Prof. dr. Lauras Bielinis
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka
Politinės partijos, politikai, siekiantys laimėti rinkimus, stengiasi savo rinkiminiuose teiginiuose, programose ar principuose išsakyti tokias idėjas bei akcentus, kurie aprėptų maksimaliai platų rinkėjų ratą. Todėl visų atspalvių partijose ieškoma tų universalių ir visiems suprantamų bei priimtinų argumentų, principinių nuostatų, kurios taptų prioritetiniai ir sužadintų potencialaus rinkėjo norą pritarti ir balsuoti už taip teigiantį politiką ir jo partiją.
Krikščioniškoji lietuvių tautos vertybinių nuostatų laikymosi tradicija, nepaisant visko, išlieka viena iš dominuojančių ir prioritetinių. Ji atitinka praktiškai visos Europos vertybių skalę. Tą savo laiku įvardino ir Robertas Schumanas, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, 1950 metais, besteigiant Europos anglių ir plieno sąjungą: „Demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus. Antikrikščioniška demokratija bus karikatūra, paskęsianti diktatūroje arba anarchijoje“ (Schuman. Už Europą . Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 62).
Taigi krikščioniškasis politikos pagrindas išties išlieka svarbus ir dažnai lemiantis daugelį politinių sprendimų bei ideologinių akcentų politikų veikloje.
Bet, artėjant rinkimams į Seimą, pažvelkime, kaip tai atsispindi Lietuvos politinių partijų programinėse nuostatose? Didžiąja dalimi partijos, jų ideologai supranta, kad programinėse nuostatose svarbu išsakyti tokius principus bei tezes, kurie būtų aktualūs ir atlieptų rinkėjų interesus. Tai verčia politikus, kaip minimum formaliai, minėti šias vertybes savo teiginiuose ir pareikšti – mūsų partija yra krikščioniškoji, arba ji remiasi krikščioniškomis vertybėmis. Deja, dažniausiai tai reiškiasi partijos pavadinime paminint, kad ji yra krikščioniška. Ir net jei tokio įsivardijimo nerasime, tuomet aptiksime vieną ar kelis krikščioniškųjų vertybių principus, pritaikytus tos partijos politiniam charakteriui. O kokios vertybės ir kaip jas supranta politikai, tai jau niuansai, ne visada suderinami su šalia esančiais ir ne visuomet krikščioniškai orientuotais argumentais.
Bet iš pradžių pateiksiu prioritetinius teiginius. Štai Lietuvos vyskupų laiške rinkėjams aiškiai pasakyta: „Demokratija yra grindžiama suvokimu, kad egzistuoja savaime suprantamos tiesos, kuriomis turi vadovautis žmonės ir visuomenė. Tai žmogaus prigimtyje atpažįstami gėriai, kuriuos valdžios institucijos turi saugoti...“ (Artuma, 2024, nr. 5, p. 11). Toliau vardijama: asmens gyvybės apsauga, vyro ir moters sąjunga, šeima, laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus nepažeidžiant bendrojo gėrio, socialinis teisingumas, reali pagarba žmogaus sąžinės laisvei ir jo orumo apsauga. Visa tai mes tikrai atrasime daugelyje partinių programų, jose tai vienaip ar kitaip išsakoma. Bet ar tai yra partinių programų prioritetai? O gal tik frazės, kurios privalo būti, nes atitinka mūsų krikščioniškąjį mentalitetą?
Didžiąja dalimi partinėse programose prioritetiniais tampa dienotvarkėje dominuojantys socialiniai, ekonominiai ar tarptautinės politikos klausimai. Jie svarbūs, jais privalu pasirūpinti ir juos išspręsti, bet be pamatinių vertybių akcento šie klausimai tebus techninio pobūdžio uždaviniai, kuriuos partijos ir politikai pasižada spręsti. Mano įsitikinimu, net eilinis administracinis ar technologinis klausimas liks neužbaigtas ir neišspręstas, sprendimo metu pavirs į nedemokratinį ir žmogaus orumą žeminantį veiksmą, jei jį sprendžiantys asmenys, atsakingi politikai matys problemą ir jos sprendimą tik kaip techninę ar mechaninę užduotį. Vertybinis pamatas suteikia galimybę sprendimo metu matyti žmogiškųjų santykių svarbą ir jos neužmiršti. Požiūrį į kitą kaip į Dievo duotą vertybę, kuriai ir dėl kurios vykdoma bet kokia veikla.
Tai, kad žmogaus orumas, šeimos vertybės ar žmogaus teisės ir laisvės politikų pastumiami į antrą planą ir tampa formaliu papildymu prie technologiškai reikšmingų, tačiau ideologiškai antraeilių uždavinių, rodo, kad religinis akcentas, krikščioniškosios vertybės dažnai tėra formalios frazės, kuriose ne visada atrasi bendrumo ir pagarbos kitam dvasią. Todėl būtų labai vertinga prieš artėjančius Seimo rinkimus partijoms susimąstyti apie vertybinę savo programų hierarchiją. Neužmiršti, kad trumpalaikiai, strategiškai nereikšmingi, tačiau skambūs ūkiniai-socialiniai teiginiai sujaukia tiek partijos narių suvokimą apie save ir savo vaidmenį politikoje, tiek ir apie visos tautos šansą istorijoje.
Kita vertus, nemažiau svarbu ir krikščionims rinkėjams sąmoningai rengtis tiems rinkimams, kad nesileistų būti suvedžiojami vien pavadinimais ar lozungais. Bet apie tai – kitame Artumos numeryje.
