Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kūnai celibate

Šv. Jono Pauliaus II palikimas (V)

2014-11-01 | Romanas KAZAKEVIČIUS
artuma201411 rs p28. Gintaro Česonio nuotrauka
Gintaro Česonio nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUSRomanas KAZAKEVIČIUS

Jeigu kūnai yra tai, per ką asmenys susisieja vienas su kitu taip artimai, kad tampa „vienu kūnu“, įgyvendindami Kūrėjo nuo žmogaus sukūrimo skirtą pašaukimą būti laimingiems, kokia yra mergeliškumo (celibato, susilaikymo, skaistumo ar nekaltumo) prasmė? Su šiuo klausimu tęsiame kūno teologijos temą šv. Jono Pauliaus II katechezėse.

Tas klausimas nuolatos grįžta į diskusijų centrą – ne tik katalikiškoje, bet ir visuomeninėje erdvėje, ypač tada, kai į dviprasmišką ar konfliktišką situaciją patenka davę celibato pažadą, – kunigai arba vienuoliai. Kurioziška, bet tokiais atvejais netrūksta sveikinimų. Vieni nuoširdžiai pasidžiaugia, kad koks nors kunigas paliko „Bažnyčios sugalvotą klystkelį“ ir atrado tikrąjį laimės kelią. Kitų mintyse ir žodžiuose daugiau piktdžiugos – esą vėl nesuveikė viduramžiška bažnytinė schema, skirta pinigams kaupti ir „Vatikanui turtėti“.

Eunuchai dėl dangaus karalystės

Keturiolikoje katechezių, skaitytų nuo 1982 m. kovo iki tų pačių metų liepos mėnesio, Jonas Paulius II nagrinėja celibato klausimą ne kaip Bažnyčios įsakymą, bet kaip Viešpaties įvardytą kelią. Tai eilutės iš Evangelijos pagal Matą: „Juk yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12). Taigi, Jėzus pamini trijų rūšių eunuchus. Vieni jų negali „tapti vienu kūnu“ su kitos lyties asmeniu ir susilaukti palikuonių dėl fizinės negalios; kitus tokius „padarė žmonės“; klasikiniai pavyzdžiai – Rytų valdovų haremų prižiūrėtojai ar XVII a. dainininkai kastratai Europoje. Tačiau Jėzaus pokalbio su fariziejais, vėliau – ir su mokiniais kontekste, taip pat Jono Pauliaus II katechezių centre yra eunuchai, kurie tapo tokie laisvu pasirinkimu, dėl „dangaus karalystės“.

Santuoka prieš susilaikymą?

Nuo pat pirmos katechezės Jonas Paulius II pasirūpina parodyti, kad Jėzus susilaikymo nepriešpriešina santuokai. Apie eunuchus „dėl dangaus karalystės“ kalbama tuojau po ginčo su fariziejais, kai Jėzus patvirtina vyro ir moters pašaukimą, duotą Kūrėjo, tapti „vienu kūnu“ ir pabrėžia, kad šis pašaukimas yra visam gyvenimui – „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (žr. Mt 19, 3–12). Tačiau mokinius išgąsdina Jėzaus įvardytas santuokos reiklumas ir savo mintyse jie bando supriešinti celibatą ir santuoką: „neverta vesti, – sako jie, – jei tokie vyro ir žmonos reikalai“. Štai čia svarbu matyti, kad Jėzus nepasiduoda supriešinimo („neverta“) logikai. Jis pataiso savo mokinius: kai kurie eunuchais tampa ne todėl, kad „neverta vesti“, o todėl, kad asmeniškai atrado ir suvokė tai kaip savo pašaukimą – „ne visi išmano <...>, o tik tie, kuriems duota išmanyti“ (Mt 19, 11). Jėzaus žodžiai taip pat yra esmingi Jo paties gyvenimui suvokti. Tačiau santuoka buvo ir tebėra daugumos keliu, daugumos pašaukimu, kurio vertė nėra kaip nors sumenkinama ar aptemdoma. Popiežius visiškai atmeta mintį, kad iš celibato galėtų rastis kokia nors panieka kūnui ar kūnų sąjungai, koks nors celibatininkų pranašumas prieš susituokusius vien todėl, kad pirmieji laikosi celibato.

Savanoriškai priimama dovana

Senojo Testamento tradicijoje kūnui nebuvo teikiama tokia prasmė – susilaikyti „dėl dangaus karalystės“. Tai Jėzus apreiškė savo mokiniams, kurie, nepamirština, buvo persmelkti Senojo Testamento normų ir mentaliteto. Jie buvo Senojo Testamento vaikai. Šio Testamento perspektyvoje santuoka ir vaisingumas yra religiškai privilegijuota būsena. Celibatas spontaniškai buvo siejamas su fizine negalia, socialiniais trukdžiais ar specialiais atvejais, kaip kad pranašo Jeremijo celibatas – pranašiškas ženklas apie būsimas nelaimes (žr. Jer 16, 1–5).

Galima nutuokti, kad šiame kontekste keli Jėzaus žodžiai apie celibatą „dėl dangaus karalystės“ sukėlė mokinių sąmonėje gerokai daugiau sumaišties, nei išduoda kelios eilutės iš Evangelijos. Nors, rodos, jų reakcija buvo santūri, tačiau Jėzaus žodžiai neabejotinai įsirėžė jiems į atmintį. Prieš juos atsivėrė naujo pašaukimo kelias – celibatas ne dėl fiziologinių ar socialinių kliūčių, bet kaip, iš vienos pusės, savanoriškas ir laisvas apsisprendimas, iš kitos pusės – dovana, susijusi su antgamtiniu matmeniu: kai kuriems yra „duota išmanyti“, kad „dėl dangaus karalystės“ jiems tinka toks gyvenimo būdas.

Celibatas kaip ženklas

Bažnyčios mintyje, kaip primena popiežius, žodžiai apie eunuchus „dėl dangaus karalystės“ buvo sugretinti su Viešpaties apreiškimu, jog „kitame pasaulyje“, kūnams prisikėlus iš numirusių, kitaip nei Pradžios knygoje aprašytame „pasaulyje“ prieš nuopuolį ir mūsų dabartiniame istoriniame pasaulyje, žmonės „nei ves, nei tekės“ (žr. Lk 20, 34 ir toliau). Tas „kitas pasaulis“ sutampa su „dangaus karalyste“, kurią Jėzus pamini kaip pagrindinį celibato motyvą. Ši sąsaja leidžia nutuokti, kad celibatas atspindi kažką iš to būsimojo pasaulio, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jonas Paulius II ne kartą pabrėžia – kad celibatas būtų iš tiesų toks, apie kurį kalbėjo Kristus, asmuo turi gyventi „dangaus karalystės“ perspektyva. Žodžiai „dangaus karalystė“ jam turi turėti tikrą egzistencinį svorį. Jie negali būti tušti.

Celibatas kaip laimės kelias

Katechezėse Jonas Paulius II pabrėžia, kad mergeliškumas dėl dangaus karalystės neprieštarauja asmens prigimtinei, Kūrėjo duotai laimei, bet yra vienas iš būdų ją įgyvendinti. Šis teiginys priklauso jo katechezių apie celibatą šerdžiai. Ankstesnėje kūno teologijos analizėje popiežius siekė parodyti, kad asmenų kūnai, vyriški ir moteriški, yra kelias ir būdas asmenims visiškai save dovanoti vienas kitam. Per savęs dovanojimą ir kito priėmimą, per bendrystę žmogus pasiekia gilią laimę, o ištikimybė yra ne prievartinė, bet savaiminė, natūrali jos sąlyga. Ten pat Jonas Paulius II perspėja, kad šios, visus asmens matmenis apimančios bendrystės nereikia painioti su atsitiktiniu lytiniu kontaktu, per kurį asmenys nei dovanoja savęs, nei priima kitą visoje gelmėje, bet greičiau pasinaudoja vienas kitu kaip įrankiais savo geismams patenkinti.

Popiežius neslepia, jog celibatas reikalauja tam tikrų atsisakymų ir rimto viso gyvenimo pasiaukojimo, kylančio iš pirmojo pamatinio pasirinkimo. Tačiau jis nesumenkina žmogaus sugebėjimo iš meilės tapti dovana, pirmiausia Dievui, paskui visiems – tai galiausiai yra tai, kas daro žmogų laimingą. Per savęs dovanojimą yra pasiekiama laimė. Taip, celibatas yra kūno palikuonių atsisakymas, bet nėra plačiau suvokiamo dvasinio vaisingumo atsisakymas (vienos misionierės žodžiais tariant, „neturiu vyro, bet turiu daugybę vaikų!“). Jonas Paulius II keliskart pakartoja, kad tiek šeima, tiek celibatas per visišką savęs dovanojimą iki galo atskleidžia vienu ar kitu keliu einančius vyrus ir moteris. Iš to kyla ir perspėjimas, kad celibatas, jei tik yra „institucinis“, išorinis, jei jo motyvas nebėra „dėl dangaus karalystės“ , nesuteikia tos pilnatvės, kurios trokšta žmogaus širdis (panašiai, kaip ir vien fizinis geismas). Tuomet joje pradeda plisti pavojinga tuštuma.

Apaštalo Pauliaus „gerai“ ir „geriau“

Kelias katechezes Jonas Paulius II skiria Pauliaus laiškuose esančiam mokymui apie mergeliškumą ir santuoką, ypač Pirmojo laiško korintiečiams 7 skyriuje. Jame apaštalas tvirtina, kad kas tuokiasi, daro „gerai“, o kas nesituokia – dar „geriau“. Šiame straipsnyje apsiribosime tik keliomis Jono Pauliaus II išvadomis: atidžiai skaitant aišku, kad apaštalo žodžių nereikia interpretuoti kaip santuokos suniekinimo. Paulius (evangelinį) susilaikymo patarimą aiškiai skiria nuo įsakymo ir savo paties nuomonę – nuo Viešpaties mokymo. Jo asmeninis požiūris, pagrįstas sava patirtimi, kad susilaikymas nuo santuokos yra „geriau“, remiasi ne tuo, kad santuoka yra „bloga“. Verta pakartoti, jog krikščionio gyvenimo tobulumo matas galiausiai yra ne priklausymas vienai ar kitai „kategorijai“, o meilė. Paulius patvirtina, kad santuoka yra gyvenimo būdas pagal evangelinę tvarką. Taip pat pakartoja, kad pašaukimas celibatui arba šeimai yra Dievo dovana (žr. 1 Kor 7, 7). Anot Jono Pauliaus II, kai Paulius rašo, jog susilaikymas yra „geriau“, kalbama ne apie principinį susilaikymo pranašumą prieš santuoką, o apie tai, kad susilaikymas padeda išvengti kai kurių gyvenimiškų sunkumų, kylančių iš vidinio žmogaus trapumo, ir kad lengviau atsidėti darbui dėl „dangaus karalystės“ gyvenant viltimi dėl kūnų galutinio atpirkimo ir prikėlimo.

Celibatas istorinėje perspektyvoje

Jono Pauliaus II aptariamus Jėzaus žodžius apie eunuchus dėl dangaus karalystės jau galima savaime laikyti netiesioginiu atsakymu tiems, kurie tvirtina, kad celibato praktika neturi rimto pagrindimo Evangelijoje ir yra IV ar dar vėlesnių amžių išradimas, paaiškinamas vienokio ar kitokio pobūdžio socialinėmis priežastimis (taigi, ne dėl „dangaus karalystės“, kuri yra virš visų socialinių sąlygų). Tačiau jėzuito ir istoriko Christiano Cochini, graikų apeigų kataliko teologo Romano Cholijo, kanonisto ir kardinolo Alfonso Maria Sticklerio, patrologo Stefano Heido pastarųjų 20–30 metų istoriniai tyrimai, skrupulingai kataloguojant ankstyvųjų krikščionybės amžių šaltinių tiesioginius ar netiesioginius pasisakymus šia tema, kruopščiai gilinantis į aplinkybes, leidžia teigti, jog celibatas nėra nei IV amžiaus, nei Romos Bažnyčios išradimas, bet apaštalų laikus siekianti ir visuotinai žinoma praktika. Svarbu patikslinti, kad ankstyvaisiais amžiais celibatas buvo ne tiek išankstinė sąlyga būti nesudariusiam santuokos, kiek susilaikymas nuo santuokinio gyvenimo po šventimų. Iš tiesų dažnai tarp šeimos vyrų ieškota tinkamų kandidatų į diakonus, kunigus, vyskupus – su žmonos leidimu ir toliau išlaikant atsakomybę už ją. Bet, kaip minėta, po šventimų santuokos, kūniškos sąjungos su žmona ir naujų palikuonių buvo privalu atsisakyti. Beje, garsieji Pauliaus žodžiai, jog vyskupas turi būti „vieną kartą vedęs“ (Tit 1, 6), taip pat suvokiami šioje perspektyvoje: manyta, kad vedęs, išsiskyręs, vėl vedęs nesugebės susilaikyti po šventimų. Ilgainiui vis daugiau kandidatų į šventimus buvo atrenkama iš vienuolių ir nesusituokusiųjų, kol tai tapo bendra taisykle (bet ne tikėjimo dogma, kaip daug kartų buvo patikslinta).

1990 m. Jonas Paulius II sušaukė ganytojus iš viso pasaulio į Vyskupų sinodą apie „kunigų ugdymą dabartiniame pasaulyje“. 1992 m. jis parengė posinodinį paraginimą „Pastores dabo vobis“. Nors celibatas išgyvenamas ne vien kunigų gyvenime, tačiau eilutės iš šio dokumento gali būti jo katechezių apibendrinimu, praturtintu visos Bažnyčios patirtimi. Perskaitykime neskubėdami:

„Itin svarbu, kad kunigas suprastų bažnytinio įstatymo dėl celibato teologinį pagrindimą. Kaip įstatymas, jis išreiškia Bažnyčios valią, ankstesnę už subjekto valią, išreikštą jo pasirinkimu. O Bažnyčios valia galiausiai grindžiama saitais, susiejančiais celibatą su kunigo šventimais, kurie kunigą supanašina su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Sužadėtiniu. Būdama Jėzaus Kristaus Sužadėtinė, Bažnyčia nori, kad kunigas mylėtų ją visiškai ir ypatingai, kaip ją mylėjo Jėzus Kristus, Galva ir Sužadėtinis. Tad kunigo celibatas yra savęs Kristuje ir su Kristumi dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai Kristuje ir su Kristumi“ (29 sk.).


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. gegužė 5

Artuma - artuma201905_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22