2008 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje lankėsi tėvas ADOLFO NICOLÁS, naujasis Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis, juo išrinktas 35-ojoje Draugijos Generalinėje kongregacijoje šių metų sausį. 1936-aisiais Ispanijoje gimęs t. A. Nicolás į Jėzaus Draugiją įstojo 1953 m. Filosofiją studijavo Madrido universitete, teologiją – Tokijuje. 1967 m. čia priėmė kunigystės šventimus. Studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 1971 m. pradėjo dėstyti Tokijo Sophios universitete. Nuo 1978 iki 1984 m. vadovavo Pastoracijos institutui Filipinų sostinėje Maniloje. Iki 1993 m. buvo Jėzuitų kolegijos Tokijuje rektorius. Nuo 1993 iki 1999 m. – Japonijos jėzuitų provincijolas. Keletą pastarųjų metų vadovavo nedidelei jėzuitų bendruomenei Rytų Timore, buvo Rytų Azijos ir Okeanijos provincijolų konferencijos pirmininkas.
400 metų jubiliejų mininti Lietuvos jėzuitų provincija – pirmoji, aplankyta jo, kaip naujojo Draugijos generalinio vyresniojo. „Artumos“ skaitytojų vardu t. Adolfo Nicolás prašėme pasidalyti įžvalgomis apie šeimos situaciją šiandienos pasaulyje.
Nuolat kalbame apie tai, kad Vakaruose šeima išgyvena krizę. Ar matote kokią nors išeitį iš šios krizės Jūs, žmogus, turintis ilgametę sielovados patirtį Rytų šalyse? Kaip ją įveikti galėtų padėti šv. Ignaco pasiūlytos dvasinio gyvenimo gairės, kuriomis pasauliečiai dabar itin domisi?
Šeimos vertybių krizės negalime atskirti nuo bendros dvasinės krizės Europoje ir visame moderniame pasaulyje. Šeima nesusikūrė staiga. Sakyčiau, tai yra kūrybiškiausias per tūkstančius metų rastas atsakymas į žmonijos poreikį pratęsti save gyvenant bendruomeniškai. Ieškant šio atsakymo veikė ir Dievas, nes žmonės išbandė įvairius bendruomeninio gyvenimo būdus. Kad šeima išliktų, taip pat reikia tam tikros kūrybos, paremtos gyvenimą teigiančiomis vertybėmis, didžiuliu dosnumu ir atsidavimu, nes be to šeimos nėra. Būtina peržengti savanaudiškumą. Galbūt didžiausia šiandienos problema ta, kad siekdami ekonomikos augimo mes „pasiekėme“, jog žmonės tapo nebejautrūs gyvybei, paprastam grožiui, nuoširdiems tarpusavio santykiams.
Man teko daug keliauti po Aziją ir Ramiojo vandenyno salas. Nuostabu pažinti paprastas ir mažas, dar ne perdėm modernizuotas, kultūras (Fidžį, Samoją, Tongą bei kitas Piet-ryčių Azijos šalis, Mianmarą ar Rytų Timoro kaimus). Mane visada stebindavo ten gyvenančių žmonių dosnumas, tai, kaip jie vertina tarpusavio santykius. Šiuolaikiniuose miestuose to nebėra. Čia žmonėms nerūpi aplinkiniai, vieni kitiems esame anonimiški. Veikiami tam tikros propagandos, mes sėkmingai naikiname įgimtą dosnumo ir bendruomeniškumo jausmą, nes manome, kad tapdami idealiais vartotojais žmonės ras džiaugsmą materialiuose dalykuose. Tačiau įsigijus visus reikiamus prietaisus ir įrengimus iškyla klausimas: „O kas toliau?“
Mano manymu, ignaciškasis dvasingumas čia gali itin pasitarnauti ir padėti. Ne pamokslaudamas apie šeimos vertybes – tai sugeba daryti ir politikai, o padėdamas žmonėms atgauti vidinę ramybę, pajusti tikrą džiaugsmą, kylantį iš teisingų pasirinkimų. Žmogus ieško kažko gilesnio, prasmingesnio, bando suprasti, kas vyksta jame: ar aš galiu turėti viltį? ar galiu patirti vidinį džiaugsmą? Kaip tik čia į pagalbą ateina šv. Ignaco dvasinis palikimas, primenantis mums, kaip atpažinti Dievo valią. Ji neužrašyta ant sienų. Ją atpažįstame iš mus apimančio džiaugsmo ir vidinės ramybės. Tačiau kad tai iš naujo atrastume, privalome pasipriešinti vartotojiškai mąstysenai. Privalome sau atsakyti: ką renkamės – vartojimą ar žmonijos kūrimą? kaip pirkti ir parduoti neprarandant žmogaus? kaip išlaikyti pamatinį žmogiškumą?
Tačiau dvasinis gyvenimas yra vidinis, o vartotojų visuomenėje gyvenimas sutelktas vien tik į išorę. Kaip tokiomis aplinkybėmis gyventi dvasinį gyvenimą?
Tai, ko gero, pats sunkiausias šiandienos klausimas. Visuomenė, ypač Europos ir Amerikos, yra vartotojų visuomenė, ir mes to nepakeisime, nes nevartojant neauga ekonomika. Dėl to iššūkis tampa dar sudėtingesnis: ar šioje padėtyje vis dar galime gyventi laisvai – vartoti, bet žmogišku mastu, tik tiek, kiek mums reikia, dalydamiesi su tais, kurie neturi nieko. Galbūt naujosios komunikacijos priemonės kaip tik gali padėti bendrauti, o ne nutolinti vienus nuo kitų – juk daugelyje šeimų televizija bendravimą pavertė minimaliu. Tad šiandien mums metamas naujas iššūkis: ką rinktis, kaip rasti tikrąjį džiaugsmą mums teikiantį vidinį gyvenimą, kad nebejaustume poreikio skubėti prie televizorių. Žmonės nuolat (ar bent tada, kai nemiega) gyvena triukšme, ir laiko dvasiniam gyvenimui tiesiog nebelieka. Ne vien dvasiniam – net ir paprastam žmoniškam gyvenimui laiko nelieka. Anksčiau žmonės skirdavosi tik perkopę penktąją dešimtį. Dabar išsiskiriama per pirmuosius penkerius santuokos metus. Kodėl? Todėl, kad sutuoktiniai nebendrauja. Po poros metų jiems iškyla klausimas – ar tai viskas? Ar santuoka tik tiek tegali pasiūlyti? Labai liūdna, nes mes prarandame žmoniškumą, ne tik dvasingumą. Šv. Ignaco paliktos dvasinio gyvenimo gairės padeda priimti teisingus sprendimus, nors jie ir nėra patys lengviausi. Lengviausia sėdėti priešais televizorių. Bet gal verčiau prisėsti ir pasikalbėti su žmona ar vaikais, gal paskaityti knygą ar pamąstyti, kaip aš gyvenu? Ir visai ne dėl to, kad kunigas sako, jog viena ar kita yra blogai, bet dėl to, kad man pačiam reikia ko kito. Apsispręsti kartais nelengva, nes žmonės linkę rinktis ne tai, ko jiems reikia, bet tai, ką primeta kiti. O šv. Ignacas primena: „Tu privalai pasirinkti pats.“
Kaip krizės ištikta šiandienos vartotojų šeima gali ugdyti dvasinius pašaukimus, kurių pas mus nuolat mažėja?
Pagrindą pašaukimams, be abejo, tradiciškai duoda šeima. Dauguma mūsų dvasinių pašaukimų – iš gausių šeimų, kuriose tvyrojo dalijimosi, bendravimo, atvirumo atmosfera. Tačiau kiekvienas vaikas augdamas anksčiau ar vėliau ima mąstyti ne tik apie tėvus, bet ir apie mokytojus, galbūt – kunigą, seserį vienuolę arba kaimyną, kuriuo žavisi kaip žmogumi, koks pats norėtų tapti, o tai yra puikus pašaukimo šaltinis. Mane tapti jėzuitu paskatino mokytojų jėzuitų pavyzdys – jie buvo išsilavinę, draugiški, išties laimingi žmonės. Pažįstu japonų, priėmusių krikštą ne todėl, kad būtų supratę, ko mokė kunigas, bet vien dėl to, kad jis jiems atrodė geras žmogus. Jei krikščionybė žmones padaro tokius, aš irgi noriu toks būti. Dabar, kai šeimos itin mažos, savaime suprantama, turime mažiau pašaukimų, bet Dievas nepaliauja belstis į žmonių širdis ir kai kurios kongregacijos pašaukimų sulaukia. Noriu tikėti, kad Europa iš naujo atras šeimos vertybes, kad ta krizė tėra laikina. Laimei, Dievas veikia daugybe žmonėms nežinomų būdų, ir mes to negalime kontroliuoti.
