Per šių metų Velykas kardinolas Sigitas TamkevičiusSJ minėjo iškilią kunigiškosios tarnystės 60 metų sukaktį,be to, šįmet plačiai minimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-metis. 2022-ieji tapo ypatingi ne tik Bažnyčiai Lietuvoje, visuomenei, bet ir visam pasauliui. Tad ir gražių jubiliejų fone, ir šių dienų kontekste „ Kronikos dvasios“ palaikytojo ir puoselėtojo Artuma paprašė atsakyti į keletą klausimų apie kunigystę ir šiandienos iššūkius. Klausimai ne visai „šventiniai“ – norėjosi, kad jie būtų kuo arčiau mūsų tikrovės, kadangi ir pats tėvas Sigitas niekada nemėgo jubiliejinių pompastikų, o norėdavo juos švęsti taip, kad realiai pasitarnautų šiandienos bei rytdienos gyvenimui.
Kaip matote šiandien, kas po 60 tarnystės metų vis tik buvo esminis Jūsų kunigiškojo pašaukimo akstinas? Kas Jums kunigystėje svarbiausia, brangiausia?
– Mokydamasis sovietinėje mokykloje ir girdėdamas daug antireliginės propagandos, skaičiau dvasinio turinio knygas ir ieškojau atsakymų. Surasti atsakymai teikė daug džiaugsmo ir tuo džiaugsmu norėjau dalintis su kitais. Manau, tai ir nulėmė kunigystės pasirinkimą.
Kunigystės kelyje yra svarbūs du dalykai: geras santykis su Dievu ir su žmonėmis. Jei šio gero santykio nėra, tuomet kunigystė tampa sunkia našta.
Kaip manote, kodėl šiandien tokia liūdna pašaukimų situacija? Ar čia tik demografija kalta, ar šeimų bei visuomenės nepalanki aplinka?.. Juk jeigu gerų kunigų pavyzdžiai yra viena pagrindinių pašaukimų priežasčių, gal tai rodo, kad šiandien mums labai stinga tų gerų pavyzdžių?..
– Pašaukimų į kunigystę mažėjimą nulemia ne viena priežastis. Svarbiausia – tai patogus ir malonumų pilnas gyvenimas. Kunigystė reikalauja pasišventimo, savojo „aš“ išsižadėjimo. Kaip šitai pasiekti aplinkoje, perpildytoje daiktų, sekso ir patogaus, lengvo gyvenimo kulto, aš neturiu atsakymo. Be jokios abejonės, geros šeimos ir geri kunigų pavyzdžiai gali labai padidinti pašaukimų skaičių. Labai gaila, bet kunigų nuodėmės, nors jos būtų padarytos ir labai seniai, kai yra dažnai viešinamos, taip pat prisideda prie pašaukimų mažėjimo, – jaunas žmogus gali suabejoti, ar verta rinktis tokį pašaukimą, jei jį pasirinkę nėra laimingi.
Ar viskas gerai su būsimų kunigų formacija šiandien? Ar kas turėtų keistis? (Pvz., tai Jūs buvot „išleidęs į pasaulį“ klierikus mokytis – jie lankė paskaitas universitete su visais studentais... O dabar vėl sugrįžta prie senojo modelio, kai seminaristai ir gyvena, ir mokosi, ir formuojasi užsidarę nuo šio pasaulio...)
– Manau, kad nereikia lyginti, kaip buvo ruošiami seminaristai prieš dvidešimt penkerius metus ir dabar. Anuomet gal ir reikėjo išmokyti nebijoti pasaulio, dabar gi – reikia labiau mokytis būti „žemės druska“, o šiam mokslui ypač reikia gilaus dvasinio pasiruošimo. Gal dėl to seminarijos bando būsimų kunigų formavimą šiek tiek koreguoti.
Vikaras Alytuje, apie 1962 m.
Kunigystė šiandien... Kaip Jūs matote šiandienos kunigų gyvenimo esmines problemas, iššūkius?..
Kiekvienas laikmetis kunigo tarnystėje turi savo pliusų ir minusų. Sovietiniais laikais mes, kunigai, buvome griežtai apriboti ir neturėjome teisės net vaikų katechizuoti. Dabar gi laisvės yra net per daug, tačiau televizija, internetas, mobilieji telefonai grasina užpildyti žmonių protus bei širdis ir nepalikti vietos dvasiniams dalykams. Šiandienos kunigams, kaip ir anksčiau, reikia žmones tik mylėti ir pasiaukojamai tarnauti, o visa kita palikti Dievo veikimui. Kas su meile sėjama, anksčiau ar vėliau atneš vaisių.
Neretai galima išgirsti iš kunigų, kad jiems trūksta tėviškos bendrystės su vyskupais... Kaip Jūs tai jaučiate? Kaip būtų galima tai pagerinti?
– Bet ar tikrai tos bendrystės ieškoma? Mūsų vyskupai nėra pasislėpę už aukštų sienų, ir norintieji lengvai gali juos pasiekti. Aš matau kitą reiškinį: yra kunigų, kurie metų metais nepasirodo gana dažnai vykstančiose kunigų konferencijose. Čia yra tikroji bėda.
Prieš 50 metų Jūs savo drąsiu veikimu smarkiai drebinote ne tik tuometinės okupuotos Lietuvos gyvenimą, bet ir vietinės Bažnyčios gyvenimą. Kaip manote, kokių pokyčių reikia šiandienos Bažnyčiai Lietuvoje?
– Anuomet tikrai reikėjo padėti vyskupams, kad sovietinė valdžia nepriverstų jų klusniai vykdyti Religinių susivienijimų nuostatų. Kronika ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas bandė kelti į viešumą šį valdžios kišimąsi į vyskupų bei kunigų gyvenimą, ir bent iš dalies šį tą pavyko laimėti.
Į klausimą, ko reikia šiandienos Bažnyčiai Lietuvoje, atsakyčiau trumpai: už Bažnyčią yra atsakingi visi jos nariai – dvasininkai ir pasauliečiai, ir visiems reikia solidariai rūpintis Bažnyčios dabartimi ir ateitimi. Sinodinis kelias, manau, atsakys į daugelį klausimų.
Ar „Kronikos dvasia“ – drąsaus ir atviro tiesos žodžio dvasia – nebūtų itin reikalinga šiandienos Bažnyčiai Lietuvoje? Gal mes, katalikiška žiniasklaida, turėtume atlikti šitą misiją, o ne drovėtis, kad tik „šiukšlių iš namų neišnešus“, kad ko skaudaus nepasakius, ir nelaukti, kol pasaulietinė žiniasklaida tai padarys?
– Katalikiškos žiniasklaidos atviras ir drąsus žodis yra labai vertingas. Tik reikėtų neužmiršti, kad tas drąsus ir atviras žodis nestokotų meilės, nes jei jos stokojama, tuomet rizikuojame, kad ir labai reikalingas žodis gali neatnešti laukiamų vaisių.
Prieš 30 metų tapote vyskupu ir ganytojo pareigas ėjote itin sudėtingu laiku – reikėjo atstatinėti pusę amžiaus naikintą Bažnyčią, jos struktūras, persekiotus krikščionis, ypač visus aktyvesnius, sąmoningesnius kunigus ir pasauliečius; o jūs ant šitų griuvėsių statėte vietinę Bažnyčią naujų laikų naujam gyvenimui; ar ką nors darytumėte kitaip? Jūs atlikote aibę būtinų, kartais net skausmingų, reformų, tačiau esu girdėjęs priekaištą, pvz., kad vis tik nepakeitėte iš sovietmečio atėjusios ir iš esmės nepakitusios bažnytinės finansų tvarkymo sistemos. Kodėl?
– Šioje vietoje galėčiau pasakyti lotynišką patarlę: feci, quod potui – padariau, ką galėjau, – tepadaro geriau, galintys tai padaryti. Manau, kad buvo atsiliepta į visas aktualijas; buvo tvarkomi ir parapijų bei arkivyskupijos finansai. Pasibaigus finansiniams metams, būdavo viešai skelbiama finansinė arkivyskupijos ataskaita. Visos parapijos turėjo atsiųsti į kuriją savo finansines ataskaitas. Liko mažai pakitusi tvarka priimant aukas, gaunamas už Mišių aukojimą ir kitus patarnavimus. Tik kunigai buvo įpareigoti nuo gaunamų aukų nustatytą procentą skirti Paramos kasai, iš kurios finansuojami sergantys kunigai. Jei ateityje būtų daroma kokia nors esminė pertvarka aukų srityje, tai turėtų vykti ne kurioje nors vienoje vyskupijoje, bet visoje bažnytinėje provincijoje.
Kauno tarpdiecezinės seminarijos dvasios tėvas, 1989 m.
Kaip jūs matote Sinodinio kelio eigą Lietuvoje? Ko reikia, kad jis duotų realių vaisių konkrečių parapijų gyvenimui, bendruomenių atsinaujinimui, o gal net „išorinio“ pasaulio žmonėms padėtų naujai atrasti Bažnyčią, pažinti jos autentišką misiją ir įsitraukti į jos gyvenimą?
– Sinodinis kelias yra labai reikalingas, tik reikėtų budėti, kad nebūtų peržengiamos kompetencijos ir meilės ribos.Mums, dvasininkams, labai svarbu girdėti atvirą pasauliečių žodį, o pasauliečiams – atvirą tarnaujančių kunigų bei vyskupų žodį. Svarbu mažiau kalbėti ir daugiau klausytis, nes nuo klausymosi esame šiek tiek atpratę.
Per kelerius pastaruosius metus vėl išgyvename gana didelių sukrėtimų – pandemiją, bažnyčių uždarymus, vidinius susiskaldymus, gal net rietenas, o dabar dar ir baisų karą Ukrainoje... Ką tie išgyvenimai byloja pirmiausia apie mus – katalikus – iš to, kaip mes į tai reaguojam, ką darom, kaip elgiamės? Ko turėtume pasimokyti, ką keisti? Kokių vilties ženklų matote?
– Iš tiesų, pastarieji metai atnešė daug nelengvų iššūkių, bet jie gali išeiti į naudą. Pati nelemčiausia padėtis, kai viskas vyksta labai sklandžiai ir geras gyvenimas mus užliūliuoja. Sunkumuose, jei juos išgyvename krikščioniškai, atsinaujina mūsų dvasia. Šiuo metu mus slegia dabarties kryžiai, tik mes nuo jų nebėkime, bet su meile apkabinkime. Kryžiaus slėpinys yra Dievo meilės prakalbėjimas. Tik būkime atidūs išgirsti, ką Dievas tuo nori mums pasakyti.
