Fausta Palaimaitė
pexels.com nuotrauka
Žemė yra mūsų bendri namai. Nepaisant nuosavybės teisių mes visi – tikintys ar netikintys – vaikštome žeme, geriame vandenį, ji mus maitina. Kasmet Bažnyčia kviečia atkreipti dėmesį, kokia nuostabi Dievo mums padovanota Kūrinija ir prisiminti, kad kiekvienam iš mūsų pavesta ja rūpintis.
Bendra visų atsakomybė už mūsų planetos išsaugojimą akcentuota 2015 m. pavasarį pasirodžiusioje popiežiaus Pranciškaus enciklikoje Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais, o tais pačiais metais įsteigta Pasaulinė maldos už rūpinimąsi Kūrinija diena, minima rugsėjo 1-ąją. Kaskart šia proga skelbiama popiežiaus žinia. Šiemet popiežius Leonas XIV pasirinko pranašo Izaijo regėjimą apie mesijinę Dievo Tautos karalystę: „jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti“ (Iz 2 4).
Pasirinkta Rašto eilutė ir jos kontekstas nurodo tvarkos prigimtį: tik atsisukęs į Kūrėją žmogus geba naujai suvokti savo būtį šioje žemėje, pakeisti savo elgseną – nuo kariavimo prie bendro gėrio kūrimo. Popiežius pabrėžia karinių konfliktų keliamą žalą: žūsta žmonės, milžiniški ištekliai skiriami ginkluotis ir niokoti, gyvenantieji karo zonose pasmerkiami skurdui. Karo veiksmai taip pat sugriauna ekosistemas ir ūkius, maitinančius šimtus tūkstančių. Apgailestaujama, kad pasaulio valstybių lyderiai vis dar neranda efektyvių būdų, kaip tautoms taikiai spręsti nesutarimus. Todėl žinioje mes raginami priderinti savo širdies nuostatas prie Izaijo regėtos vizijos: perkalti kalavijus į arklus, t. y., užuot konfliktavus, taikiai darbuotis visų labui.
Kiekvienais metais nuo rugsėjo 1-osios iki spalio 4-osios – šv. Pranciškaus Asyžiečio dienos – esame kviečiami drauge apmąstyti moralinę ir praktinę atsakomybę už žemės išteklių naudojimą ir imtis veiksmų šiam sąmoningumui sustiprinti. Tiek minėtoje enciklikoje, tiek tvariai gyvenančių žmonių bendruomenėse galime rasti įvairių idėjų, kaip konkrečiai rūpintis Kūrinija šias penkias savaites. Pirmiausia esame kviečiami atnaujinti dėkingą santykį su gamta: skirti laiko jos grožiui kontempliuoti ar tiesiog pasivaikščioti ir patyrinėti supantį peizažą. Gal ten įžvelgsime Kūrėjo braižą? Dėkingumą Jam galime išreikšti su šeima ar bendruomene įsipareigodami surinkti šiukšles iš miško, paežerės ar parko; planingai ir tikslingai sodinti medžius, puoselėti gyvenamosios teritorijos aplinką. Kitas kvietimas – laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose, verčiau išnaudoti aktyviai: būti lauke, judėti, kurti bendrystę su kaimynais, bažnyčios nariais – mezgti tarpusavio ryšį, pasiūlyti pagalbą. Trečias žingsnis – permąstyti savo vartojimo įpročius ir juos keisti. Daugelis perka jiems visai nereikalingus daiktus vien dėl šių naujumo ar grožio, mados arba reklamos poveikio. Šitaip įsitraukus, tvarus požiūris labai iš lėto ir netolygiai skverbiasi į mūsų kasdienybę. Dalis žmonių priima iššūkį ilgesnį ar trumpesnį laiką nieko nepirkti (išskyrus būtiniausias prekes), kartais girdime, kad šeima ar pavienis asmuo pasirenka minimalistinį gyvenimo būdą: mažas būstas, mažai daiktų, jie visi paprasti ir praktiški. Šeimoms atsigręžus į minimalizmą gilėja ir jų santykiai, nes nebereikia tiek daug uždirbti, tad mažėja ir streso. Liaujamasi nerimą slopinti vartojimu, taigi tenka daugiau mokytis išreikšti savo jausmus, dažniau bendrauti, padėti vaikams suvokti vertę neįkainojamų dalykų, kuriems atsiranda vietos atsisakius brangių daiktų.
Bažnyčios mokymuose ekologijos tema neapsiriboja vien praktine grėsme, kad Žemės gyventojai netrukus gali susinaikinti. Kūrinijos laikas – tai kvietimas į pagarbų, taikų santykį su visa Kūrinija. Ją gerbdamas žmogus gerbia ir Kūrėją, o santykis su Juo yra visų kitų santykių – su žmonėmis, savimi, aplinka – darnos pagrindas. Vartotojas žvelgia į viską klausdamas: ar man to reikia, ar man tinka? Jei nereikia, galiu išmesti, nukirsti, atstumti, sunaikinti. Toks požiūris visuomenėje tampa norma ne tik daiktų atžvilgiu, bet ir šeimos, darbo aplinkose. Štai moters skundas Facebook grupėje: Mes su vyru gyvenam x metų. Aš tobulėju, medituoju, o jis geria alų ir žiūri filmus. Man su juo nebeįdomu. Nematau prasmės tęsti santykių. Išsamiai išdėsto, kad toks vyras – jai nenaudingas, o komentatoriai ragina susirasti „naudingesnį“. Net nėštumą įprasta šitaip komentuoti: reikalingas vaikas – pasigaminsiu bet kokia kaina, kad ir mėgintuvėlyje, nereikalingas – nužudysiu jį. Visa tai leidžiama įstatymų, tik pinigų turėk.
Iš kūrinio pozicijos žmogus gali stebėti Kūrėjo užmojį. Tyrinėdama ir klausdama savęs, ar ši vieta, darbas, gamtos kampelis priima mane, aš išeinu iš dievo vaidmens ir atsistoju į sesers – Dievo dukros – vietą, kaip apdainuoja šv. Pranciškus Saulės giesmėje kreipdamasis į seserį saulę, brolius vandenį ir vėją... Nuo valdymo – prie bendradarbiavimo. Aš dėkingai priimu iš Dievo tai, kas yra, o tada ir pati imu skleistis darniai įsiliedama į aplinką: kažkuo ją papildydama, kažkiek keisdama – tuo pat metu ir pati šiek tiek keisdamasi.
Nuodėmės pažeistame pasaulyje yra neįmanoma išvengti barnių, skausmo, nepatogumų, išdavysčių, apkalbų, stichinių nelaimių, karų... bet aš visa tai priimu kaip sesuo, su atjauta sau, kitam ir aplinkai, ieškodama autentiško atsako į aplinkos pokyčius. Kartais tenka kovoti – nugalėti ar pralaimėti, o kartais – atsitraukti, susitaikyti, kad nesu priimta, kad ištiko liga, kad patyriau nuostolių. Ir nieko tokio. Aš esu Dievo Kūrinijos dalis ir tikrai ant Žemės man atsiras vieta, kur galėsiu augti, žydėti ir nešti vaisius. Tačiau kiekvieną kartą bandydama viską sukontroliuoti Dievo vietoje, aš suteiksiu sau ir kitiems dar daugiau kančios, negu jos atneštų natūralus netekties skausmas. Pagaliau norisi užauginti savyje tiek taikos, kad su šv. Pranciškumi galėčiau visa širdim giedoti:
Būk pagarbintas, mano Viešpatie,
per mūsų sesę kūniškąją mirtį,
nuo kurios joks žmogus pabėgt negali.
Vargas tiems, kurie mirs sunkiai nusidėję.
Palaiminti, kuriuos ji ras vykdančius
švenčiausią Tavo valią –
jų nepažeis mirtis antroji.
Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį,
Jam dėkokite ir tarnaukite didžiai nusižeminę.
Projektą iš dalies finansuoja
