Visos trys sinoptinės Evangelijos pasakoja apie diskusiją dėl „didžiausio įsakymo“ (žr. Mt 22, 34–40; Mk 12, 28–34; Lk 10, 25–28). Plačiausią ir autentiškiausią versiją išlaikė evangelistas Morkus, įkomponuodamas šį disputą su sadukiejais bei Rašto aiškintojais tarp „Mirusiųjų prisikėlimo“ (žr. Mk 12, 18–27) ir „Mesijo – Dovydo sūnaus ir Viešpaties“ (žr. Mk 12, 35–37) temų.
Atsakydamas į fariziejaus klausimą, Jėzus cituoja maldą „Šemā‘ – klausyk“, kurią kiekvienas suaugęs izraelitas kalbėdavo ryte ir vakare: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Maldininkas šiais maldos žodžiais išreikšdavo Dievo viešpatavimą visam pasauliui. Manoma, kad šia malda buvo meldžiamasi ir Jėzaus laikais.
Šemā‘ maldos suvienijimas su Dievo meilės įsakymu neatsitiktinis. Meilės įsakymas kyla iš sampratos, kad Dievas yra vienintelis Izraelio Viešpats ir kad Jis išsirinko Izraelį savo nuosavybe bei savo tauta. Meilė yra Izraelio atsakymas į tą didelę išskirtinumo malonę. Hebrajiškas Įst 6, 4–5 tekstas išreiškia Izraelio tautos vientisumą trimis aspektais: širdimi, siela ir jėga. Širdis buvo suprantama kaip asmenybės buveinė, ji yra žmogaus asmens centras. Siela reiškė tą patį, ką ir gyvybė. Todėl Dievui net ir gyvybę reikia atiduoti. Be to, Dievą reikia mylėti visomis jėgomis. Žinoma, čia kalbama apie valią bei geriausius troškimus, nors dažnai „jėga“ buvo sutapatinama su nuosavybės ir žemiškųjų gėrybių samprata.
Prie šių trijų kertinių savybių Jėzus prideda ketvirtąją. Nazareto mokytojas susitelkia į žmogų bei jo protą, gebantį vadovauti žmogaus elgsenai ir jo valiai. Kristaus dėka kiekvienas žmogus yra Dievo išrinktas ir mylimas. Dėl to žmogus privalo sutelkti visą save, savo gebėjimus, kad į Dievo meilę atsakytų savo meile.
Dievo meilės įsakymą Jėzus iškelia į pirmą vietą ir jungia jį su (senuoju!) artimo meilės įsakymu: „mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18b). Senojo Testamento sampratoje artimas visų pirma buvo kiekvienas izraelitas, kuris išpažino judaizmo religiją. Artimas galėjo būti taip pat kiekvienas svetimšalis, kuris visam laikui įsikūrė tame krašte (žr. Kun 19, 34). Evangelistas Lukas meistriškai įkomponuoja „artimojo“ tematiką iš karto po diskusijos apie didįjį įsakymą, kai Įstatymo mokytojas klausia: „O kas gi mano artimas?“ (10, 29b). Išgirdęs gailestingojo samariečio palyginimą iš Jėzaus lūpų, klausėjas pats padaro išvadą, kad artimas yra „tas, kuris parodė jam gailestingumą“ (Lk 10, 37b).
Taigi Kristus padėjo lygybės ženklą tarp Dievo meilės ir artimo meilės įsakymų. Tikrąją meilę Dievui patvirtina veikli artimo meilė. Vis dėlto tai nereiškia, kad meilė Dievui baigiasi artimo meile arba joje visiškai išsisemia.
Jėzaus atsakymas yra objektyviai teisingas ir atitinka Raštus (plg. Mk 12, 14). Rašto aiškintojas pripažįsta Galilėjos mokytojo autoritetą, nes Jis seniems įsakymams suteikia naują turinį. Meilė Dievui ir meilė artimui Kristaus šviesoje pranoksta visas šventykloje aukotas Viešpačiui aukas. Taigi meilė Dievui ir meilė artimui suteikia naują prasmę visiems kitiems įsakymams ir įstatymams. Manoma, kad Rašto aiškintojas galvojo taip pat apie perdėtų bei išpūstų kultinių įsakymų sutraukimą iki deramo dydžio, kaip apie tai kalbėjo pranašų tradicija (žr. Oz 6, 6). Tačiau tikrai negalvojo, kad išorinį kultą dera keisti išskirtiniu dvasinio gyvenimo etiketu.
Didysis meilės įsakymas tiesiogiai neišsprendžia konkrečių problemų, bet atveria erdvę tinkamai tikinčiojo laikysenai. Įstatymas išskiria tris aspektus: Dievas, aš ir artimas. Artimo meilė veda į savo paties meilę. Tačiau nedera suprasti, kad „meilė sau“ yra artimo meilės riba. Rūpindamiesi savimi, sužinome, kaip rūpintis kitu žmogumi.
Tad „mylėti kitą kaip save patį“ nereiškia ribos, už kurios nebeįmanoma krikščioniška artimo meilė. Didysis įsakymas įspėja, kad visų pirma mylėtume Dievą, o tik paskui artimą. Artimas negali užimti Dievo vietos. Būtent apreikšta Dievo meilė sudaro sąlygas artimo meilei. Jeigu Dievas pamilo žmogų ir atidavė savo Sūnų, artimo meilės įpareigojimas tampa dar akivaizdesnis.
