Irena Eglė Laumenskaitė
Vyskupų Sinodo xvi asamblėja. www.synod.va nuotrauka
Keblu rašyti apie Romoje jau prasidėjusią XVI eilinę generalinę Vyskupų sinodo asamblėją, skirtą Bažnyčios sinodiškumui, nes straipsnis pasirodys būtent tuomet, kai pirmoji tam skirta asamblėja bus pasibaigusi ir visi žinos, kuo ji pasibaigė. Bet vis tik rašau būtent Lietuvos skaitytojams apie bendresnius Sinodo klausimus: koks jo tikslas, dėl ko buvo nuogąstauta ir ką jis mums atveria.
Mūsų katalikiška žiniasklaida, palyginus su pasauline, apie jį kalbėjo taupiai: pateikė daugiausia trumpus lietuviškus Vatican News pranešimus, juos kartais dar labiau sutrumpindama (žr. „Žodis cenzūra – per silpnas“: Marijos radijas iškirpo informaciją apie nepasitikėjimą Bažnyčia“, www.lrt.lt); arba pateikė šiek tiek vertimų iš itališkojo ar angliškojo šio ar kito žiniatinklio puslapio; o ir užsienio publikacijų apžvalgos Sinodo tema tebuvo kelios. Sinodo atidarymo dieną LRT per Panoramą pateikė TV reportažą, radijas kalbino Sinode dalyvaujantį Vilniaus Arkivyskupą, tad pasaulietinė žiniasklaida savo indėlį į tai įnešė. Todėl svarstau katalikiškos žiniasklaidos poziciją, kuri, mano nuomone, atspindi tiek mūsų supratimą apie būtinus pokyčius Bažnyčioje, tiek ir mus pačius kaip katalikus. Esame maža tarsi labai katalikiška šalis, bet, deja, tėra tik du katalikiški dienraščiai ir Artumos mėnraštis – vienintelis aptariantis mūsų Bažnyčios gyvenimo konkrečias aktualijas ir parašantis apie šio popiežiaus inicijuoto sinodiškumo iššūkius Bažnyčiai. Todėl tebesvarstau: kodėl mažai kam visa tai rūpi? Gal todėl, jog mūsų bažnytiniai žmonės nedaug skiriasi nuo kitų Lietuvos piliečių – tie patys kasdieniai rūpesčiai, Lietuvos problemos ir susipriešinimai, retoki apsilankymai bažnyčioje ir dar mažesnis eilinio kataliko domėjimasis tuo, kuo Bažnyčia gyvena už mūsų „sodžiaus“ ribų.
Krikščionybės iššūkis mums
O Bažnyčioje įtampų daug. Nuo pat Sinodinio kelio pradžios pasaulio katalikiškoje žiniasklaidoje retai buvo, kad kasdien arba kelis kartus per savaitę nebūtų bent vieno straipsnio apie būsimą Sinodą: jo esmę, principus, galimus dalyvius, gaires ir, žinoma, apie popiežių. Jo rizika ir drąsa eiti „prieš srovę“, o gal bent „judinti“ užsistovėjusius Bažnyčios vandenis kėlė ir tebekelia įtampą tarp dviejų radikalių Bažnyčios polių.
Neteisinga juos matyti kaip priešpriešą tarp „kairės–dešinės“ arba „konservatorių–liberalų“, nes tai politinės sistemos sąvokos. Pati krikščionybė visad yra įtampa tarp dviejų „polių“, o tiksliau – jos mokymo ašį sudarančių antinomijų: Dievas yra transcendentiškas ir imanentiškas (esantis už kūrinijos ribų ir taip pat žmogaus širdyje), Jėzuje Kristuje neatskiriamai ir nesutapatinamai išlieka dvi prigimtys – dieviška ir žmogiška (Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus, tai jau sakoma Evangelijose); teologija yra ir katafatinė (siekianti kuo aiškiau apibrėžti Dievą kaip pažinimo objektą), ir apofatinė (bandanti pasakyti, kas Dievas pirmiausia nėra, idant nematytume, jog viską apie Jį jau žinome).
Be to, ir kiekviename mūsų išlieka įtampa tarp išorinio ir vidinio žmogaus, ką tikrai vertėtų suprasti ir atpažinti. Tad šios dvi antinomijos pačioje krikščionybėje yra tarsi du poliai, būtini kaip mums pažįstamas + (pliusas) ir – (minusas), kad elektra tekėtų. Du „poliai“ kaip būtina įtampa, kad Bažnyčia būtų gyva, o ne apsnūdusi savo tariamoje garbėje, kuri dabar kvestionuojama. Jau Hansas Urs von Balthasar’as teigė, jog krikščionių tikėjimo tiesa nėra vienbalsė, o tarsi simfonija – skambėjimas drauge (Truth is Symphonic: Aspects of Christian Pluralism). Joje yra dramatiškumo, kartais disharmonijos, bet ne kakofonijos. Tad ką jau bekalbėti apie pačią Bažnyčią, kurioje kultūrų ir žmonių įvairovė pralenkia visus iki šiol buvusius pasaulinius darinius. Jeigu JTO negali priimti vienos pozicijos daugeliu politinių klausimų, ar reikia stebėtis dėl nesutarimų esmingesniais klausimais, gerokai viršijančiais mūsų žemiškąjį supratimą?
Vyskupų Sinodo xvi asamblėja. www.synod.va nuotrauka
Todėl nuo pat savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus net nesiekė vienos tiesos Bažnyčios iššūkių atžvilgiu, tarsi visi visais klausimais turėtume vienodai galvoti. Žmogus iš prigimties yra santykiškas ir be abipusio santykio su kitu (šis jau savaime yra kitoks) nepajudės tiesos link ir apie pačią Bažnyčią. Nepajudės būtinybės abipusiškai įsiklausyti link, kaip skirtingi tikintieji (ne vien vyskupai, bet ir visi pakrikštytieji, vyrai bei moterys) Bažnyčią patiria, ko trokšta ir ko joje viliasi.
Bažnyčia tuomet išliks gyva, kai šie balsai bus tarsi skirtingi instrumentai orkestre, kad, grodami ne vienodą melodiją, bet visi įsiklausydami, grotų vieną didžiulę simfoniją. Nuostabią muziką apie Dievo – didžiausio Slėpinio – ir žmogaus, kuris net sau yra slėpinys, abipusį santykį. Tą popiežius aiškiai išsakė dar iki šio Sinodo ir gal todėl, norėdamas tarpusavio įsiklausymo, paprašė Sinodo organizatorių ir dalyvių nedalinti interviu paties darbo metu. Įsivaizduokite, kas būtų, jei atėjusieji į simfoninės muzikos koncertą čia pat vieni per kitus kuo garsiau komentuotų, kas, kaip ir kodėl groja... Tad ar didžioji žiniasklaida nėra linkusi dalykų interpretuoti savaip, idant parodytų prieštaravimus, jei ne priešiškumus, ir, žinoma, tai, kas būtų skandalinga? Todėl apsiribota kasdieniais Sinodo eigos brifingais, kad po dienos tarpusavio diskusijų jose nedalyvavę žurnalistai, žinodami tos dienos temą, galėtų klausti to, kas jiems pasirodys aktualu.
Ar Bažnyčia yra kaip orkestras?
Svarbu suprasti, kad Sinodas apie sinodiškumą, kaip sakė popiežius, neorientuotas keisti nei Bažnyčios mokymo, nei jos hierarchinės struktūros, dėl ko labiausiai baimintasi. Pasauliečių visuotinė kunigystė, nesanti tapati dvasininko tarnybai, seniai Bažnyčios pripažįstama, tik kol kas menkai praktikuojama. Moterų aktyvesnis dalyvavimas Bažnyčioje (netgi gaunant nuolatinio diakonato šventimus) jos hierarchinės struktūros nepakeis. O ir homoseksualių asmenų palaiminimas, kad šie atpažintų, jog ir jie yra Kristaus atpirkti bei mylimi, nereiškia, kad jų bendras gyvenimas prilyginamas vyro ir moters šeimai. Sinodas skiriamas paskatinti visų tarpusavio bendrystę ir bendradarbiavimą ypač svarbiausioje srityje, kuri, deja, labiausiai apleista – tikinčiųjų sielovada, – kad šie iš tikro dalyvautų Bažnyčios gyvenime, o ne formaliai ir pasyviai jai priklausytų. Todėl evangelizavimas ir sielovada liudijant tikėjimą yra būtent tai, kas yra Kristaus Bažnyčiai patikėta misija, – būtent tai yra tikrasis laidas mūsų išganymui, grąžinant mus į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą.
Įpusėjant Sinodo darbui, visi keturi šimtai jo dalyvių buvo pakviesti į piligrimystę: drauge nusileisti vienuolika metrų ir giliau po žeme, kad eidami siaurais ir tamsiais krikščionių katakombų tuneliais galėtų išgyventi čia nuo III amžiaus palaidotų 500 tūkstančių pirmųjų krikščionių tikėjimo liudijimą. Be to, Sinodo dalyviai keturiomis kalbomis pateiktame Katakombų pakte („Pact of the Catacombs“, www.josephcardijn.com ) galėjo perskaityti 42 vyskupų, dalyvavusių paskutinėje Vatikano II Susirinkimo sesijoje, pasirašytą dokumentą giliausiose Šv. Domicelės (imperatoriaus Vespasiano anūkės, priėmusios tikėjimą ir už tai nukankintos) katakombose. Šiame vos 13-os punktų dokumente tie Vatikano II Susirinkimo vyskupai pažadėjo visa širdimi būti su vargšais, gyventi paprastai (kad suprastume šiandien – be asmeninių banko sąskaitų), atsisakyti garbės bei galios simbolių ir būti atviri visiems, nepriklausomai nuo jų religijos. Keturiasdešimt vyskupų, dalyvavusių Amazonijos Sinode, atėję į šias katakombas, atnaujino tą pasižadėjimą. Visa tai kur kas esmingesnė Sinodo dalyvių patirtis, liudijanti krikščionybės radikalumą ir todėl drąsą gyventi neprisitaikant prie pasaulio. O Sinodo kontekste – nepasimesti tarp Bažnyčioje esančių skirtingų pozicijų, kurias išsako jo dalyviai. Apie šią piligrimystės į katakombas patirtį mūsų katalikiška žiniasklaida, deja, nutylėjo, parodydama Sinodo dalyvius tarsi turistus.
Popiežius Pranciškus, dar prieš pakviesdamas į Sinodinę kelionę, kad susitelktumėme į tai, kas yra esminga bei stiprina tikėjimą ir Bažnyčios misiją, net nesiekė parodomojo Bažnyčios vienbalsiškumo. Jau pačioje savo pontifikato pradžioje jis išprovokavo, kad popiežiui linksintys vyskupai, neretai dėmesingai „sustingusiais“ veidais, pagaliau pasirodytų, kas ir ką iš tikro mano apie Bažnyčiai aktualius dalykus. Kaip kitaip prakalbinsi, kad pasimatytų ilgai praktikuota dvimąstystė (tą pažįstame ir savo gyvenime, kai viešai sakome „kaip reikia“, o galvojome savaip) ir pagaliau išryškėtų gyvas Bažnyčios veidas? Todėl popiežius prabilo apie Sinodą, kuris gali tą gyvą visos Bažnyčios veidą atidengti ir Sinodo dalyviams padėti įsiklausyti, ką liudija ir ko tikisi kitką patiriantis ir kitaip mąstantis pašnekovas.
Pirmąjį Sinodinio kelio etapą Artuma aptarė prieš metus (žr. „Sinodinis kelias Lietuvoje: kaip keliavome ir kur kelias veda?“, Nr. 11/ 2022; „Ar tikrai išėjome į Sinodinį kelią?“, Nr. 12/ 2022), tad trumpam stabtelėsiu prie antrojo, žemyninio: kaip skirtingų šalių ir žemynų tikintieji apibendrino savo keliavimą pirmajame etape ir ką jame atpažino. Atidžiai stebėjau Europos Sinodinio kelio susitikimą Prahoje: kaip buvo sutvarkyta scenos erdvė (jos centre už didelio stalo visas dienas sėdėjo tie patys dvasininkai, o kalbėtojams paliko vietos scenos šone), ką ir kaip kalbėjo skirtingų šalių atstovai (Rytų europiečiai dažniau pabrėžė, jog ir be Sinodinio kelio viskas gerai klojasi, o vakariečiai įžvelgė daugiau konkrečių Bažnyčios problemų). Taip pat svarbu buvo, kad viso to klausę susitikimo dalyviai reagavo, kláusė ir net išsakė pasiūlymų. Tačiau nauja man buvo kitų žemynų Sinodinio kelio susitikimų apžvalgos bei išvados, ką, laimei, turėjau progos perskaityti ir net akies krašteliu pamatyti trumpuose reportažuose. Pirmą kartą akivaizdžiai patyriau, kokia įvairialypė Bažnyčios tikrovė. Tai galutinai mane išblaivė nuo europocentriško ir vien vakarietiško matymo, nors nuo mūsiškai lietuviško buvau išlaisvinta jau anksčiau.
Tuomet prisiminiau žodžius iš Izaijo knygos, kai Viešpaties tarnas sako: „Išgirskite mane, salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą“ (49, 1). Atrodo, tų tolimųjų tautų krikščionys jau subrendo, kad ir ten Viešpaties pašauktieji išsakytų savo patirtis Visuotinėje Bažnyčioje ir savo troškimus, kurie nuo mūsų kai kuo skyrėsi: jie nori būti priimti kaip lygiaverčiai mums su visais savo skirtumais – kaip mylintys Kristų ir kaip katalikai. Nors beveik visur buvo kalbama, pavyzdžiui, apie moters vaidmens stoką Bažnyčioje, tačiau kitur istorinis vyrų ir moterų santykis visuomenėje, o vėliau ir Bažnyčioje buvo kitoks. Tai netgi matėsi iš atviresnio jų tarpusavio bendravimo (pirmiausia Afrikos ir Lotynų Amerikos susitikimuose). Manau, kad mums, europiečiams, ir tai turėtų būti svarbu, kad savo problemų ir matymo neprojektuotume visai Bažnyčiai. Juolab kad tose mums tolimosiose šalyse krikščionių daugiau nei Europoje, o ir realūs iššūkiai yra didesni: jiems dabar tenka patirti didžiulius persekiojimus, kasdienį smurtą dėl tikėjimo ir drąsiai liudyti, kaip išlikti Bažnyčioje.
Gal todėl Šventoji Dvasia paragino išsirinkti popiežių iš dar tolimesnės šalies, nei kiek anksčiau tokia buvo Lenkija. Tiesa, popiežiaus Pranciškaus ištaros Europos politiniais klausimais būna ne itin įžvalgios (o ar mes gerai susigaudome, kas per pastaruosius šimtą metų vyko skirtingose Lotynų Amerikos šalyse?), bet tai ne ištaros ex cathedra, ir todėl nevertėtų dėl jų stipriai jaudintis. Kas kita yra netikėtumas, jog Bažnyčia pagaliau budinama iš savo teisumo jau senokai pakitusio žmonių gyvenimo klausimais. Sunku būna dėl jų diskutuoti su mano buvusiais bendrakursiais Vašingtone, tapusiais iškiliais teologais. Jie tokie tapo ilgai gilinęsi į įvairius teologinius klausimus, skaitydami tekstus, todėl jaučiasi teisūs išmanydami Bažnyčios mokymą. Tačiau dažnas teologas nedaug turi patirties, kaip gyvena ir dėl ko kenčia šiandieniai Bažnyčios žmonės, o juolab tie, kurie nuo jos pasitraukė. Popiežius Pranciškus, vieno susitikimo Filipinuose metu išgirdęs apie save pasakojusių ir apsiašarojusių vaikų istorijas, apkabino juos ir, atidėjęs į šalį parengtos kalbos tekstą, patylėjo ir pasakė: „Tam tikras gyvenimo realybes pamatome tik ašarų apvalytomis akimis <...> Mane guodžia supratimas, kad tikrovė yra viršesnė už idėjas “. Todėl Sinodas apie sinodiškumą sukviestas pirmiausia dialogui, kad atsiskleistų ir toji didesnė Bažnyčios gyvenimo tikrovė, apie kurią popiežius kalbina mus savo enciklikose.
Sinodo Europos žemyninė asamblėja Prahoje, 2023 m. vasarį
Kodėl mus gąsdina simfonijos daugiabalsiškumas?
Tačiau yra daug nuogąstavimų, keli kardinolai viešai parašė dubia (išsakytas abejones) šiam popiežiaus sumanymui: baiminamasi, kad bus keičiami Bažnyčios mokymo pagrindai ir grės Bažnyčios skilimas. O gal pirmiausia baiminamasi dėl to, kad šis Sinodas bus mažiau vien „Vyskupų sinodas“, bet daugiau „Vyskupų Sinodas kartu su pasauliečiais“? O tiksliau, dėl to, kad „ne patys moraliniai principai, bet asmuo ir tai, ką gero Dievas daro jo gyvenime, gali tapti nauju orientyru, sutelkiant dėmesį į jo gėrį, o ne trūkumus“. Skubu patikinti, kad tai ne mano, bet Sinodo išvakarėse paskirto kardinolo Grzegorz’o Ryś’o įžvalga, suprasdama, jog jis ne visiems patinka.
Pasakyčiau dar kitaip: gali išryškėti viena dažniausių Bažnyčios dilemų – įtampa tarp mokymo raidėsirdvasios. Vertėtų patikslinti, jog ne kokios nors teksto dvasios, o Šventosios Dvasios, kuri ne tik pučia, kur nori, bet ir daugiau nei du tūkstančius metų veda Bažnyčią, vis naujai ją atgimdydama iš kas kelis šimtmečius vėl ir vėl išryškėjančių jos nuopuolių. Nors laikai kitokie, bet nuopuoliai, deja, tokie patys, kaip ir pradinis Nuopuolis – pretenzija spręsti vietoj Dievo, kas yra gera ir kas bloga, galios kitiems siekimas ir iššūkis sąžinei, kai Dievas klausia: „Adomai, kodėl slepiesi?“
O už viso to yra pernelyg žmogiškas troškimas gyventi ramiai ir kaip įprasta: gan dažnas ganytojo abejingumas žmonių abejonėms ir realioms jų problemoms bei mažėjantis, tačiau vis išliekantis pačių ganomųjų pasyvus pritarimas tokiam mūsų buvojimui. Matyt, abejojama, ar ganytojams palankiai nusiteikę gyvesni ir sujudę pasauliečiai tikrai nekeis Bažnyčios hierarchinės tvarkos. Manau, tikrai nekeis, tačiau išreikš didžiausią troškimą, kad Bažnyčia būtų ne galios hierarchija, pasmerkianti jai moraliai „netinkančius“, bet tarnystės hierarchija, priimanti tuos „netinkančius“, kad šie pagaliau atpažintų, jog ir juos Dievas myli. O tuomet jau pats Viešpats kaip tikrasis Ganytojas juos ves ir tikrai išves į savo plačias ganyklas, nes šito Išgelbėjimo trokšta kiekvienas – ir iki šiol Bažnyčiai „tinkamas“, ir vis dar „netinkamas“. Todėl išlieka Kristaus perspėjimas visiems, save laikantiems teisiaisiais: „Taip ir jūs: iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir savivalės“ (Mt 23, 28). Drauge lieka ir mūsų neatsakytas klausimas: kas yra Jėzaus iš Nazareto žodžių esmė, kai Kristus vėl ir vėl sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“; „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 17. 28).
Sinodas ir Bažnyčios misija
Galima cituoti ir daugiau Jėzaus ištarų, bet didžiausias iššūkis lieka tas pats, kurį teigė šv. Jonas Paulius II savo pirmojoje enciklikoje Redemptor Hominis : kiekvienas konkretus žmogus (ne žmonių giminės abstraktus atstovas) visose jo gyvenimo aplinkybėse yra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios kelias – kelias, kuriuo turi eiti Bažnyčia, kad vykdytų savo pašaukimą. Manau, kad būtent dėl jo – dabartinio, neretai pasiklydusio, bet tikrai kenčiančio žmogaus – reiškiasi didžiausios įtampos. Būtent tai yra iššūkis pirmiausia įsisenėjusiam Bažnyčios požiūriui, jog moraliniai reikalavimai ir jų vykdymas yra žmogaus vertės ir jo vietos Bažnyčioje matas. Matyt, pamirštame, jog žmogus, sukurtas pagal gyvojo Dievo atvaizdą, pats savaime yra vertingas ir unikalus. Ar ne pagalba jam tą vertę atpažinti ir adekvačiai išreikšti yra šiandienė Bažnyčios misija „išmetimo kultūroje“ ir didėjančiuose susipriešinimuose, taip pat ir Bažnyčioje?
Tačiau pagrindinė problema, kad šis uždavinys yra nepalyginamai sunkesnis, nei moralinių ir kitokių reikalavimų išsaugojimas bei matavimas pagal juos. Jis reikalauja asmeniško santykio su kiekvienu kitokiu: įsiklausymo, pokalbių, konkrečios ir ne trumpalaikės pagalbos jam įtikėti, įeiti į bažnytinę bendruomenę. Todėl pasauliečių dalyvavimas ir galimybė vyskupams išgirsti jų patirtį bei klausimus darbuojantis su žmonėmis Bažnyčiai yra būtini, kad kiekvienas konkretus žmogus iš tikro taptų Bažnyčios keliu. Jau prieš Sinodą buvo sakoma, jog nebus abstrakčių svarstymų ir kalbų – tipiškų daugeliui Bažnyčios susitikimų, pamokslų ir dokumentų. Jie nei paliečia žmogaus tikrovės, nei įsipareigoja jai. Jei esame kviečiami vėl ir vėl grįžti prie šaknų, tai visas Naujasis Testamentas liudija kitokį pirmųjų apaštalų ir jų pagalbininkų santykį su tais, kuriuos evangelizavo: Geroji Žinia buvo skelbiama su karštu tikėjimu, ištverme, betarpiškai bendraujant ir, žinoma, liudijant. Gal todėl ir kitus tai uždegdavo, kad vis daugiau žmonių jungėsi į Bažnyčią, o ne iš jos traukdavosi?
Šiandien, vėl grįždami prie krikščionybės šaknų, drįstame klausti: „Ar nėra taip, kad Bažnyčios istorijoje Kristaus mokymas buvo pakeistas mokymu apie Kristų?“ Kad ir kaip keblu būtų suprasti popiežius Pranciškus atkaklų kvietimą atsiverti Šventajai Dvasiai, Ji nuo pat pirmųjų Sekminių veda Bažnyčią, eidama pirma mūsų. Gal nemokame būti Jai atviri, ne visad Jos klausomės, tačiau svarbu, jog ir šio Sinodo atžvilgiu skeptiški ganytojai, vis dėlto tiki, kad Bažnyčia yra Jos vedama.
Kardinolas Grzegorz’as Ryś’as atvirai papasakojo, kaip veikia Šventoji Dvasia, atvėrusi jam akis. Vienas žmogus, po arkivyskupo konferencijos prisipažinęs, jog išpažinties nebuvo 20 metų ir retai eina į Mišias, susitikimo su juo pabaigoje atsistojo ir pasakė: „Sėdžiu čia su jumis visą dieną. Kas kartą jūs pabrėžiate, jog norite kreiptis būtent į tokius, kaip aš. Tad štai, turiu pasakyti, jog nesupratau nė vieno žodžio iš to, ką šiandien girdėjau.“ Šitaip Lodzės arkivyskupas atpažino, jog „be plataus sinodiškumo neturėsime ne tik evangelizavimo įrankių, bet net ir kalbos, kuria kviečiami evangelizuoti“.
