Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Didelės ir mažos kryžkelės

Laikas džiūgauti ir švęsti

2016-01-15 | Br. Lukas SKROBLAS OSB
artuma1601-rs-p12
Erlendo Bartulio nuotrauka

br-lukas-osb.jpgBr. Lukas SKROBLAS OSB

Popiežius paskelbė jubiliejaus metus: „Būna akimirkų, kai esame pašaukiami ypatingiau nukreipti žvilgsnį į gailestingumą ir patys tapti veiksmingais Tėvo veikimo ženklais. Kaip tik todėl paskelbiau Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei veiksmingesnį“ (MV 3), o šių metų „šūkis“ – būti gailestingiems kaip Tėvas.

Jubiliejus vadinamas eiliniu, jei atitinka nustatytą datą, neeiliniu – jei skelbiamas išskirtinės svarbos įvykio proga. Eiliniai jubiliejai švenčiami kas 25 metai. 2000-aisiais Bažnyčia šventė 26-ąjį – Didįjį krikščionybės – jubiliejų. Išskirtiniu būdu popiežiai siūlydavo neeilinius jubiliejus, t. y. Šventuosius metus, kurie neatitikdavo 25 metų sukakties. Paskutiniais neeiliniais Šventaisiais metais 1933 m. ir 1983 m. buvo švenčiamas Kristaus Atpirkimo jubiliejus, o Pranciškaus paskelbtasis nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad mini ne Kristaus Atpirkimo sukaktį, o yra paskirtas temai.

Dievo tautos patirtis

Jubiliejaus metų skelbimas kyla iš Senojo Testamento Dievo tautos patirties, kuri neatsiejamai susijusi su poilsiu. Žinome, kad žydai kiekvieną šeštadienį švenčia šabą ir taip dalyvauja Dievo poilsyje Jam užbaigus kūrimo darbą. Mažiau žinome žydiškų šabo metų tradiciją: „Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi vynuogyną ir nuiminėsi derlių, bet septintais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas Viešpačiui“ (Kun 25, 3–4). Šis Dievo įsakymas reiškia, kad laimė ir sėkmė pirmiausia yra ne žmogaus darbo vaisius, o Dievo dovana. Žmogui siekiama priminti, kad žemė priklauso Dievui.

Kad sustiprintų šį dovanos aspektą, Dievas nurodė Mozei švęsti jubiliejaus metus: „Atskaičiuosi septyniskart septynerius metus <…>. Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai <…>. Jums bus jie šventi <…> parduodami nuosavybę artimui <...> nedarykite vienas kitam skriaudos. <…> samdiniai ir įnamiai dirbs pas tave tik iki jubiliejinių metų“ (Kun 25, 8. 10–12. 14. 40). Viešpats kviečia kiekvieną būtį į visuotinį pašventinimą. Šie metai skirti vargšams, žemei, Dievui, žodžiu, visuotiniam išlaisvinimui.

Išsipildymas Kristuje

Šios jubiliejaus metų nuorodos yra pranašiškos, iš anksto vaizduojančios būsimą jų išsipildymą Kristuje. Pakviestas į Nazareto sinagogą, Jėzus perskaitė pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“, ir vėliau pridūrė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 18–19. 21). Kristus įvykdė Atpirkimą ir įkūrė naują Izraelį, išlaisvintą iš nuodėmės, – tautą, kurioje nėra nei vergo, nei laisvojo. Dievo Tėvo vaikams yra suteikta didžioji laisvė, šventa laisvė, laisvė nuo nuodėmės ir amžinosios mirties. Kristuje jubiliejų galime išgyventi kasdien ir nereikia laukti nustatytos datos. Tačiau Bažnyčia skelbia jubiliejaus metus, kad sutvirtintų tikinčiųjų tikėjimą į vienintelį Gelbėtoją – Kristų, iš naujo paskatintų broliškos meilės darbus Bažnyčioje ir visuomenėje, o šiais metais ypač kontempliuojant Išganytojo veidą.

Jubiliejaus metai dar vadinami Šventaisiais metais, tik ne dėl to, kad prasideda ir baigiasi sakraliomis apeigomis, bet todėl, kad kviečia į gyvenimo šventumą. Pats žodis jubiliejus kilo iš hebrajiško jobel, reiškiančio ožį arba ožio ragą, kuriuo buvo skelbiama jubiliejaus metų pradžia. Versdamas Bibliją į lotynų kalbą, šv. Jeronimas šį terminą pavertė žodžiu jubilaeus, savo ruožtu kylančiu iš jubilare (džiūgauti, džiaugtis, skelbti džiaugsmo šūkius, šaukti, šūkauti). Todėl pats žodis jubiliejus nusako džiaugsmingą šio laiko pobūdį. Juk Kristus į žemę atnešė pilnatviško džiaugsmo galimybę ir paliko savo
ramybę. Todėl jubiliejaus metai kviečia išsaugoti džiaugsmą vengiant nuodėmės, bet ypač nuo jos apsivalant, o Dievo vaikai gali liūdėti tik dėl to, kad nėra šventieji.

Gailestingumo jubiliejaus pradžia

Pradėti šiuos metus gruodžio 8-ąją pasirinkta dėl dviejų priežasčių. Pirma – šią dieną Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. „Ši liturginė šventė, – sako popiežius, – atkreipia dėmesį į tai, kaip Dievas veikė nuo mūsų istorijos pradžios. Adomui ir Ievai nuodėmingai nupuolus, Dievas nepanoro palikti žmonijos vienos ir atiduoti blogiui. Todėl jis sumanė ir panoro žmogaus Atpirkėjo motina išrinkti Mariją, šventą ir nekaltą meilėje (plg. Ef 1, 4). Į sunkią nuodėmę Dievas atsakė apsčiu gailestingumu“ (plg. MV 3).

Ir antra – lygiai prieš 50 metų buvo uždarytas Vatikano II Susirinkimas, pradėjęs naują kelią Bažnyčios istorijoje (plg. MV 4). Ypač nauja yra tai, kad šis Susirinkimas iškėlė visuotinio šventumo mintį. Iki tol krikščioniškas dvasingumas visų buvo laikomas rezervuotu tik išrinktiesiems ir suprantamas kaip asketinis dalykas. Jį studijavo ir juo gyveno vienuoliai ir kunigai, o dauguma krikščionių save laikė tik sekančiais iš paskos, tų kitų mokomi, valdomi ir šventinami. Į Kristaus kūną – Bažnyčią – buvo įsismelkęs „dviejų klasių mentalitetas“. Susirinkimas gerokai sumažino šiuos skirtumus: dvasininkai jau nėra šventi automatiškai, o pasauliečiai – nėra atskirti nuo šventumo. Dabar visi be išimties Viešpaties yra kviečiami į tobulą šventumą.

Šventųjų metų atidarymas simboliškai pažymėtas Gailestingumo durų atvėrimu Šv. Petro bazilikoje (apie tai rašėme 2015 m. gruodžio Artumoje). Šis jubiliejus išskirtinis tuo, kad jo metu yra atvertos ne tik Romos, bet pirmą kartą Bažnyčios istorijoje ir viso pasaulio katedrų bei kitų ypač reikšmingų bažnyčių Šventosios durys. Jubiliejus švenčiamas visose vyskupijose.

Piligriminė kelionė, atgaila, atlaidai

Katalikų tradicijoje jubiliejus yra didingas religinis įvykis. Tai nuodėmių ir laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimo metai, tai susitaikinimo su priešais, atsigręžimo į Kristų, sakramentinės atgailos laikas, todėl tai solidarumo, vilties, teisingumo, įsipareigojimo džiaugsmingoje Dievo tarnyboje būnant taikoje su savo broliais ir seserimis metas. O dabar ši tikrovė neeilinio Gailestingumo jubiliejaus metais tampa itin stipri, siūlanti tikintiesiems dvi praktikas: atlikti piligriminę kelionę ir gauti atlaidus.

Koks piligriminės kelionės tikslas? „Ji turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti“ (MV 14). Išsiruošdamas į piligrimo kelią, parodau, jog viduje ieškau šaltinio. Esu svetimšalis, keleivis žemėje, meilės klajoklis. Mokausi visko prašyti iš Dievo, sutinku, kad ši kelionė mane apiplėštų, išgrynintų, apvalytų nuo pretenzijos būti šaltiniu. Tačiau autentiška išorinė piligrimystė yra reikli. Joje slypi vidinės piligrimystės etapai: neteisti, nesmerkti, duoti, kiekviename įžvelgti gėrį (plg. MV 14).

„Jubiliejus, – sako popiežius, – taip pat apima atlaidus. Šventaisiais gailestingumo metais šie įgyja ypatingos reikšmės“ (MV 22). Ir toliau jis paaiškina atlaidų prasmę: „Nepaisant atleidimo, mūsų gyvenimas išlieka paženklintas prieštaravimų, kurie yra mūsų nuodėmės padariniai. Sutaikinimo sakramentu Dievas atleidžia nuodėmes, kurios tikrai panaikinamos. Bet nedingsta neigiami įspaudai, palikti mūsų elgesyje bei mąstyme. Dievo gailestingumas stipresnis ir už juos. Jis tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista, ir kuriais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių“ (MV 22).

Visi tikintieji kviečiami atlikti trumpą piligrimystę pro Šventąsias duris su giliu tikro atsivertimo troškimu. Svarbu, kad šią akimirką lydėtų išpažintis, dalyvavimas Mišiose, mąstymas apie Dievo gailestingumą, tikėjimo išpažinimas ir malda už popiežių bei jo intencijomis. Atlaidų malonė kviečia tarsi „mestis“ į Dievo gailestingumo glėbį, gyvai patirti Jo artumą, prisiliesti prie Jo šventumo, visiškai patikint save Bažnyčios šventumui, kad kiekvieno tikėjimas atgytų ir liudijimas taptų kaskart vis tikresnis.

Pirmutinė Bažnyčios užduotis

„Įvesdinti visus į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį kontempliuojant Kristaus veidą“ – tokia yra pirmutinė Bažnyčios užduotis (MV 25) – tokia ir šių Šventųjų metų kiekvieno tikinčiojo užduotis. Ją įvykdysime, jei apmąstysime „beširdžio tarno“ evangelinį epizodą (Mt 18, 33), parodantį, kad „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi. Vadinasi, esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems“ (MV 9). Todėl popiežius itin pabrėžia: „Kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas. Mūsų parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionys, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes“ (MV 12).

Į šį popiežiaus raginimą atsiliepsime, jei, vedami troškimo būti gailestingi kaip Tėvas, išgyvensime gyvą Dievo gailestingumo artumą, jį priimsime ir liudysime kitiems.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 gegužė-balandis 4-5

Artuma - artuma202004 5 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22