Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ
Šiais laikais net ir daugybė tikinčių žmonių pirma ilgai draugauja, kartais ir gyvena kartu, o tuokiasi kur kas vėliau. Tai tapo norma, nesukeliančia problemų ir Bažnyčią lankančiam žmogui. Tokia pasikeitusi situacija keičia ir svetimavimo supratimą; juk svetimavimas buvo suprantamas kaip santuokinės ištikimybės nesilaikymas. Jei su žmogumi esi drauge jau ilgą laiką, kartu leidi šventes ir atostogas, planuoji drauge kurti gyvenimą, tuomet ėjimas ar net dairymasis į šoną visuomenėje lygiai taip pat laikomas neatleistinu, kaip ir susituokusiems. Taip, dabar daug įvairiausių santykių atmainų: draugystė be romantikos ir seksualinių ryšių, seksas be draugystės ir bendravimo, „neįpareigojantys santykiai“... Visa tai gali būti puikūs nesąžiningo elgesio pateisinimai. Mat iš tiesų, žiūrint iš esmės, romantiškų santykių su žmogumi kūrimas savaime įpareigoja ištikimybei.
Kas yra kas išdavystės fronte
Ką galime laikyti neištikimybe dabartinėje liberalioje visuomenėje? Devintajame Dievo įsakyme kalbama apie geismą – „negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“. Seksas yra jau patenkinto geismo forma, galutinis taškas, stipriausia įmanoma fizinė neištikimybė. Galimi du jos variantai: tik nuogas fizinio potraukio patenkinimas ir fizinis aktas, kilęs iš asmenų ryšio. Ar pirmasis atvejis mažiau smerktinas, lengvesnis? Tikriausiai mažiau skaudus, – juk kine dažnai girdime sakant: „Ji man nieko nereiškė, tai buvo tik seksas.“
O jei atvirkščiai – sekso nebuvo, tačiau vidinis ryšys yra? Tam vartojamas terminas „moralinė neištikimybė“. Moralinę neištikimybę apčiuopti daug sunkiau, nei fizinę. Dažnai net pats „neištikimasis“ pastebi, kas vyksta, jau po laiko. Tai, kas iš pradžių atrodė draugiškas flirtas ar juokai, virto „poravimosi žaidimu“. Tai, kas buvo tik draugiškas pasipasakojimas, ilgainiui tapo kasdieniais pokalbiais apie įvykius ir jausmus. Kažkurią akimirką pamatai, kad j a u esi neištikimas – trečias asmuo tapo artimesnis, nei tavo partneris. Kurią akimirką dar buvo galima sustoti? Kada iš anksto galima numatyti būsimus jausmus? Kitaip – kurgi atsiranda toji geismo užuomazga? Jausmų valdyti negalime, tačiau jei užsiimame nuolatine savistaba ir esame sąžiningi patys sau, gana greitai pastebėsime savo pojūčių, mąstymo pokyčius. O tuomet jau kiekvieno atsakomybės reikalas yra tuos pojūčius arba gesinti ir melsti Dievą paimti iš tavęs, arba puoselėti ir auginti. Sąmoningai l e i s t i augti.
Geismo priežastys
Žmogus toks jau sutvėrimas, – įvairių norų bei minčių kyla nuolat, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau tam tikros aplinkybės gali sustiprinti jų atsiradimo galimybę.
Tarkime, kai savuose santykiuose yra negera. Galbūt nepriimtinos skyrybos ar tikimasi, jog viskas pasitaisys, gal vardan to stengiamasi ir dirbama, tačiau dabar yra blogai. Tuomet asmuo, kuris galbūt mažiau pažįstamas, dar nesusidurta su jo keistenybėmis ir minusais, pradeda atrodyti patraukliai. Kitas žmogus, gyvenimas su juo vilioja išoriniu paprastumu, kurio trūksta tuo metu puoselėjamuose santykiuose. Arba esi iš tų, kuriems viskas, taip pat ir santykiai, greitai pabosta. Tuomet neištikimybė gal ir neįgyvendinama, tačiau skyrybos su partneriu vyksta labai greitai – vos atsiradus naujam geismo objektui. Jokie santykiai nepuoselėjami ilgai, žmogus tampa savo geismų vergu.
Ir galiausiai stipri aplinkybė yra netikėjimas. Netikėjimas nebūtinai Dievo – pasaulyje daug netikinčių žmonių, kurie, nepaisant to, supranta ištikimybės ir moralės reikšmę. Netikėjimas pačiais santykiais. Apie tai kalba Aurimas:
Nesu tikras, ar matau ištikimybės prasmę. Kad neįskaudintum kito? Jam ir nebus skaudu, jeigu nesužinos. O visos kalbos apie tai, kad neįmanoma vienu metu puoselėti dviejų santykių... Ką tai reiškia „puoselėti“? Ar iš jų išvis gali kažkas išeiti? Nelabai tikiu. Visų pirma, netikiu meile. Susižavėjimas, aistra, simpatija – viskas taip. Bet tai yra hormonai ir jie veikia tavo mąstymą ir elgseną. Viskas. Ir po kurio laiko tai praeina. Kiek porų skiriasi. O kiek nesiskiria, bet gyvena iš įpročio. Todėl nemanau, kad tai amoralu, jeigu vedamas hormonų aš pradėjau santykius su dabartine moterimi, o vėliau tų pačių hormonų skatinamas susižavėjau kita. Ne, tai paprasčiausia gamta.
Kuomet žmogus nepalieka vietos net nuoširdžiai kylantiems jausmams, jo pasaulėvaizdis nori nenori skursta. Nenuostabu, jog jame nelieka vietos ištikimybės sąvokai. Be to, tai labai patogus ir šiais laikais net madingas požiūris. Kur kas lengviau apsimesti, kad tam tikro reiškinio ar moralės normos net nėra, negu bandyti jos laikytis ar su tuo gyventi.
Kas kaltas?
Ar visuomet kaltas yra trečias asmuo, kuris neva įsikišo į santykius? O gal būtent jis buvo sugundytas? Jolanta pasakoja:
Bendradarbis pradėjo rodyti man dėmesį. Po darbo parveždavo namo, kartais įteikdavo gėlių, penktadienio vakarą kur nors pakviesdavo. Man jis tikrai patiko, leidausi asistuojama. Tik per Kalėdų vakarėlį sužinojau, kad jis turi žmoną. Jau buvo praėję du mėnesiai nuo mūsų flirto pradžios. Visi aplinkiniai, matę mūsų bendravimą, pasirodo, žiūrėjo į mane kaip į paleistuvę, gundančią vedusį vyrą. Norėjau skradžiai žemę prasmegti.
Mūsų visuomenė vis dar linkusi kaltinti trečiąjį asmenį, ypač jei tas asmuo – moteris. Populiarus posakis, kuris perfrazuotas skambėtų taip: „Nebūtų paleistuvių moterų, nebūtų paleistuvių ir vyrų.“ Bet ar tikrai? Tuomet reikėtų iš savo antrosios pusės akiračio pašalinti visus priešingos lyties asmenis, nes „neduokDie“. Taip, būna, kad pašalinis asmuo pats kišasi į šeimą, turėdamas tikslą ją sugriauti. Tačiau ne rečiau iniciatyva rodoma iš „užimtosios“ pusės. Nereikėtų į užimtą vyrą žiūrėti kaip į romų veršiuką, kuris duodasi tempiamas bet kurion pusėn. O jeigu jis toks iš tiesų, tai negi būtų kam reikalingas? Trečias, „pašalinis“, teoriškai atsako tik už savo moralę ir dvasinę gerovę. O poroje esantis, „užimtas“ asmuo yra atsakingas ne tik už savo, bet ir už antrosios pusės gerovę bei jausmus.
Ne viskas taip paprasta
Argi neištikimybė savaime yra neginčijamas blogis ir nėra jokių jos pateisinimo priežasčių? Iš esmės tikriausiai taip, tačiau nuteisti visuomet galima greitai. Jei neištikimybė kiltų tik iš fizinio geismo, tuomet ją – ir jos sukeltus poelgius – sudėti į moralės lentynas būtų labai paprasta. Bet ar nuodėmė kada nors būna paprasta? Ana, pasakojanti savo istoriją, pati yra tapusi nuodėmės auka.
Paauglystėje įsimylėjau. Labai stipriai. Iškart pradėjome draugauti. Kartu buvome ketverius metus. Su tuo žmogumi praradau nekaltybę. Abu norėjome po dar poros metų tuoktis. Su laiku užsimaniau ir vaikų. Neįsivaizdavau, kad su kuo kitu dar galėčiau gyvenime būti. Kadangi abiem tai buvo pirmi santykiai, nemokėjome juose būti. Abu priskaudinome vienas kitą, pridarėme nesąmonių, aš – daugiau, ir išsiskyrėme. Bendrauti nesiliovėme. Ir dabar jau ketvirti metai, kai esam išsiskyrę. Skiriantis įskaudinau jį taip, jog ne kartą sakė, kad atnaujinti pastovių santykių nenorėtų. Bet... Kartais praleidžiame kartu naktį. Kartais išvažiuojame kartu atostogauti. Žinau, kad tie kartai – mano neištikimybė tuo metu turimam pastoviam partneriui. Ir ką man daryti? Nutraukti su senu mylimuoju bendravimą? Niekada nesijausti tokiai laimingai? Ar neturėti jokio kito partnerio, niekuomet nesukurti šeimos ir tik laukti tų „romantikos smulkmenų“, kurias jis man teikiasi duoti? Kuri iš dviejų blogybių mažesnė?
Į klausimą, kaip puoselėti ištikimybę, man netikėtai buvo atsakyta klausykloje. Paauglystėje per išpažintį pasisakiau, jog vaikštau ir į protestantų, ir į katalikų bažnyčias. Kunigas patarė pasirinkti. Ne dėl to, jog viena kuri būtų geresnė už kitą, o būtent dėl ištikimybės. Jei gebėsi palaikyti ją bendraudamas su Viešpačiu, lengviau išmoksi tą daryti ir kasdienybėje, asmeniniuose žmogiškuose santykiuose. Ištikimybė, kunigo žodžiais, prasideda nuo vidinio santykio – gebėjimo ir pastangų puoselėti tai, ką pasirinkome.
