Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

Kronika

Laisvės paradoksas

2015-03-02 | Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS
artuma1503-rs-p07.jpg

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUSDr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Žvelgiant į pastaruosius 25 nepriklausomos Lietuvos metus, apima prieštaringas jausmas. Viena vertus, pasiekta daug: pilnateisė narystė NATO ir ES, energetinė nepriklausomybė, tvarūs valstybės finansai ir tvirta pozicija tarptautinės politikos arenoje – šiais pasiekimais dera didžiuotis, tuo labiau kad jie pasiekti labai sudėtingomis sąlygomis. Tačiau dažnas lietuvis ne tik nesididžiuoja, bet ir jaučiasi nusivylęs Lietuvos politika. Iš reitingų dugno nepakyla partijos, o apie trečdalis rinkėjų balsuoja ne tiek už, kiek prieš nekenčiamus politikus.

Politologai aiškina, kad Rytų Europos šalių politinės partijos vargu ar kada nors taps panašios į „etalonines“ XX a. vidurio Vakarų partijas. Šiose eiliniai nariai turėjo daug įtakos politiniams sprendimams bei lyderių personalijoms, taip užtikrindami partijų veiksmų „artumą“ rinkėjų interesams. Toks masinis partijos modelis atsirado todėl, kad Vakaruose partijos – ypač kairiosios – būrėsi kovodamos dėl teisės dalyvauti politiniame gyvenime. Joms buvo reikalinga eilinių narių parama, kad galėtų išlaikyti partijos struktūras, spaudą, organizuoti streikus ir kitas akcijas.

Kita vertus, demokratinės revoliucijos Rytų Europoje iškėlė populiarius lyderius, kurie ėmėsi formuoti partijas jau patekę į valdžią. Savo partijas jie galėjo finansuoti iš biudžeto (ir iš įtakingų rėmėjų lėšų), o ribotus laiko išteklius skirdavo valstybės valdymui sudėtingomis ekonominio sąmyšio sąlygomis. Todėl Rytų Europa tapo palankia terpe įsigalėti korporatyvistinėms partijoms, manipuliuojančioms rinkėjų palaikymu, idant patenkintų politikų ir jų rėmėjų interesus.

Tokio partijų elgesio pavyzdžių pastebime ir Lietuvoje. Tyrimai atskleidžia, kad didžiulė Lietuvos rinkėjų dalis, kaip ir kitur Rytų Europoje, atitinka kairiojo elektorato požymius. Tai neturtingi ar save tokiais laikantys, valdžios kišimuisi į ekonomiką pritariantys, gerovės valstybės trokštantys piliečiai. Atrodo – puiki terpė socialdemokratams: įgyvendink šių rinkėjų lūkesčius, priviliok juos į partiją ir tau garantuotas šviesus politinis rytojus.

Nieko panašaus. Bandymas sukti ekonomikos vairą į kairę, Lietuvai kapanojantis komunizmo griuvėsiuose, būtų sunkiai įsivaizduojamas ekonomiškai ir pavojingas jaunai valstybei politiškai. Negana to – turto perskirstymas turtingųjų nenaudai būtų žalingas Lietuvos demokratinės darbo partijos rėmėjams – buvusių valstybinių įmonių vadovams, kuriems privatizacija atvėrė kelią tapti lietuviško kapitalo flagmanais. Dėl to ne paslaptis, kad LDDP buvo stambaus vietinio kapitalo interesams atstovaujanti politinė jėga. Toks nusigręžimas nuo kairiojo rinkėjo sukūrė palaikymą kitoms „gelbėtojų“ partijoms, panašiai maustančioms žmones, kurie trokšta (valdžios duodamo) socialinio teisingumo.

Vis dėlto būtų klaidinga atsakomybę už paprastų žmonių ignoravimą suversti vien kairiesiems. Štai neseniai konservatoriams palankus politikos apžvalgininkas viešai užsipuolė man pažįstamą jauną žmogų, apkaltindamas jį leftizmu – kairuoliškomis pažiūromis socialiniais klausimais. Tokio kaltinimo pagrindas – viena nuotrauka su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir kaltinamojo studijos garsiame JAV universitete (kuris neva yra feministų, LGBT ir kitokių leftistų irštva). Ironiška, jog kaltinamasis yra uolus katalikas, Laisvos visuomenės instituto bendradarbis ir šiaip dešinysis.

Tokie politinės isterijos atvejai, deja, ne išimtis. Dešinysis trolibanas (aršūs, bet nebrandūs jaunuoliai, interneto erdvėje komentuojantys politikos įvykius), atrodo, laiko savo pareiga dergti „supermamytes“, tautininkus, „violetinius“ ir kitus nepolitkorektiškus elementus. Kai kurie jaunųjų konservatorių lyderiai nuoširdžiai mano, kad „nesusipratėlius“ reikia išstumti į politinį paribį, kol jie natūraliai išnyks. Manęs neįtikina argumentai, kad toks visuotinis politinis karantinas būtinas, norint atremti pro visus plyšius į Lietuvą besiveržiančią Rusijos įtaką. Bet įtikinamai skamba argumentas, kad arogantiška „sėkmės Lietuvos“ laikysena padeda atsirasti „antrajai Lietuvai“, „kitokiai Lietuvai“ ir dar bala žino kam.

Politinėms partijoms linkėčiau pradėti dialogą su marginalizuotomis visuomenės dalimis – kai kuriuos jų siūlymus patenkinant, o kitus – keičiant, šviečiant ir įgalinant jas pačias spręsti savo problemas. Paprastai šį – rinkėjų švietimo ir įgalinimo – vaidmenį atlieka pilietinės organizacijos, bet jų trūkumas ir silpnumas reiškia, kad tokį vaidmenį turėtų prisiimti politinės partijos. Taip manė ir šv. Jonas Paulius II, enciklikoje Centesimus Annus raginęs valstybę „pereinamuoju laikotarpiu“ laikinai „pavaduoti“ pilietinę visuomenę ir sudaryti sąlygas jos plėtrai.

Žinoma, tikėtis, kad partijos ims staiga investuoti savo išteklius į sunkų bei rizikingą darbą su rinkėjais (o ne rinkėjų apdirbimą politinėmis technologijomis), yra gana donkichotiška. Kita vertus, tokį darbą Lietuvai būtina atlikti gyvybiškai ir... nelaukiant dar vieno dvidešimtpenkmečio.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201909 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22