Rugsėjui atvėrus mokyklų, universitetų, seminarijų duris, o bažnyčiose prasidėjus katechezės užsiėmimams, kartais net neturėdami tiesioginių ryšių su ugdymu, visi jaučiamės įsukti į naujų mokslo metų rūpesčius. Kaip galėtų būti praturtintas krikščioniškas jaunimo ugdymas, Artuma pakalbino Vilniaus arkikatedros diakoną Martyną Kandratavičių; ir ne šiaip sau – mat šįmet Lietuvių katalikų mokslo akademija konkurse „Krikščioniškoji perspektyva“ jam skyrė savo premiją už baigiamąjį darbą tema Jono Bosko gyvenimas ir prevencinė sistema.
Martynai, pradėsiu nuo tavo darbo temos – kaip siekdamas užbaigti studijas seminarijoje ją pasirinkai?
Pasirinkau rašyti apie kunigą šv. Joną Boską, nes mane visada domino pedagoginis darbas. Pernai vasarą praleidau Italijoje pas saleziečius, norėjau išmokti italų kalbą, susipažinti su salezietiška oratorija bei ruoštis baigiamajam darbui, kuris apimtų ugdymą ir psichologiją. Kai pradėjau domėtis prevencine sistema (salezietišku ugdymu), pamačiau, kad tai daug daugiau nei psichologija ir pedagogikos modeliai: šis ugdymo, sielovados būdas išties yra Dievo įkvėptas. Dažnai galvojame, kad mes turime išrasti sielovados būdus, kaip „pritraukti“, o iš tiesų pats Dievas dovanoja charizmas, kurios nurodo, kaip veikti.
Kaip nusakytum šią salezietišką charizmą?
Charizmos pradžia sutartinai laikomas Jono Bosko sapnas, kurį jis susapnavo, būdamas devynerių. Besikeikiančius kieme vaikus jaunasis Jonas puola raminti kumščiais. Staiga pasirodo garbingai apsirengęs vyras ir jam pasako: „Ne kumščiais, o švelnumu ir meile turėsi laimėti šiuos savo draugus.“ Sapne pasirodo Jėzus – Jis ateina į jaunuolių kasdienybę ir Jonui parodo būsimą jo misiją – globoti vaikus. Vienas pagrindinių prevencinės sistemos principų yra matomas gerumas, sakantis, kad neužtenka jaunuolių mylėti. Jie turi patys atpažinti, kad yra mylimi. Tik tada jie gali į meilęatsiliepti meile.
Man atrodo, kad Jėzaus atėjimas į kiemą yra labai svarbi detalė. Vadinasi, neužtenka kelių katechezių, per kurias perduodamas tikėjimo turinys. Mums reikia kasdieniškų erdvių, kuriose jaunimas galėtų krikščioniškai gyventi. Evangelizuoti – tai ne tik perduoti žinias apie Jėzų Kristų, bet ir sudaryti sąlygas Jėzui įeiti į kiekvieno jaunuolio gyvenimą: kad mes valgytume kaip krikščionys, bendrautume kaip krikščionys, leistume laisvalaikį ir žaistume kaip krikščionys, juokautume kaip krikščionys.
Oratorijoje tvyrojo šeimos atmosfera, ir visi jaunuoliai kunigą Boską laikė savo tėvu. Jie atpažino, kad yra mylimi, buvo ištraukti iš gatvės skurdo, kalėjimo ar vergiško darbo. Jono Bosko meilė buvo skaidri, ir jaunuoliai tai atpažino: taip, kaip juos myli tas kunigas, myli ir Dievas. Jono Bosko ugdymo tikslas buvo išauginti gerus krikščionis ir dorus piliečius. Ir galime drąsiai sakyti, kad jam puikiai sekėsi: oratorijoje subrendo masė pašaukimų. Jie atpažino, kad yra mylimi be jokio nuopelno. Todėl ir patys to išmoko.
Kaip galėtų mūsų bažnyčiose atsirasti tos laisvos erdvės jaunimui, kur jie ne tik mokytųsi apie Jėzų, bet ir išgyventų krikščionišką kultūrą bendruomenėje?
Tai uždavinys mūsų kartos Bažnyčiai, turime prie to visi prisidėti. Gražų žingsnį Bažnyčia žengė, kai 2018 metais sukvietė Sinodą apie jaunimą. Tada Bažnyčia pamatė, kad negali kalbėtis apie jaunimą be jaunimo! Manau, kad mūsų pastoracija, nors teologiškai „korektiška“, dažnai yra truputį kurčia šiuolaikiniam žmogui. Klausomasi tik viena ausimi. Man atrodo, kad būtina klausytis abiem ausimis: viena – Evangelijos, o kita – šiandienos žmogaus. Nedrįsčiau sakyti, ką daryti arba nuo ko pradėti, bet mus Sinodas moko klausyti, išgirsti poreikius, išgirsti problemas, kuo jauni žmonės gyvena, ko ilgisi, kokie jų troškimai, kurie yra iš Dievo ir kaip tais troškimais sekant būtų galima bendradarbiauti ir kurti tas erdves. Man regis, tai yra visų interesas: ir tėvų, ir jaunuolių, ir Bažnyčios, tik svarbu veikti kartu.
Kiek šį uždavinį turi spręsti kunigai bažnyčiose?
Manau, šiandien išgyvename epochos perėjimą iš masinės krikščionybės prie mažesnių bendruomenių formavimosi. Bažnyčia vis labiau ragina atsigręžti į asmenį ir burtis bendruomenėse. Kai žmonės gyvena Šventojoje Dvasioje, viskas vyksta pakankamai natūraliai: susikuria bendruomenės, tam tikra kultūra, žmonės atpažįsta, kad jų gyvenimas yra nepelnyta dovana, todėl jie noriai tarnauja kitiems, nori, kad kiti skleistųsi. Tuomet ugdymas vyksta ne tik tam skirtose erdvėse, bet labai natūraliai kiekvieno dovanos tampa dovana bendram gėriui. Manau, kiekvienas tai galime daryti. O kunigas vis labiau turi tapti ganytoju.
Ar seminarijoje būsimi kunigai yra rengiami darbui su jaunimu?
Seminarija nesispecializuoja vien tik šioje ugdymo kryptyje. Turime vienerius metus pastoracinės teologijos ir psichologijos paskaitas, kur gilinamės į įvairius žmogaus gyvenimo etapus. Paskaitose specifiškai apie jaunimą mažai kalbamės, daugiau kalbame apie Jėzų, Bažnyčios mokymą. Bet pertraukų metu ir laisvalaikiu pokalbiai apie jaunimą yra labai gyvi. Rengiame atvirų durų dienas, patarnautojų turnyrus, tuomet pas mus atvyksta jaunimas, su juo susitinkame Šiluvos atlaiduose, einame į Trakų piligriminį žygį. Klierikai visada rodo daug entuziazmo darbe su jaunimu, todėl taip pat nepasakyčiau, kad esame nutolę nuo jaunimo.
Galbūt seminarijos ugdymo sistema turi mažai ryšių su gyvenimu? Gal būsimi kunigai galėtų bendrai mokytis universitetų Teologijos fakultetuose ir taip labiau patirtų ryšį su žmonėmis?
Taip, yra apie tai diskutuojama ir kai kuriose šalyse ieškoma sprendimų. Antai, šiaurės Italijoje yra ir kitas kunigų formacijos modelis: ten gyvenama mažomis bendruomenėmis prie parapijų, tarp žmonių. Viena vertus, seminariją mes išgyvename kaip Jėzaus mokinių būrį, nes Viešpats mokinius pradžioje pašaukė būti su Juo, o tik paskui siuntė į misijas. Ir man asmeniškai tam tikras atsitraukimo laikas yra svarbus, kai daugiau laiko galėjau skirti maldai ir vienumai su Dievu. Tik, man atrodo, reikėtų pabrėžti, jog tas atsitraukimas reikalingas tam, kad paskui sugrįžtum, o nepasiliktum atsitraukime, „įsipatoginęs“ savo kambaryje. Ta sveika įtampa tarp atsitraukimo ir paskui išėjimo į žmonių būrį turi išlikti.
Kalbi apie kunigo Bosko vaikų ugdymą, bet šiandien Bažnyčioje nuskambėję seksualiniai skandalai tėvus yra gerokai išgąsdinę. Jie klausia – ar Bažnyčia dar vis turi autoritetą ugdyti vaikus?
Man atrodo, kad Bažnyčia daro gerus žingsnius šia linkme, dėl skaidrumo. Nors galbūt vis dar yra per daug susikaustymo ir baimės dėl savo „gero vardo“. Baimę labiau jausti reikėtų dėl tų jaunuolių, kuriuos turime apsaugoti.
Kunigas Boskas dažnai vartojo žodžius širdis, mylėti, švelnumas ir pan. Tie žodžiai jo laikmečiu galėjo atrodyti per lipšnūs, bet realiai Boskas neleisdavo vaikų laikyti už rankos, bučiuoti, būti apsikabinus, kviestis į kambarį po vieną. Manau, kad jo sistema šiandien praeitų visus reikalavimus. Jis buvo pastebėjęs, jog dažnai paaugliai, išsiilgę meilės, būdavo lipšnūs, todėl mokė elgtis itin išmintingai.
Viename nedideliame Italijos miestelyje saleziečiai turi įdomią programą (tikiuosi, nepameluosiu, nes pats ten nesu buvęs). Kiek supratau, jie pasirašo sutartį su mokykla, ir ši porai savaičių ar mėnesiui atiduoda vaikus, kad juos ugdytų saleziečiai. Vaikai gyvena saleziečių patalpose, jiems padeda kelios įsipareigojusios šeimos ir visi gyvena kaip krikščionys: su katechezėmis, muzika, namų darbais, bendru valgymu ir žaidimais. Tai būna ne renginys, turintis padaryti įspūdį jaunimui, bet paprasto krikščioniškojo gyvenimo perteikimas. Manau, kad Bažnyčia visuomet turi autoritetą ugdyti, nes jis kyla iš Dievo. Nereikia bijoti šios atsakomybės. Priešingai – tai teskatina mus pasitempti.
Kaip tau atrodo, koks kunigo vaidmuo vaikų ugdyme?
Pats celibatas iš dalies reiškia, kad aš niekada neturėsiu vaikų, ir tai yra tam tikras neturtas. Ir vis dėlto tai vilties ženklas, nes būti vaisingam – tai ne tik fiziškai turėti vaikų. Kunigas ir apskritai kiekvienas brandus krikščionis yra pašauktas į dvasinę tėvystę. Tai reiškia, kad turėtų mokėti priimti kitą kaip kitokį. Man atrodo, gebėjimas susikalbėti su jaunimu rodo svarbią žmogiškąją savybę – gebėjimą užmegzti santykį su kitu, su kitokiu. Manau, jaunimo ugdymas yra visų brandžių tikinčiųjų, ne tik kunigo pareiga. Ir ugdymas vyksta ne tik tam tikrą laiką klasėje, bet visą gyvenimą ir absoliučiai visur.
