2016 m. serbas Ognjenas Glavonićius sukūrė tiriamosios dokumentikos juostą „Gelmė du“ (Dubina dva, 2016) apie masines kapavietes, atsiradusias Belgrade karo Kosove metais. Režisierius tęsia temą vaidybinio kino forma: jo filmas „Krovinys“ (Teret, 2018) bando reflektuoti karo Kosove ir po to buvusių NATO bombardavimų Jugoslavijoje žaizdas, padarytas serbų savimonei ir savivertei.
Meditatyvus, tik užuominomis kalbantis kelio filmas pasakoja apie vairuotoją Vladą (akt. Leonas Lucevas), už užmokestį sunkvežimiu gabenantį krovinį iš Kosovo į Belgradą, ir kritiškai žvelgia tiek į Slobodano Miloševičiaus režimo pradėtą karą Kosove, tiek ir į NATO įvykdytus bombardavimus Jugoslavijoje.
Režisierius Glavonićius šią neseną serbų tautos istorinę patirtį bando reflektuoti lygindamas ją su Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijoje patirtimi: Vlados senelis dalyvavo partizaniniame kare prieš vokiečius, dalyvavo Sutjeskos mūšyje, viename didžiausių mūšių tame regione, buvo apdovanotas medaliu, laikrodžiu ir žiebtuvėliu. Medalio ir laikrodžio seniai nebėra, o štai žiebtuvėlį Vlada vis dar turi.
„Tiek tada, tiek ir dabar krito bombos. Jos pakeitė šalies peizažą“, – sako Vlada filme savo sūnui. Ir priduria: „Tavo senelis išėjo į tikrą karą, o ne į šį videožaidimą.“ Šis karas, kurio realiai serbams neteko kovoti ir kuriame jie buvo priversti kapituliuoti prieš priešą, taip ir nesutikę jo akis į akį, psichologiškai palaužė tautą.
Tačiau šalies peizažą pakeitė ne tik NATO bombos. Režisierius Ognjenas Glavonićius apie tai kalba atsargiai, vizualizuodamas trumpu panoraminiu kadru pro purviną lango stiklą. Vlados akimis matome, kaip jo atvežtas krovinys iškraunamas ir metamas į ekskavatoriaus išraustą duobę. Pripažinti, jog šalies peizažą pakeitė ir savos rankos, yra darbas, serbų tautos dar laukiantis ateityje. Jį režisierius vizualizuoja scena, kurioje Vlada plauna iškrautą sunkvežimį. Tai darydamas jis randa mažą stiklinį rutuliuką ir jam pasidaro bloga.
