangiškasis globėjau, melski už naujus pašaukimus į kunigystę!
Nūdien Lietuva kenčia nuo baimės „parsivesti į namus“ Dievą. Todėl jaučiasi labai didelis stygius maldos natūralumo, šeimos maldos, bendruomeninės maldos patyrimo. Tačiau šią terpę stengiasi sėkmingai užpildyti dvasiniai judėjimai, kurie organizuoja rekolekcijas, stovyklas, mokymų savaites. Šis trūkumas labai pastebimas tarp jaunų seminaristų, tačiau įvairaus pobūdžio dvasiniai susitikimai juos padrąsina, uždega meile Dievui ir, kas labai svarbu, – jaunuolius palydi tolesniame gyvenimo kelyje. Todėl dvasiniai judėjimai yra labai reikalingi šių dienų situacijoje. Visad kviečiu ieškoti ir surasti. Šventoji Jėzaus Veido Teresėle, melski už misijas mūsų širdyse!
Kunigas Rastislavas Dluhý CSsR
Kunigas Rastislavas Dluhý CSsR – slovakų misionierius redemptoristas, prieš 23 metus įšventintas kunigu. Jau penkeri metai gyvena Kaune, drauge su kitu broliu Peteriu Herteliu CSsR tarnauja Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui. Per šiuos tarnystės metus jau gerai pažino ir mūsų akademinį jaunimą, ir seminarijas; be to, 11 metų Rastislavas buvo ir tėvų redemptoristų seminarijos prefektas (o Slovakija – panašiai katalikiška kaip ir Lietuva), todėl ir jo paprašėme pasidalyti mintimis apie šiandienos pašaukimus į kunigystę ir jų ugdymą – kokių pokyčių reiktų mūsų seminarijoms ir bažnytinėms bendruomenėms, kokios tikinčiųjų laikysenos reikia, kad vėl būtų pašaukimų ir gimtų ganytojų pagal Jėzaus Širdį, kurių taip reikia žmonėms?..
Šiandien gyvename labai sudėtingais laikais. Kadaise buvo klausimas: kas yra Dievas? O dabar žmonės dažniau klausia: kas yra žmogus? Pasaulio kultūrose, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, šituo atžvilgiu vyrauja chaosas. Geroji naujiena tai, kad Dievas nenustojo šaukęs jaunų (ir ne taip jaunų) žmonių sekti Juo kaip kunigus, kaip apaštalus. O seminarija turi stengtis padėti jaunam vyrui visavertiškai gyventi, augti ir tirti savo asmeninę istoriją, savo tikrąjį pašaukimą.
Esu įsitikinęs, kad šiais laikais gerokai daugiau dėmesio būtina skirti žmogiškajam ugdymui. Nes dabar į seminariją stoja daugiau žmonių iš sužeistų šeimų. Tad žmogiškasis ugdymas yra pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Tik į žmogaus prigimtį gali Dievo malonė atsiremti, joje įsišaknyti. Todėl šiandien nebepakanka intelektualinio ar dvasinio ugdymo. Jie būtini, bet be tikro išgydymo bus kunigų, kurie, nors intelektualūs ir dvasingai išugdyti, turės bėdų su žmogiškumu. Ne kartą girdėjau žmones sakant: „Šitas kunigas intelektualas ir meldžiasi, bet nežino, kaip prisiartinti prie žmonių. Gal jis bijo?.. Jis truputį keistuolis.“ Esu įsitikinęs, kad čia labai gali padėti subrendę pasauliečiai, šeimos žmonės. Tiesiog esu tikras, jog šiandien tai – būtinybė.
Jaunam žmogui būtina gera patirtis, gerų kunigų gyvenimo liudijimas. Jeigu jaunuoliai, bendraudami su gerais kunigais, patirs džiaugsmingo, visaverčio žmogiškumo ir kunigystės grožį, jie supras, kad dauguma kunigų yra kitokie, nepaisant visų skandalų.
Džiaugiuosi, kad mano patirtis su daugybe kunigų ir vyskupų Lietuvoje yra labai teigiama. Bet tarp kai kurių kunigų ir Slovakijoje, ir Lietuvoje dar jaučiamas nesveikas klerikalizmas. Tai reiškia, kad jie Kunigystės sakramento malonę mato viršesnę nei Krikšto malonė. Tarsi tai būtų priežastis ir privilegija valdyti kitus. Toks gyvenimas, tokia laikysena dažniausiai neatrodo džiaugsmingai, todėl nepatraukia, o atstumia.
Man atrodo, kad nereikia bijoti į seminaristų ugdymą įtraukti daugiau subrendusių pasauliečių, kurių širdims svarbus ir kunigų ugdymas, kurie brangina kunigystės dovaną, karštai meldžiasi už pašaukimus ir sugeba pasiūlyti pagalbą bei paramą seminaristams. Manau, kad reikia labiau praplėsti „ugdymo erdvę“ už seminarijos ribų. Jaunam žmogui svarbu suvokti, kad jis yra pašauktas kaip vienas iš tikinčiųjų, esantis tarp jų ir dėl jų.
