Riteris, mirtis ir velnias. Albrecht Dürer, vario raižinys, 1513 m.
Antanas Gailius
Prieš metus aiškiai nujautėme artėjančią tamsą. Šiandien jau nieko nujausti nereikia, tamsa mus užgulusi blogiau nei koks rudeninis lietus. Nemanau, kad galėčiau kuo nors papildyti tą daugybę balsų, kurie šiandien jai atvirai priešinasi ir geba ją gal net geriau už mane įvardinti. Ragindamas parašyti į Artumą Darius užsiminė, kad tai galėtų būti vėl eilėraštis, girdi, jei neturiu naujo, gal turiu kokį seną. Pasirausęs atmintyje, tikrai aptikau vieną, kuris, kaip man regisi, tinka ir šioms, ir apskritai visoms mūsų dienoms.
Albrechto Dürerio graviūros nuo seno man kažkodėl labai reikšmingos – gal todėl, kad įžvelgiu jose tiesiog esmines žmogaus gyvenimo puses, stačiai conditio humana. Anuomet, kai tą eilėraštį rašiau, man buvo įdomu dar ir tai, kokius simbolius savo graviūrose dailininkas mums rodo. Tad stengiausi juos suminėti ir savo tekste.
Graži man Dürerio Melencolia, dar arčiau mano širdies Šventasis Jeronimas celėje, bet kai pagalvoju, apie ką norėčiau priminti žmonėms – ir tiems, kurie didžiulėmis pastangomis šiandien skleidžia šviesą, ir tiems, kurie apsimeta nepastebį tamsybių (apie tamsybininkus verčiau patylėsiu), – man peršasi štai toks prieš daugiau nei keturias dešimtis metų parašytas dar gana jaunatviško įkarščio tekstas:
Riteris, mirtis ir velnias
Aš riteris. Visur man už pečių
Ištikimiausi mano palydovai –
Mirtis ir velnias. Juos abu jaučiu
Ir su abiem kasdien einu į kovą.
Kol smėlis laikrody dar nenusekęs,
Kol žirgas neša, kol ranka tvirta,
Nebaisūs man miškų ūksmėtas takas
Ir du šešėliai, prie šalies kretą.
Turiu bičiulį – šunį atlėpausį.
Į jo akis lyg veidrodin žvelgiu.
Jis žino: mudu dar ilgai keliausim.
Jis žino: kada nors pristigs jėgų.
Jis žino: nugalės mane mirtis.
Bet velniui rodo prašieptus dantis.
Projektą iš dalies finansuoja
