Kunigas ir sinodiškumas:

Kunigas dr. Gediminas Jankūnas

Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka

Graikų kalboje Syn-hodos – „keliauti kartu.“ Tad iš esmės sinodiškumas yra mūsų visų, Kristaus Jėzaus Bažnyčios narių, kelionė kartu. Kaip ir nieko naujo. Net jeigu keletą dešimtmečių ar šimtmečių savo bažnytinėje kalboje nevartojome šio termino, vis tiek visi suprantame, kad Bažnyčios nariais esame ne po vieną, o kartu, ir ne stovime, o keliaujame. Gan greitai keliaujame, ir kuo toliau, tuo greičiau. Nenuostabu, kad ne tik tikintiems pasauliečiams, bet ir mums, kunigams, vis mažiau lieka laiko visokiems sinodinio proceso etapams, tarpiniamsar baigiamiesiems dokumentams.

Kam, ko ir kaip labai reikia

Reikia sustoti. Sinodiškumas, kaip ir kiekviena grupinė kelionė, reikalauja sustoti ir atsakyti: kur link keliaujame? Kurgi taip skubame? Popiežius Pranciškus savo Notoje, kurią po mėnesio pridėjo prie praėjusių metų spalį jo paties patvirtinto sinodinės asamblėjos Baigiamojo dokumento, pastarajame dokumente esančius nurodymus apibūdina taip: „Jie yra autoritetingas Bažnyčios gyvenimo bei misijos orientyras.“ Va jums ir pagalba, atsakanti į mūsų klausimus – kur link einame, kokiu greičiu keliaujame ir kodėl keliaujame. Kokia iš tikrųjų Bažnyčios misija, koks jos gyvenimas...

Reikia skaityti.Baigiamąjį Sinodo dokumentą, kaip ir kitus Bažnyčios mokymo dokumentus, reikia tiesiog skaityti. Tenka pripažinti, kad skaitome vis mažiau. Tiesiog nebespėjame. Jau nuo Vatikano II Susirinkimo daugelis nebespėjame skaityti Susirinkimo nutarimų, popiežių enciklikų, apaštalinių konstitucijų, paraginimų ir laiškų, dikasterijų ir komisijų, asamblėjų ir vyskupų konferencijų dokumentų bei kitų autoritetingų tekstų. O juk mums, kunigams, dar privalu kasdien skaityti ir melstis Dievo Tautos liturgines valandas (brevijorių), skaityti ir apmąstyti kasdienius Dievo žodžio skaitinius, parapijos elektroninio ir paprasto pašto laiškus, ir neprivalu, bet dažnam tenka skaityti feisbuko įrašus, užklausas ir komentarus.

Reikia suprasti. Dar reikia ir suprasti, ką perskaitei. Sinodiškumas suponuoja, kad turi skaityti ir suprasti ne vienas, o su kitais. O čia jau praverčia ir įžvalgos, kalbėjimosi Dvasioje metodai. Beje, kaip tik šių metodų įvaldymas ir kuo dažnesnis naudojimas ir buvo vienas iš trijų popiežiaus Pranciškaus Laiške parapijų kunigams išvardytų akcentų. Kuomet šią metodiką išbandėme su beveik visų Lietuvos vyskupijų kunigais, paaiškėjo, kad ši yra veiksminga, padedanti net kunigams kalbėtis ir susikalbėti seniai rūpimais, kartais labai nesmagiais ir skaudžiais klausimais. Pastebėtina, kad naudojantis kalbėjimosi Dvasioje metodu, pasikeičia bendravimo kultūra, atsiranda galimybė visiems pokalbio dalyviams būti išgirstiems ir pagarbiai išklausytiems , vienas kito nepertraukiant, be skuboto replikavimo ar vertinimo.

Reikia daryti. Po gero skaitymo ir pokalbio supratus, ką, kodėl ir kaip galima daryti kitaip – reikia daryti. Ir Baigiamajame dokumente, ir pridėtoje popiežiaus Notoje, ir prieš savaitę, kovo 15 d. Sinodo generalinio sekretoriato generalinio sekretoriaus, kardinolo Mario Grecho viso pasaulio vyskupams išplatintame laiške, pabrėžtinai kalbama apie sinodinės kelionės „įgyvendinimo etapą“, kuris jau turi būti prasidėjęs, kiekviename Bažnyčios gyvenimo lygmenyje; tikintis, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas tam, „idant sinodiškumas būtų vis labiau suprantamas ir išgyvenamas kaip vietinių Bažnyčių ir visos Bažnyčios įprastinio gyvenimo esminis matmuo.“ O popiežius Pranciškus baigiamajame sveikinime Generalinei Sinodo asamblėjai tarė: „Reikia, kad bendrus žodžius lydėtų darbai, ir kad bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia Bažnyčia jos narių aktyvaus dalyvavimo veikimu taptų vis labiau misionieriška ir sinodine.“

Taigi keturireikia: reikia sustoti, reikia skaityti, reikia suprasti ir reikia daryti. Išdrįskimepaklausti, ar tikrai,artikrai taip labaišito reikia? Ir čia priartėjame prie mūsų pradinio klausimo – kunigas ir sinodiškumas: dekoratyvus ar kapitalinis remontas? Atsakymas gana paprastas – kam, ko ir kaip labai reikia, pirmiausia priklauso nuo paties kunigo ir nuo to, kaip jis vertina dabartinę savo kunigiškos tarnystės situaciją, patirtį, sėkmę bei perspektyvas.

Tam kunigui, kuris ir iki sinodinio proceso pradžios manė, kad žino, kur ir dėl ko eina, kuris vos turi laiko perskaityti brevijorių ar telefonines žinutes, kuris darė, ir daro tiek, kad dar ką nors papildomai veikti jau būtų nebeįmanoma, iš tokio kunigo vargu ar galima tikėtis nuoširdaus atvirumo apie sinodinės Bažnyčios reikalus ir iššūkius. Greičiau jau reikia ieškoti kunigo, kuris ėjo, bet sustojo, ėjo arba greičiau – plaukė su visais pasroviui, o gal net ir niekur nėjo. Ėjo vienas ir vedė kitus, bet sustojo, nes paaiškėjo, kad nebe labai žino, kur eina ir kur veda, ar kaip eiti, kad būtų norinčių jo vedimu sekti. Toks kunigas gali norėti ką nors daugiau – skaityti, gilintis, mokytis, lankyti, kalbėtis, – o gali ir nenorėti. Tokioje situacijoje kunigas gali nustoti daryti, ką daręs, ir su nuoširdžiu nuolankumu, su kitų pagalba peržiūrėjęs, kas ir kodėl buvo daroma, naujos informacijos ir supratimo šviesoje pakeisti savo veiklos įgyvendinimo tikslus, prioritetus ir metodus.

Tiesos momentas

Evangelijoje pagal Luką yra vieta, kur kalbama apie esmiškai svarbų ir bet kurio kunigo tarnystės brandai neišvengtiną momentą. Minioms prie Tiberijados ežero veržiantis klausytis Dievo žodžio, Jėzus pamato ir įsėda į Simono Petro valtį. Baigęs kalbėti, jis taria Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Ir štai jam atsakoma: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti“ (plg. Lk5,1–6). Kažkas panašaus pasikartoja ir vėliau, bet jau šį kartą po Jėzaus kančios, mirties ir Prisikėlimo. Evangelijos pagal Joną paskutiniame skyriuje girdime apie Simono Petro planą eiti žvejoti. Prie šio plano prisideda ir kiti mokiniai, „tačiau tą naktį nieko nesugavo“.Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus, kuris paprašė duoti jam ko nors valgyti. Mokiniams su liūdesiu ir nuoskauda teko konstatuoti, kad nakties žvejyba buvo bergždžia, ir kad jie nei Jėzui, nei sau, nei savo artimiesiems neturi ką duoti (plg. Jn 21, 2–5).

Baigiamajame dokumente minimi abu šie nesėkmingos žvejybos momentai. Sinodo asamblėjos dalyviai kartu su Petro įpėdiniu konstatuoja: „Tiberiados ežeras – tai vieta, kur viskas prasidėjo“ (BD, 49)ir „žvejyba nedavė vaisių, todėl dabar laikas grįžti į krantą.“ Tačiau pasigirsta autoritetingas Balsas, raginantis padaryti tai, ko patys mokiniai nebūtų darę, nurodantis galimybę, kurios jų akys ir protas negalėjo suvokti: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“ (BD, 79). Ir tada belieka „žvelgti būtent į Evangelijas, kad ten pamatytume iš mūsų reikalaujamo atsivertimo gaires ir mokytumės persiimti Jėzaus nuostatomis“(BD, 51).

Bet juk čia ir kalbame apie tiesos momentą, nesėkmingos žūklės momentą, tiesos apie save ir apie tikrovę, kurioje iš tiesų veikiame, apie tikrą viziją ir misiją, kuri nuolat turi būti suderinta su jos tikruoju Autoriumi. Štai kodėl prieš paimant ir skaitant Baigiamąjį dokumentą ne mažiau svarbu perskaityti spalio 26 d. popiežiaus Pranciškaus pasirašytą ir paskelbtą encikliką Dilexit nos – „Apie žmogiškąją ir dieviškąją Jėzaus Kristaus Širdies meilę“. Argi įmanomas bet koks sinodiškumo Bažnyčioje supratimas ir įgyvendinimas be ją mylinčio Viešpaties širdies intencijos pažinimo? Ar neatsiranda pavojus, kad be Dilexit nos Sinodo Baigiamąjį dokumentąir jo įgyvendinimą galime paversti propagandinių, ideologinių ar netgi schizmatinių prieštarų, poliarizacijos ir sąskaitų suvedinėjimo tarp skirtingai mąstančių ir besielgiančių Bažnyčios narių įrankiu?

Popiežius Pranciškus vienybėje su Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos nariais mus visus kviečia ir ragina (ne vieno manymu – jau skęstančiame Bažnyčios laive) ne pakeisti langų užuolaidas ar sienų tapetus, bet atlikti taip labai būtiną kapitalinį remontą. Nes, kaip žinia, kito kelio ir laivo nėra, kuriuo mylintis Dievas nori mums išgelbėti ir saugiai pristatyti į savo amžinos Karalystės uostą. Ne atostogų kruizinio ar pramogoms skirto laivo, o greičiau burlaivio, priklausančio nuo Dievo Dvasios jėgos ir tinkamai iškeltų burių. Tai mokinių kelionė, kuriai vadovauja Mokytojas Kristus, norintis, kad ir mes mokytume ir mokytumės vieni iš kitų. Tai kelionė, kurioje visi yra laukiami ir svarbūs, nes galutinis kiekvieno pakeleivio vertinimo kriterijus yra ne kurio nors vieno iš narių, bet paties Viešpaties Jėzaus gailestingos meilės kupina širdis.

Tarnyba arti žmonių

Jeigu čia buvo pamatai ir karkasas, tai dabar pasižvalgykime, kas būtų sienos, langai ir durys. Baigiamojo dokumento, lietuviškame vertime, tarp 19 780 tekstą sudarančių žodžių, žodis „kunigas“ visomis galimomis formomis pasirodo 31 kartą. Daug ar mažai – kaip pažiūrėsi. Akivaizdu, kad sinodiškumas skirtas ne tik kunigams ir apie kunigus, bet neišvengiamai bei būtinai ir apie juos. Pirmą kartą kunigus sutinkame 26 pastraipoje, kur teigiama, kad: „Per visų tikinčiųjų „pilną, sąmoningą ir aktyvų“ dalyvavimą(plg. SC, 14),įvairias tarnystes, atliekamas vadovaujant vyskupui ar kunigui, tampa regima krikščionių bendruomenė, kurioje įgyvendinama diferencijuota visų bendra atsakomybė už misiją.“O štai 68 pastraipoje jau tiesiogiai kalbama apie įšventintųjų tarnavimą harmonijai: „Kaip ir visos Bažnyčios tarnybos, vyskupystė, kunigystė ir diakonatas tarnauja Evangelijos skelbimui ir bažnytinės bendruomenės kūrimui. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą įvairia tvarka atlieka asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais“ (LG, 28).“

Toliau dokumente primenamas bažnytinę vyskupų tarnybą atliekančių asmenų susietumas su kitomis įšventintų tarnautojų grupėmis: „Susirinkimo mokymas, kad „per vyskupo konsekraciją suteikiama kunigystės sakramento pilnatvė“ (LG, 21), leidžia suvokti vyskupo tapatybę per jo sakramentinį santykį su Kristumi ir su „Dievo tautos dalimi“ (plg. CD, 11), kuri jam patikėta ir kuriai jis pašauktas tarnauti Kristaus, Gerojo Ganytojo, vardu. Vyskupu įšventintam asmeniui nesuteikiamos prerogatyvos ar užduotys, kurias jis turėtų atlikti vienas. Jam veikiau suteikiama malonė bei užduotis atpažinti, įžvelgti ir integruoti dovanas, kurias Dvasia išlieja pavieniams žmonėms ir bendruomenėms; vyskupas veikia sakramentiniu ryšiu saistomas su kunigais ir diakonais, kurie kartu su juo dalijasi bendra atsakomybe už tarnavimą vietinėje Bažnyčioje“ (BD, 69).

Ši pasidalinta atsakomybė dar aiškiau įvardijama kitoje daugiausiai apie kunigus pasisakančioje pastraipoje: „Sinodinėje Bažnyčioje kunigai kviečiami savo tarnybą išgyventi būdami arti žmonių, visus priimdami ir išklausydami, atsiverdami sinodiniam stiliui. Kunigai „su savo vyskupu sudaro vieną kunigiją“(LG, 28)ir bendradarbiauja su juo atpažindami charizmas, lydėdami ir padėdami vadovauti vietinei Bažnyčiai, ypatingą dėmesį skirdami vienybės tarnystei. Jie kviečiami gyventi kunigiškąja brolybe ir kartu keliauti pastoracinės tarnystės baruose. Kunigai, priklausantys pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms, taip pat yra kunigijos dalis ir praturtina ją savo ypatinga charizma. <...> Kunigus irgi būtina lydėti ir remti, ypač ankstyvuoju jų tarnybos etapu ir silpnumo bei pažeidžiamumo laikotarpiais“(BD, 72).

Naujai suvokti bendrą atsakomybę

Kalbant apie kunigų silpnumo ir pažeidžiamumo laikotarpius, Asamblėja pasisako dar konkrečiau: „Sinodinio proceso metu vyskupams, kunigams ir diakonams daug kartų dėkota už džiaugsmą, atsidavimą ir pasiaukojimą, su kuriuo jie atlieka savo tarnystę( aut. past. – tai labai akivaizdžiai atsispindi popiežiaus Pranciškaus Laiške parapijų kunigams, 2024 m. gegužės 2 d.).Minėti ir sunkumai, su kuriais ganytojai susiduria vykdydami savo tarnystę, daugiausia susiję su izoliacijos, vienatvės jausmu, taip pat su slegiančiais kitų lūkesčiais, kai iš jų reikalaujama patenkinti visus poreikius. Sinodinė patirtis gali padėti vyskupams, kunigams ir diakonams naujai suvokti bendrą atsakomybę vykdant savo tarnystę, kuri taip pat reikalauja bendradarbiavimo su kitais Dievo tautos nariais. Aiškesnis užduočių ir pareigų paskirstymas, drąsesnė įžvalga atpažįstant, kas deramai priklauso įšventintajai tarnybai, o kas gali ir turi būti deleguota kitiems, padės dvasiškai sveikiau ir pastoraciniu požiūriu dinamiškiau vykdyti kiekvieno laipsnio tarnybą. Tokia perspektyva neabejotinai turės įtakos sprendimų priėmimo procesams, aiškiau pabrėžiant jiems būdingą sinodinį stilių. Tai taip pat padės įveikti klerikalizmą, suprantamą kaip naudojimąsi valdžia siekiant savo interesų, ir Bažnyčios, tarnaujančios Dievo tautai, autoriteto iškraipymą. Klerikalizmas ypač reiškiasi Bažnyčios tarnautojų vykdomais piktnaudžiavimais seksualinėje ar ekonominėje srityje, taip pat jiems piktnaudžiaujant sąžine ir valdžia. „Klerikalizmas, remiamas pačių kunigų ar pasauliečių, sukelia Bažnyčios kūne skilimą, palaikantį daugelį blogybių, kurias šiandien smerkiame“ (Pranciškus. Laiškas Dievo tautai , 2018 m. rugpjūčio 20 d.)“(BD, 74).

Apie galimą visiems pakrikštytiesiems skirtų dovanų ir charizmų, pasidalintos Dievo Dvasios ir atsakomybės, kelią: „Pavyzdžiui, daugelyje Afrikos regionų bendruomenėms, neturinčioms kunigų, nuo seno vadovavo katechetai. <...> Yra ir ekstraordinarinių tarnysčių, pavyzdžiui, ekstraordinarinio Komunijos dalytojo, pamaldų vadovo, kai švenčiant sekmadienį laukiama kunigo, tam tikrų sakramentų teikimo ar kitos tarnystės“(BD, 76).Vis dėlto net ir su šiomis naujomis tarnystėmis kunigystė lieka nepamainomas ir neatšaukiamas Bažnyčios veikimo elementas, kuris valingai sąveikauja su likusiais Kristaus Kūno nariais: „Jau Bažnyčios tėvai bendruomeninį Dievo tautos misijos pobūdį apmąsto trejopu „nieko be“ (nihil sine) principu: „nieko be vyskupo“ (šv. Ignacas Antiochietis. Laiškas traliečiams, 2.2), „nieko be pasitarimo su kunigais, nieko be tautos pritarimo“ (šv. Kiprijonas Kartaginietis, Laiškas broliams kunigams ir diakonams, 14.4)“ (BD, 88).

Šis sąveikaujantis bendruomeniškumas konkrečioje tikrovėje pasireiškia tuo, kad: „Pakrikštytųjų dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose, taip pat atskaitomybės ir vertinimo praktikavimas vykdomas per institucinį tarpininkavimą, pirmiausia per dalyvavimo struktūras, kurios vietos Bažnyčios lygmeniu jau numatytos kanonų teisėje. Lotynų Bažnyčioje tai yra: vyskupijos sinodas (plg. KTK, kan. 466), kunigų taryba (plg. KTK , kan. 500, § 2), vyskupijos pastoracinė taryba (plg. KTK, kan. 514, § 1), parapijos pastoracinė taryba (plg. KTK, kan. 536), vyskupijos ir parapijos ekonominių reikalų taryba (plg. KTK, kan. 493 ir 537)“ (BD, 103).

Asamblėja įvardija ir nepakeičiamą kunigų bendravimo ir liudijimo vaidmenį, naujų Kristaus mokinių žvejyboje ir formavime (ganyme): „Kiekvieno mokinio istorijoje būta susitikimų su daugybe žmonių, su grupėmis ar mažomis bendruomenėmis, ir tai padėjo mums užmegzti santykį su Viešpačiu ir įvesdino į Bažnyčios bendrystę: tai tėvai ir šeimos nariai, krikštatėviai ir krikštamotės, katechetai ir auklėtojai, liturgijos animatoriai ir karitatyvinės srities darbuotojai, diakonai, kunigai ir pats vyskupas“ (BD, 142).

Kvietimas atsiverti

Šis nepamainomas kunigų vaidmuo dažniausiai atliekamas tradiciškai vadinamoje „parapijoje“. Asamblėjos nariai apie tai atsiliepia: „Viena pagrindinių, mums istorijos perduotų vietinės Bažnyčios sandaros formų yra parapija. Jos bendruomenė, susitinkanti švęsti Eucharistijos, yra privilegijuota santykių puoselėjimo, svetingo priėmimo, įžvalgos ir misijos vykdymo vieta. Keičiantis mūsų santykiui su teritorija, jos suvokimui ir patyrimo būdui, reikia iš naujo apsvarstyti parapijos sąrangą. Parapijai būdinga tai, kad ji yra ne rinkimų pagrindu teikiamas bendruomeninis pasiūlymas. Ji jungia skirtingų kartų, profesijų, geografinės kilmės, socialinių sluoksnių ir gyvenimo sąlygų žmones. Kad atsilieptų į naujus misijos reikalavimus, parapija kviečiama atsiverti naujoms pastoracinės veiklos formoms, kuriomis atsižvelgiama į žmonių mobilumą ir „egzistencinę teritoriją“, kur rutuliojasi jų gyvenimas. Parapija padės žmonėms įvairiais gyvenimo etapais vykdyti savo misiją pasaulyje, ypač skatindama įkrikščioninimą, siūlydama palydėjimą bei ugdymą. Tokiu būdu taps dar akivaizdžiau, kad parapija ne savitikslė, bet orientuota į misiją ir pašaukta remti daugelio žmonių įsipareigojimus, kai jie įvairiais būdais gyvena ir liudija savo tikėjimą profesinėje, socialinėje, kultūrinėje ir politinėje veikloje. Daugelyje pasaulio regionų mažos krikščionių bendruomenės arba bazinės bažnytinės bendruomenės yra ta terpė, kurioje gali klestėti reikšmingi artumo ir abipusiškumo santykiai, suteikiantys galimybę konkrečiai išgyventi sinodiškumą“ (BD, 117).

Galiausiai, užbaigiant šį pranešimą, leiskite sugrįžti prie pirmo po Evangelijos kvietimo kunigams atsiverti sinodiškumo patirčiai – jau minėto popiežiaus Pranciškaus pernai gegužę parašyto Laiško parapijų kunigams . Jame popiežius rašo: „reikia, kad sinodinė Bažnyčia turėtų savo kunigus: be jų niekada neišmoksime eiti kartu, niekada negalėsime leistis sinodiškumo keliu. <...> Jei parapijos nebus sinodiškos ir misionieriškos, tokia nebus ir Bažnyčia. <...> Viešpats, mus pašaukęs ir pašventinęs, šiandien kviečia įsiklausyti į Jo Dvasios balsą ir judėti Jos nurodoma kryptimi. Dėl vieno dalyko galime būti tikri, Viešpats nepaliks mūsų be savo malonės. Keliaudami taip pat suvoksime, kaip išlaisvinti savo tarnystę nuo dalykų, kurie ją daro varginančia, ir iš naujo atrasti jos tikrąją šerdį – skelbti Žodį ir vienyti bendruomenę laužiant duoną. Todėl raginu jus, kaip klebonus ir kitus parapijų kunigus, priimti šį Viešpaties kvietimą statydinti misionierišką sinodinę Bažnyčią bei entuziastingai angažuotis šiame kelyje.“

Kaip dera atsakyti į tokį primygtinį paraginimą? Su viltimi leistis į kelionę, drąsinant ir stiprinant vieniems kitus, patikint save Kelrodei Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Sinodiškumas juk yra ne dekoratyvus / deklaratyvus, bet kapitalinis remontas Bažnyčioje!

Į darbą – su viltimi! Dieve, padėk, lydėk ir laimink, dovanok mums Naująsias Sekmines.

* Šv. Juozapo teologijos instituto Vilniaus kunigų seminarijoje šių metų kovo 22 d. surengto forumo apie Sinodinį kelią įžanginė kalba.