Keturiolikos sustojimų Kryžiaus kelias gimė XVII a. Ispanijoje. Tai krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams.
Paskelbus stoties pavadinimą, kalbame ar giedame: Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. Tada skaitoma Šventojo Rašto ištrauka ir apmąstoma. Nepamirštinos tylos valandėlės asmeninei maldai. Stoties apmąstymą galima baigti malda: Šventas Dieve! Šventas Galingasis! Šventas Amžinasis! Pasigailėk mūsų!
Įžanga (Fil 2, 6–11)
Skausmų vyras, prisiėmęs mūsų nedorybes, padovanojo mums kelią, gydantį giliausias ir slapčiausias mūsų širdies žaizdas gailestingumu, kuris, kaip ir meilė, niekada nesibaigia.
I. Piloto teisme (Jn 19, 13–16)
Šis Pasmerktasis nužudymui kryžiumi primena amžiną žmogaus laisvės dramą. Kenčia nekaltieji, viešpatauja melas, žudomi teisieji, o Dievas tyli! Jis dovanojo laisvę žmogui. Ir ją gerbia.
II. Kryžius ant pečių (Mt 10, 37–39)
Meldžiame, kad būtume apsaugoti nuo bėdos, ligos, nesėkmės, kančios. O gal teisingiau būtų melsti, kad pajėgtume nešti savo kryžių ne keikdami ir prakeikdami, bet laimindami ir palaimindami kaip Jis?
III. Pirmą kartą suklupus (Mt 11, 28–30)
Pasaulis reikalauja būti jaunam, stipriam, neklystančiam ir jėgų surandančiam savyje, o Jis pastebėjo, kad mūsų dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. Todėl prisakė visą laiką budėti ir melstis...
IV. Susitikimas su Motina (Mt 12, 46–50)
Viešpatie, duok, kad kiekviena motina pajėgtų taip lydėti savo vaikus visuose jų keliuose ir klystkeliuose. Kiek pajėgia motinos maldoje!
V. Simono pagalba (Mk 15, 21)
Jis sakė, kad turime tapti kaip vaikai. Nieko negalintys be kitų artumos ir pagalbos. Jos prašantys. Jos reikalaujantys. Ir išsireikalaujantys. Kaip vaikai.
VI. Veronikos paslauga (Jn 13, 12–15)
Kokie būna žmonių veidai? Gražūs, simpatiški, šviesūs, spindintys, besišypsantys ar iškreipti skausmo, pykčio ir neapykantos. Žmonių veidai labai priklauso ir nuo manęs...
VII. Antrasis suklupimas (Apr 3, 14–17)
Norint daug pasiekti, reikia sunkiai ir kantriai dirbti... Dideli, išliekantys dalykai neturi sezono kainų nuolaidų. Dėl jų reikia mokėti visą ir didelę kainą.
VIII. Moterų užuojauta (Lk 23, 27–31)
Tarp gailestingumo darbų yra ir tokie: pamokyti nemokantį, patarti abejojančiam, paguosti nuliūdusį, sudrausti pikta darantį, melstis už gyvus ir mirusius... Tam reikia drąsos ir ryžto.
IX. Trečią kartą parpuolus (Iz 53, 3–5)
Būti šventuoju nereiškia niekada nenusidėti. Šventasis prisipažįsta (eilinį kartą), kad nusidėjo. Ir priima atleidimą, ir atgailą, ir sutaikinimą per Jį, su Juo ir Jame.
X. Nuplėšus drabužius (Gal 3, 26–28)
Pamaitinti išalkusius, pagirdyti ištroškusius, nuogus aprengti, ligonius slaugyti, kalinius sušelpti, mirusius laidoti reikia ne iš to, ko neturime, bet iš to, ką turime, ką gavome. Juk gavome ne (vien) sau.
XI. Prikaltas prie kryžiaus (Mt 27, 33–44)
Kas jaučiasi bejėgis, sužlugęs, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties, gali būti panašus į ant kryžiaus Prikaltąjį, jei susivienys su gydančiu ir stebuklus darančiu Jo neįgalumu.
XII. Mirtis (Jn 19, 28–37)
Sako, Jam tada buvo trisdešimt treji. Tai daug ar mažai? Kiekvienam mirties valanda ateina pačiu laiku. Svarbiausia, kad, kaip Jis, sugebėčiau pasakyti, jog padariau viską, ką atlikti privalėjau.
XIII. Nuėmimas nuo kryžiaus (Lk 2, 48–49)
Krikšto vandenimis numazgotas, kvepiančiais aliejais pateptas, smilkalais pagerbiamas, Jo Kūnu ir Krauju valgydinamas mūsų kūnas tampa Dievo šventove, skirta ne sunykimui, bet garbei. Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą...
XIV. Laidotuvės (Jn 19, 38–42)
Vargšai mes, jei Jis mus apgavo ir dabar ramiai sau guli kape kažkur šiandienės Jeruzalės požemiuose. Kai įeini į Jo kapą, nerandi Jo Kūno. Kapas tuščias. O mes kupini vilties.
