Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2020 m. lapkritis–gruodis
Didelės ir mažos kryžkelės

Kunigų pokalbis: Mūsų džiaugsmai ir sunkumai

2020-12-17 |
artuma202011 12 rs 42 1
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

Esame įpratę matyti ir girdėti kunigus kalbant dvasinėmis, religinėmis, moralinėmis, kartais dar socialinėmis temomis... Bet šįkart Artumos kapeliono Artūro Kazlausko paprašėme pakalbinti keletą savo brolių kunigystėje – kuo jie patys gyvena, kaip jaučiasi, kas juos stiprina ir kas jiems sunku. Tikrai nedažnai apie tai drįstame su jais kalbėtis... Šįmet Artumoje bandome aptarti savo vietą ir gyvenimą Bažnyčioje, tad tiesiog privalome geriau pažinti, išgirsti, suprasti ir savo vyresniuosius – graikiškai presbyteros – kunigus.

Artūras: Mūsų tikslas šiandien pasikalbėti apie tai, kas mes, kunigai, esame ir kaip jaučiamės šiandien šitame pasaulyje, kuris išgyvena krizę – ne tik pandeminę, bet ir žmogiškąją bei krikščionybės krizę. Per paskutines savaites mus visus prislėgė kunigų pedofilijos, pornografijos viešas aptarinėjimas. Mačiau pyktį, nenorą suprasti, mačiau norą nubausti, kad nebūtų daugiau tokių kunigų, nereikia... Kaip mes patys jaučiamės tokioje situacijoje? Pasikalbėkime atvirai, paprastai, nebūtinai su pavardėmis ir užimamomis pareigomis, tiesiog pasišnekėkime, kaip mums atrodo. Žinome daugybę tokių dalykų, apie kuriuos neva niekam nereikėtų sakyti, bet ne visada tas nesakymas yra teisingas.

Pirmiausia leiskime sau sugrįžti į tuos laikus, kai stojome į kunigų seminariją. Apie ką tuomet svajojome, ko troškome, ko siekėme?.. Aš, pavyzdžiui, stojau prieš 30 metų, Žilvinas, jauniausias iš mūsų, – prieš 15. Gyvenau dar sovietinėje sistemoje, tad buvau ugdomas dviejų – ateistinės mokyklos ir katalikiškos bažnyčios, į kurią rinkdavosi daug jaunų žmonių. Mokykloje su jaunimu nelabai norėjau bendrauti, mano draugai buvo bažnyčios jaunimas. Iš esmės man tai buvo ir tam tikras protestas prieš sovietinę sistemą.

Norėjau būti kunigu, panašiu į vikarus, tuo metu tarnavusius Šakiuose, mano tėviškėje. Tai buvo geri kunigų, gebėjusių bendrauti su jaunimu, pavyzdžiai. Man svarbios buvo ir slaptos rekolekcijos, kurioms vadovavo slapti, ne sovietų sistemoje šventinti kunigai. Iki dabar prisimenu kunigo Petro Našlėno pasakojimą, kaip galima melstis ir tualete, kai mama su tėte pykstasi. Bažnyčia ir tualetas. Visi šie dalykai „iššaukė“ mano kunigiškąjį pašaukimą. Nežinau, ar norėjau sekti Kristumi, nežinau, ar Kristus man buvo svarbiausias, bet Bažnyčia ir tikėjimas – taip.

Su tokiomis nuostatomis atėjau į kunigų seminariją, apie kurią ilgai svajojau ir kurią įsivaizdavau kaip rojų žemėje. O rojaus, aišku, ten nebuvo. Nuo pirmos dienos apsigyvenau arklidėse, kur viskas buvo sulūžę – stalai, mano lova, spintos. Tiesa, radau šaunius kolegas. Mūsų kursas buvo didžiausias per visą nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istoriją. Toks buvo mano kelias į kunigų seminariją, po to, aišku, viskas keitėsi.

Rytis: Į seminariją įstojau 1995 m. Augau netikinčioje šeimoje. Mano tėvai buvo nepraktikuojantys eiliniai kolūkiečiai, jiems rūpėjo tik buitis, kurioje sukosi. Tačiau nors neturėjau jokios religinės, parapinės patirties, vaikystėje žaidžiau daugiausia „religinius“ žaidimus: kaimo vaikus telkdavau religinėms ceremonijoms, ypač laidotuvėms (visas kates, šunis palaidodavome „katalikiškai“, su „mišiomis“, kapinėse, su „ketvirtinėmis“ ir „metinėmis“); rengdavau kaimo vaikams „pamaldas“, visi pas mane eidavo „išpažinties“ (klausyklos imitaciją padarydavau apvertęs sudedamąją lovą), po to visi priimdavo „komuniją“. Tad mano kunigiškasis pašaukimas yra tiesioginė Dievo dovana, malonė. Tiesa, mano senelio brolis buvo kunigas, tačiau nesu jo matęs, nes jis mirė man dar negimus. Galbūt jis Viešpaties prašė, nežinau. Tačiau nuo pat vaikystės norėjau būti kunigu.

Septintoje klasėje pradėjau patarnauti Mišiose. Kai klebonas sekmadienį po Mišių išlydėdavo mirusįjį ir palikdavo mane sutvarkyti bažnyčios, matuodavausi sutaną, paėmęs šlakstyklę pereidavau per bažnyčią. Tuo metu turėjau gerą kleboną, kuris sakė geras homilijas ir išlavino mano ausį dvasiniams dalykams – skaitymui, vėliau asmeninei maldai. Tada buvau pamaldesnis nei dabar, bent jau religinių praktikų atlikdavau daugiau.

Kai galvodavau apie seminariją, net saldu būdavo. Įstojusio manęs pirmąjį vakarą prepozitas, kambario vyresnysis, paklausė: „Kodėl nori būti kunigu?“ „Noriu daryti gera,“ – atsakiau. „Gali gera daryti ir nebūdamas kunigu.“ – „Noriu padėti žmonėms.“ – „Gali padėti žmonėms ir nebūdamas kunigu.“ – „Noriu patarnauti žmonėms sakramentais – atleisti nuodėmes ir t. t.“ Daugiau jis man klausimų neuždavė. Mano svajonės seminarijoje nesubliūško. Kunigai man sakė: „Prabėgs keleri metai ir viskas praeis.“ Tačiau iki šiol nepraėjo užsidegimas, nors ir keičiasi matymo kampas, tam tikri dalykai. Esu laimingas kunigas, man gera juo būti, gera tarnauti.

Virginijus: Kartu su vaikinais eidavome patarnauti Mišiose. Tai darydavome ne iš didelio tikėjimo ar pamaldumo, bet dėl to, kad buvome „chebra“. Po to kartu sėdėdavome, bendraudavome varpinėje. Įtaką darė ir parapijoje tarnavę vikarai. Jie nieko ypatingo su mumis neveikdavo, tik pabendraudavo, ir to užtekdavo.

1993 m. į Lietuvą atvyko popiežius šv. Jonas Paulius II. Tais metais įstojau į seminariją. Popiežiui pareinant iš Santakos, mes stovėjome prie seminarijos vartų, – galėjau jį paliesti, pabučiuoti ranką. Tada persmelkė nuojauta, kad tikrai būsiu kunigas. Seminarijoje mūsų kursas buvo aktyvus, linksmas, išliko daug gražių prisiminimų. Taip ir atkeliavom iki šventimų, kuomet reikėjo galutinai pasirinkti. Ir štai jau dvidešimt pirmieji mano kunigystės metai.

Mano kelionei didžiausią įtaką padarė knyga Pašaukė mane apie šventąjį popiežių Joną Paulių II.

Žilvinas: Mano šeima nebuvo tikinti, kiekvieną sek-
madienį į Mišias mane vesdavosi močiutė. Man, ketverių penkerių metų vaikui, labai patikdavo, kaip ten gieda. Vis norėdavau atsisukti pasižiūrėti, bet močiutė drausdavo: „Nesidairyk. Va, matai, Jis nubaus Tave, jeigu dairysies.“ (Prie altoriaus buvo Dievo – rūstaus senelio – paveikslas.) Po to mano draugai pakvietė kartu patarnauti. Taip septynerių pradėjau patarnauti Mišiose. Iki 10-ies metų norėjau būti tik kunigu (per gimtadienius pūsdavau žvakeles ant torto, sugalvodavau norą, kad būčiau kunigu). Jau paauglystėje pradėjau svarstyti, ar rinktis kunigystę, ar šeimą, galvojau, kur būsiu laimingesnis, kur kitą padarysiu laimingesnį. Sprendžiau maždaug ketverius ar penkerius metus. Baigiau profesinę mokyklą, metus pasimokiau kolegijoje ir tik tada įstojau į seminariją. Noras būti kunigu, padaryti kitą laimingą niekur nedingo. Iki šiol nesigailiu tokio sprendimo.

Dainius: Man viskas prasidėjo nuo pasirengimo Pirmajai Komunijai ir pažinties su Raseinių kunigais. Mano tėvai buvo tikintys, melsdavosi, važiuodavome į atlaidus, prie Kūčių stalo tėvas ar mama visuomet melsdavosi. Visa tai ugdė mano pagarbą šiems dalykams. Nors su šypsena prisimenu, kaip tėvai mane „nupirko“, kad rengčiausi Pirmajai Komunijai. Kai pradėjau jiems aiškinti, kad šiemet iš mano draugų niekas jai nesirengia, manęs paklausė: „O jeigu velvetkes nupirktume, ar eitum mokytis?“ „Na, – sakau, – dėl velvetkių pabandyčiau.“

„Užkabino“ ir tuomet Raseiniuose pas mus vikaravusio dabartinio vyskupo Jono Ivanausko pavyzdys, jo išlaikytas autoritetas. Po Pirmosios Komunijos į bažnyčią pradėjau eiti kiekvieną sekmadienį – imponavo Suma, choro giedojimas. Po to pradėjau pastebėti klierikus, sukirbėdavo mintis apie kunigystę, bet nedrįsdavau toliau galvoti. Palietė ir Sąjūdis, tikybos dėstymas mokykloje (iš klasės vienintelis užsirašiau į tikybos pamokas; prisimenu, visi eina į chemiją, o aš – į tikybą). Paskui vidurinės pabaiga, 1990-ųjų pučas. Galvojau – jeigu prarasime Nepriklausomybę, tada tikrai stosiu į kunigų seminariją. Tai buvo susiję ne tiek su tikėjimu, kiek su rezistencija.

Atvažiavęs į seminariją išgyvenau šoką. Man čia pasirodė taip davatkiška. Tačiau kai atvažiavau studijuoti ir sutikau šaunių kursinių, kurie buvo realistai, sportavo, kojom siekė žemę, nusiraminau. Paskui studijuodamas nuolat klausiau savęs, ar čia mano vieta. Tą patį jaučiu ir dabar. Kai nuvažiuoju į rekolekcijas, kasmet dėkoju Dievui už metus ir prašau: „Viešpatie, jei Tu matai, kad aš reikalingas, noriu dar kitais metais atvažiuoti į rekolekcijas būdamas kunigu.“

Remigijus: Man turbūt didžiulę įtaką padarė sutikti žmonės. Kaime, kur prabėgo visos mano vasaros, kas sekmadienį į bažnyčią mane vesdavosi močiutė. Vėliau dalyvavau parapijos katalikiškame jaunimėlyje. Dar buvo sovietmetis, o čia visai kitaip kalbėjo apie Lietuvos istoriją, dainavo dainas, žodžiu, vyko visai kitoks gyvenimas, nei įprasta visuomenėje. Tai nejučiom formavo.

Sutikau puikių kunigų. Dar seminarijoje studijuojantis Kęstutis Kazlauskas mus, vaikus, mokė patarnauti. Įtaką darė ir amžino atminimo tėvas Juozapas Gražulis, ir Alfonsas Ažubalis, ilgametis Žiežmarių klebonas. Vėliau atsirado ryšiai ir su seminaristais, kuriais lyg ir žavėdavausi, jų gyvenimo būdas man atrodė įdomus. Taip natūraliai „įplaukiau“ į kunigystę. Tai buvo labiau tolygus kelias nei staigus apšvietimas ar sukrėtimas.

 

artuma202011 12 rs 42 2

Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

Artūras: Kokį įsimintiniausią, gražiausią iki šiol kunigystės patyrimą galėtume išskirti?

Dainius: Visą gyvenimą, kaip pirmoji meilė, išliks atmintyje pirmoji parapija, kurioje dirbau. Studijuodamas ir pradėjęs kunigauti, melsdavausi: „Dieve, jeigu dirbsiu, tik ne Ukmergės krašte“, nes to krašto nepažinojau. Tačiau ten praleidau 14 metų ir palikęs tas parapijas verkiau. Ten patyriau daug meilės iš žmonių, ir tai buvo džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. Atėjo mintis: „Tie metai nebuvo praleisti tuščiai.“ Tai buvo tarsi Velykos tiek parapijoje, tiek širdyje.

Rytis: Kai vikaravau Prienuose, pirmaisiais mėnesių penktadieniais lankydavau ligonius. Viena močiutė pasirėmusi ant palangės laukdavo manęs kaip svarbiausio pasaulyje žmogaus. Kai ji priimdavo Komuniją, visai nebekreipdavo į mane dėmesio, melsdavosi, giedodavo. Galvojau – kaip čia yra? Man tai buvo sėkmingi, kūrybingi metai, kai buvau vertinamas, ir staiga kažkokia močiutė nekreipia į mane dėmesio. Taip dėl jos laikysenos manyje pradėjo vykti vidinis lūžis, supratau, kad ne aš esu centrinė figūra, jiems reikia ne manęs, bet Kristaus. Tą dažnai prisimenu. Ir dabar atlieku sąžinės peržvalgą, ar neužsiimu savišlova, ar savimi, savo gebėjimais neuždengiu Kristaus veido. Paprasta Prienų močiutės dovana mane veda kaip raudonas siūlas.

Virginijus: Kai dirbau klebonu Rumšiškėse, apie pusę dvylikos pasibeldė išgėręs vyras ir norėjo pasikalbėti. Iš pradžių pasakiau: „Jeigu nori pasikalbėti, ateik rytoj.“ Jam einant nuo durų vidinis balsas man kalbėjo, kad reikia atidaryti. Pagalvojau, kad namuose turiu lazdą, o ir pas kaimynus dar dega šviesa. Atidariau ir pakviečiau jį sugrįžti. Mes su juo kalbėjomės apie 40 minučių. Kitą rytą jis paskambino ir pasakė: „Jeigu Jūs būtumėte manęs nepriėmęs, greičiausiai būčiau nusižudęs.“ Viduje buvo gera, kad galėjau žmogui padėti. Tokie momentai džiugina.

Žilvinas: Kartą spaudoje parašė apie kunigo konfliktą su parapijiečiais. Melsdamasis Valandų liturgiją vis prisimindavau ir melsdavausi už tą kunigą ir parapiją. Po poros mėnesių vyskupas pasikvietė mane ir sako: „Skiriu Tave į tą parapiją.“ Dažnai galvojam, kad Dievas neišklauso mūsų maldų, tačiau reikia laukti, nuolat melsti ir nepaliauti. Ir tada Dievas padarys, kaip Jam atrodo teisingiausia.

Remigijus: Tokių momentų yra daug, bet papasakosiu apie paskutinį. Kai po 43 dienų karantino vėl galėjome švęsti su bendruomene Mišias, išgyvenau labai stiprų jaudulį. Išėjau aukoti Mišių, pasakiau pirmą sakinį ir nebegalėjau kalbėti. Man tas žmonių sugrįžimas į bažnyčią ir galėjimas kartu švęsti Mišias buvo kaip ant-
ros Velykos. Keletą kartų vos neapsiverkiau.

Artūras: Kas yra sunkiausia kunigystėje?

Dainius: Per 20 kunigystės metų buvo įvairių etapų. Kol dirbau mieste vikaru, turėjau daug įvairaus darbo, patarnavimų. Ir staiga nuėjęs klebonauti į kaimo parapiją, išgyvenau vienatvę. Po seminarijos, kur knibžda klierikai, po darbo mieste staiga lieki vienas. Rudenį į kleboniją gali niekas neateiti keturias penkias dienas. Turi pats susigalvoti, ką veikti. Tada ateina minčių – kam tu čia reikalingas; ką čia veiki? Po truputį prisijaukinau vienatvę, tačiau pradžioje jos nebuvau įvertinęs.

Rytis: Paminėčiau du dalykus. Vienas būtų tarsi teigiamas – idėjų gausa. Jauti, kad gali išeit iš proto suvokdamas, kiek visko galima daryti bažnyčioje, bet kartu išgyveni ribas – savo asmens, galimybių, situacijos, o ypač komandos. Kartais net meldžiuosi: „Dieve, užtvenk šį upelį, nes galiu iš proto išeiti.“ Antrasis – nereikalingumo jausmas. Būna sunku, kai į kažką įdedi daug širdies ir pastangų, o bendruomenė lieka abejinga. Tada žmogiškai išgyveni nusivylimą, ar iš viso bendruomenei reikia kunigo. Ačiū Dievui, tokių momentų pasitaiko retai.

Žilvinas: Man sunkiausia, kad kai ateini į parapiją su idėjomis ir nori jas pateikti, kažką naujo įnešti, niekas neatsiliepia ir neateina. Tada atrodo, kad čia nesi reikalingas ir niekas to nenori. Man reikėjo ilgiau kaip metų su tuo susigyventi. Baigiau liturginių metų ciklą, aplankiau savo parapijiečius, pradėjau pažinti savo parapiją, jos žmones, matyti, ko jiems labiau reikia. Taip subliūkšta susikurti siekiai, bet stengiesi daryti, kas įmanoma ir ko reikia žmonėms. Tik svarbu, kad tai būtų iš Dievo.

Dainius: Man parapijiečiai dažnai sako: „Mūsų klebonas eis į pragarą, nes jam sunku pasakyti ne. Jeigu velnias vilioja, ir jam nepasako ne.“ Esu didelės parapijos klebonas, tad mano problema priešinga – man kaip tik trūksta laiko, nes yra daug reikalų ir veiklos. Kartais ateina žmonės su viltim, kad bus išklausyti, palaiminti, sustiprinti, o aš matau, kad negaliu visiems pasakyti: „Gerai“; turiu parodyti ribą arba paprieštarauti, tuomet man reikia pranokti patį save. Man tai labai sunku.

Remigijus: Man sunkiausia, kai negali žmogui padėti dėl to, kad jis nenori priimti pagalbos. Pavyzdžiui, žmogus atėjo pakalbėti apie skyrybas ar kitu asmeniniu reikalu, ir tu gali jam patarti, žinai iš patirties, bet jis sako: „Ne, čia nieko neišeis.“ Tada jis ir išeina su akmeniu, kurį neretai būna pats sau užsidėjęs. Man tas visada sunku, kaip ir kai kurių kolegų pasakymai, kad kažko nereikia ar neapsimoka daryti.

Taip pat pritariu dėl krūvio. Mūsų laikais seminarijoje nebuvo kalbama apie perdegimo sindromą arba darbų susidėliojimą. Tad vis sukiesi ir stengiesi padėti. O kartais žmogui pasakai: „Galiu už tave pasimelsti“ ir supranti, kad tai yra daug.

Artūras: Kur randate stiprybės toliau tęsti savo tarnybą?

Remigijus: Manęs dažnai žmonės klausia šito. Atsakau, kad mano stiprybės šaltinis yra Dievas ir draugai. Malda, dalijimasis su Dievu man padeda keliauti. Ir visiškai neįsivaizduoju kunigystės be draugų kunigų, kurie supranta, su kuriais gali pasidžiaugti gražiais dalykais, pasidalinti skaudžiais, kurie sako tiesą, nepataikauja.

Rytis: Mūsų gana daug problemų turinčioje Bažnyčioje yra labai ryškių džiaugsmo momentų, netikėtų šviesių džiaugsmo „praplyšimų“, ar tai būtų atskiras žmogus, ar kažkoks įvykis, ar kitas tiesiogiai matomas Dievo veikimas mūsų XXI amžiuje. Vienas paskutinių mano atradimų – palaimintasis Karolis Akutis. Viešpatie, šiandieninis vaikas taip mylėjo Tave Eucharistijoje.

Virginijus: Mane sustiprina žmonių padėka. Kartais pačiam atrodo, kad kažką nelabai vykusio pasakai, o jie sako: „Mums labai padėjo.“ Tame matau Dievo vedimą. Kunigystės pradžioje neįsivaizdavau, kad malda yra tokia svarbi, bet dabar vis labiau tą suprantu. Na, ir, žinoma, artimi bičiuliai – tiek kunigai, tiek pasauliečiai.

Dainius: Tų problemų būna, kartais net naktį dėl jų sunku užmigti, vis galvoji, kaip spręsti, ką daryti. Tačiau dabar atradau, kad malda man padeda nurimti, atsipalaiduoti ir užmigti. Mūsų koplyčioje yra medinis kryžius su Kristaus kančia. Visada įsivaizduoju, kaip prisiartinu prie jo, apsikabinu ir tiesiog būnu, nieko nesakydamas, trokšdamas tik būti nuramintas. Tokie momentai dažni. Tą patį pradėjau sakyti ir žmonėms, kai jie guodžiasi, kad yra beviltiškoje situacijoje. Sakau: „Jūs prieikite ir mintimis apkabinkite kryžių.“

Žilvinas: Man iš sunkių situacijų padeda išeiti reguliarus Atgailos sakramento šventimas. Kai imu jausti, kad manęs niekas nebedomina, viskas blogai, einu išpažinties. Tada pakylu naujam gyvenimui, vėl viskas prašviesėja ir įgaunu jėgų tęsti kunigystę. Padeda ir žmonių bei draugų palaikymas.

Artūras: Pats sunkiausias klausimas baigiant – kas yra kunigystė?

Rytis: Man šis supratimas susidėliojo per laiką. Buvo laikas, kai atrodė, jog kunigystė – kažko darymas neva dėl Dievo ir Dievo vardu. Tačiau jau kuris laikas viduje suvokiu, kad kunigystė – tai kelias tapti geresniu krikščioniu vyru, maldos vyru, tai išganymo kelias. Pirmiausia – ne kažką daryti, būti veikliam, patraukti, vykdyti projektus (nors tas irgi svarbu), bet būti santykyje su Dievu.

Virginijus: Man kunigystė – tarsi dėlionė iš atskirų detalių: patarnavimo, liudijimo, maldos, kitų žmonių vedimo, mokymosi iš kitų. Tikiuosi, kad vėliau susidėlios visa dėlionė.

Žilvinas: Man kunigystė – gal tarnystė, atsidavimas, savo tikėjimo liudijimas sutiktam žmogui. Tikrai būnu laimingas tada, kai kitas laimingas.

Remigijus: Gražiai buvo pasakyta apie dėlionę. Iš tiesų kunigystėje yra daug detalių, kurias atrandi per laiką. Man kunigystė yra mano tarnystė kariuomenėje, kur galiu žmonėms padėti kartais kritinėse situacijose, kartais kasdienybėje. Taip auga ir mūsų tikėjimas, mūsų šventumas.

Dainius: Labai pritariu kolegai – kunigystė nėra nei projektai, nei statybos, nei kiauri stogai, nei skolos. Gavau malonę – Viešpats mane pašaukė; kad būčiau vertas amžinybės. Jei to siekiu ir dar kitiems padedu, tai šlovė Kristui.

Artūras: Ačiū, broliai, kad radote laiko truputį pabūti kartu ir atsiliepėte į mano pakvietimą. Nedažnai kunigai susirinkę kalbasi šiomis temomis. Linkėkime, kad panašūs mūsų pokalbiai tęstųsi.

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 m. sausis 1

Artuma - artuma202101 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22