Antanas SAULAITIS SJ
Kai prieš 57 metus keturi jėzuitai kalbėjosi su kandidatu, vienas privalomų klausimų buvo apie sveikatą, pvz., ar kas šeimoje sirgo džiova. „Taip, – atsakiau, – mūsų senelis mirė nuo džiovos 20 metų prieš man išvystant pasaulį.“ Tas senelis, Rudolfas Lichtenšteinas, 1900–1918 m. buvo evangelikų liuteronų kunigas Panevėžyje. Vienintelis 1790–1795 m. įsteigtos parapijos kunigas, kurio kapas žinomas ir rūpestingai parapijiečių prižiūrimas. (Kiekvienoje šios giminės kartoje nuo 1636 m. buvo evangelikų kunigų.)
Susipažinę skautiškoje veikloje, mūsų tėveliai dėl „skirtingų religijų“ buvo sutuokti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios zakristijoje ir po kelerių metų toje bažnytėlėje krikštijo savo sūnelį. Mūsų senelė Marija Lichtenšteinienė mus lydėjo per karą ir pokarį, anūkėliams jos pasakos vakarais neužmirštamos. Palaidota Augsburge, o ant jos antkapio užrašas – Frau Pastorin (liet. „pastoriaus žmona“).
Kita pažintis su Reformacija vyko jau studijuojant teologiją po Vatikano II Susirinkimo. Tyrinėjome Martino Lutherio tezes ir nesuvokėme, kodėl taip reikėjo jaudintis ir skilti Bažnyčiai – mums tik viena tezė atrodė savotiška.
Maždaug tuo pat metu JAV plito nuostabios paauglių rekolekcijos TEC (Teens encounter Christ – „Paaugliai sutinka Kristų“), rengtos miestelių jaunimui. Ketvirtadienio–sekmadienio savaitgaliai būdavo ekumeniški, programoje ir Mišiose dalyvaudavo liuteronų, reformatų ir kitų krikščioniškų konfesijų kunigai. Nebuvo kaip skirstyti susigyvenusių pakrikštytųjų, kai liudijama susibūrusiųjų apie Kristų vienybė.
Kai pradėjau tarnauti lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje San Paule, Brazilijoje, lietuvaitė rengėsi tekėti už esto, o artimiausias liuteronas kunigas turėjo atskristi 1 200 km iš Buenos Airių, Argentinos. Paskambinus į arkivyskupiją dėl svečio kunigo dalyvavimo apeigose tvarkos, paaiškėjo, kad nuorodų nesą – daryki, kaip tinka ir išmintinga. Tai mudu kartu trikalbėje šventėje dalyvavome maždaug lygiomis, visai pagal vėliau atsirasiančius nuostatus. Kasmet estai, latviai ir lietuviai švęsdavo Pabaltijo dienas; ekumeniškos pamaldos būdavo broliškos ir seseriškos, juk bendras mūsų rūpestis – mūsų tėvynių laisvė ir nepriklausomybė.
Ne visiems Krikšto vienybė suprantama ar priimtina. Didžiulėje lietuvių skautų stovykloje sekmadienio Mišioms vadovavo vietinis amerikietis vyskupas. Norėjome į procesiją įtraukti lietuvių liuteronų kunigą. Vyskupas nesutiko, tad teko kunigui sėdėti tarp žmonių. Sielovados būreliui tai buvo karti patirtis. Tačiau atsigavome kito sekmadienio bendrose pamaldose – dalyvavo 970 katalikų ir 30 evangelikų stovyklautojų. Liuteronas kunigas priminė, kad protestantai dvasininkai geriau pamokslauja negu katalikai; taip ir buvo – šviesūs jo žodžiai įstrigo jaunimui, vadovams ir svečiams. Mažesnėje, 150–200 dalyvių, stovykloje kasmet kartu švęsdami Eucharistiją, abu kunigai savo parapijiečiams dalydavome Komuniją.
Čikagos apylinkėse evangelikų kunigo Valdo Aušros ir kitų pastangomis įkurta Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija subūrė savanores psichologes, socialinius darbuotojus, teisininkę, gydytojas, sielovadininkes, du liuteronų ir vieną katalikų kunigą bendrai lietuvių išeivių tarnystei.
* * *
Nekartojant visos krikščionijos istorijos, labai aišku, kad Reformacija iškėlė ir išplėtojo Šventojo Rašto pažinimą ir naudojimą žmonėms suprantama kalba. Ne tik kaip žinią, bet ir kaip mylimą tikėjimo šaltinį. Esama papročio atmintinai išmokti ištisas Biblijos vietas. Pažinojau giminaitį, galintį iš atminties pasakyti visą Evangeliją pagal Joną. Savo ruožtu katalikai paveikė protestantų bažnyčias, ypač nuo Pasaulio Bažnyčių konferencijos (WCC) 1982 m. Limoje, atgaivinti svarbųjį Viešpaties vakarienės šventimą (berods, 70 proc. protestantiškųjų šakų taip prisimena Jėzų Kristų).
Katalikų domėjimasis Šventuoju Raštui ir jo studijos vėlavo. 1943 m. išėjo Pijaus XII enciklika Divino afflante Spiritu. Apie tinkamai puoselėtinas Šventųjų Knygų studijas, plačiai atverianti duris Šventojo Rašto studijoms ir plėtotei. Po Vatikano II Susirinkimo sudarytu labai pasisekusiu metinių Mišių skaitinių ciklu naudojasi ir nemažai reformatų. Biblijos sąjūdis Lietuvą dėl suprantamų priežasčių dar vėliau pasiekė. Nebuvo patirties rengti Biblijos vakarus ir paplitusius Šventojo Rašto būrelius. (Dar ir šiandien kai kur mūsų parapijose visus skaitinius skaito kunigas...) Pagal 2013 m. mokslinius tyrimus, pusė Lietuvos katalikų niekad nėra Biblijos skaitę. Tereikėtų apsilankyti ekumeninės Biblijos draugijos ar katalikiškame knygyne, kad patirtumėte, kiek ir kokių patrauklių esama Biblijos leidimų įvairiam amžiui ir progoms. Pamokslai pagal Šventąjį Raštą įgauna kilnų ir taurų turinį, jau nekalbant apie vaisius asmeniniame, šeimos gyvenime.
Senelis – kun. Rudolfas Lichtenšteinas
Katalikų Bažnyčioje, kaip ir kitose krikščionių bendrijose, visada gyvavo labiau charizmatiška srovė, o XX a. protestantų charizminis judėjimas pagyvino katalikų supratimą apie Šventosios Dvasios veikimą, dovanas ir vedimą. Plito ir plinta labiau spontaniškos pamaldos, susibūrimai, dėmesys Šventosios Dvasios dovanai – Krikštui, Sutvirtinimui. Daugybė (neveiklių) katalikų gyvą tikėjimą atranda sekmininkų bendruomenėse.
Labai reikšmingas evangelikų įnašas į mūsų Bažnyčios lobyną – giedojimas, tai yra visos susirinkusios bendruomenės „veiklesnis, pilnesnis ir sąmoningesnis dalyvavimas liturgijoje“ (popiežiaus Pijaus X žodžiai). Lietuvių evangelikų giesmyne yra kone 600 giesmių lietuvių kalba, išverstų ir senųjų liaudiškų. Angliškai kalbantys katalikai Vatikano II Susirinkimo atnaujinimą sutiko su labai kukliu savo kalba giesmynu, tad sėmėsi giesmių iš anglikonų, liuteronų, reformatų ir kitų bažnyčių, patys ėmė kurti giesmes, dažnai remdamiesi Šventuoju Raštu, pvz., psalmėmis ar Naujojo Testamento eilėmis.
Vokiškai kalbantis katalikiškas pasaulis (maždaug nuo 1922 m.) turėjo vadinamąsias „Betsingmesse“. Kunigas visa atskaitydavo lotyniškai, o žmonės savo kalba skaitydavo ir giedodavo atitinkamas Mišių dalis. Toks bendruomeniškas dalyvavimas buvo neįkainojama parama skaudžiais karo metais. Tarp lietuvių taip pat atsirado tokio pobūdžio giesmių; geras pavyzdys yra tėvo jėzuito Benedikto Andruškos pritaikytos, lietuvių kalba kurtos giesmės.
Gera dalis ypač jaunimo giedamų giesmių (pritariant gitara) kilusios iš sekmininkų, charizmininkų. Žinoma, mūsų giedotojai jas neretai sulėtina, tempia kaip gumą, gieda savotišku tonu lyg per nosį, dauguma vienodu ritmu ir pobūdžiu. O kokia gyvybė sklinda, kai giesmė vikri, žodžiai taiklūs, mažiesiems – dar ir judesiai pritaikyti. Kokia graži Rytų krikščionių stiliaus ryškiai paveiktų Taizé giesmių įvairovė.
Kartais ne visai maloniai pajuokaujame, kad mūsų Santuokų ir laidotuvių giesmės būna tos pačios – Ave Maria ir Panis Angelicus, dar ir Pie Jesu. (Evangelikų giesmyne bent trys giesmės skirtos Santuokai.)
Kai nelengva savaime suvokti ir įgyvendinti galimybę visai bendruomenei kuo pilniau ir sąmoningiau įsitraukti, tenka pasisakyti Bažnyčios vadovybei. 1953 m. Pijus XII uždraudė vien chorams atlikti visas nekintamas Mišių dalis, tokias kaip Kyrie, Gloria, Tikėjimo ižpažinimą, Šventas, Dievo Avinėli. Liturginio giedojimo taisyklės nurodo pirmenybes – didysis Amen, tada Aleliuja, kuris gali būti tik giedamas, o paskui psalmės ir kitos dalys. Nieko nėra gražiau, kai choras keturiais balsais praturtina susirinkusiųjų giedojimą. Nieko nėra skaudžiau, kai choras gieda sau, dažnai lotynų kalba ir tarsi koncertuodamas, o žmonės Mišiose, laidotuvių, Santuokos ir kitomis progomis lieka nebyliai. Niekas nepaguodžia ir neįkvepia labiau, nei bendras giedojimas džiaugsmo ir liūdesio valandomis. Kodėl dabar neįprasti dėkingai giedoti, jeigu danguje tai bus vienintelis užsiėmimas? (Tokie mažabalsiai kaip rašantysis ten kitiems vartys gaidų puslapius.)
Mūsų senelis, prieš šimtmetį buvęs Panevėžio ir Šeduvos evangelikų liuteronų kunigas, nuolat susirinkdavo su kitų tikėjimų dvasininkais aptarti miesto gyventojų reikalų, paremti vieni kitų. Visi tikintieji gali prisidėti prie geros valios žmonių pastangų ginti teisę ir teisingumą, pagarbą ir solidarumą. Kokia graži svajonė, kad taip būtų kiekviename mieste ar apylinkėje.
Reformacija – nuolatinis ir nebaigtas kiekvienos religijos uždavinys. Juk Ecclesia semper reformanda (liet. „Bažnyčią reikia nuolat atnaujinti“).
