Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Kronika

Laudato si’ – žinia krikščionims

2015-12-29 | Ramūnas AUŠROTAS
artuma1512-rs-p09
L’Osservatore Romano nuotrauka

r-ausrotas.jpgRamūnas AUŠROTAS

Popiežius Pranciškus šiais metais išleido encikliką Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Enciklika visų pirma adresuojama visiems geros valios žmonėms (popiežius vienoje vietoje net atsiprašinėja, kad kalbės apie dalykus, suprantamus tik kalbantiems tikėjimo kalba). Akivaizdu, jog taip jis nori užkalbinti platesnę skaitytojų auditoriją. Bet ką ir kaip jis nori pasakyti mums, krikščionims?

Iš savo pasirengimo Pirmajai Komunijai ryškiausiai prisimenu, kaip vieną šeštadienį, po pamokėlės, su draugais stovėjome šventoriuje ir valgėme saldainius. Šiukšlių dėžės nebuvo, tad jų popierėlius mėtėme ant žemės. Čia priėjo vienuolė, mus rengusi sakramentui, ir pasakė: „Šiukšlinti negalima, tai nuodėmė.“ Šie jos žodžiai man atsakė į klausimą „kodėl“ dar likus 30 metų iki popiežiaus Pranciškaus enciklikos Laudato si’ pasirodymo. Beliko tik išmokti „kaip“.

Ši vienuolė dirbo su skautais, tad toks poelgis natūraliai išreiškė jos pasaulėžiūrą arba, kalbant enciklikoje popiežiaus siūlomais terminais, buvo integralios ekologijos pavyzdys. Tenka pripažinti, kad šis pasaulėžiūrinis elementas Bažnyčioje buvo šiek tiek apleistas. Viename kunigų susirinkime paklausiau: ar teko girdėti penitentą pasakant nuodėmklausiui nuodėmę kūrinijos atžvilgiu? Pakilo ne visos, o tik dalis rankų. Iš savo ir savo vaikų išpažinties patirčių žinau, kad ši nuodėmė yra pasakoma vaikystėje („skriaudžiau šuniuką“, „negražiai elgiausi su katyte“), bet užaugus ji kažkaip „dingsta“, tarsi, tapę suaugusiais, automatiškai liaujamės skriausti gyvūnėlius ar teršti žemę. Argi viskas taip paprasta ir iš to išaugama?

Santykis su Kūrinija yra pirmoji biblinė Dievo užduotis mums, išreiškiama dviem pareigomis: valdyti žemę (Pr 1, 28), dirbti ir rūpintis ja (plg. Pr 2, 15). Popiežius Pranciškus krikščionims sako, kad pirmoji nuodėmė suardė šių pareigų darną, iškreipė žmogaus viešpatavimo prigimtį, ir žmogaus praktinėje veikloje ėmė dominuoti kūriniją pavergiantis ir išnaudojantis mentalitetas, bet ne valdymas, kuriuo būtų siekiama atskleisti jos potencialą ir nepažeisti jos prigimties.

Popiežius ne tik primena mums, kad turime moralinę pareigą rūpintis kūrinija, bet ir sako, kad šis santykis gali būti puikus lakmuso popierėlis mūsų pačių širdies būsenai tirti. Vienas žmogus pasakojo apie savo pokalbį su dvasios vadovu. Be daugelio kitų dalykų, jis paminėjo ir ne visada tinkamą elgesį su savo šunimi (šuo naktimis lodavo, ir šeimininkas drausmindavo jį lazda). Ir kaip nustebo, kai sielovadininkas pradėjo ne nuo svarbių, žmogaus nuomone, dalykų, bet nuo šuniuko. Kodėl?

Santykyje su vargšu labiausiai atsiskleidžia, pasimato mūsų pačių prigimtis, jos gražiosios ir tamsiosios pusės. Skirtingai nuo santykio su galią turinčiuoju, kuriame save apvaldome (kitas irgi turi „ragus ir nagus“), vargšas mūsų akivaizdoje yra bejėgis. Jo atžvilgiu esame galios pozicijoje. Paradoksaliu būdu kūrinija taip pat yra vargšė – ji „dūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), ir ne tik dėl pavergėjo kaltės (Rom 8, 20), bet ir dėl mūsų daromo blogio. Paradoksalu, bet žvilgsnis į šį santykį gali padėti mums atpažinti giliausių savo problemų šaknis, ir taip tinkamo santykio su kūrinija puoselėjimas gali tapti nuopelningas mūsų sieloms.

Tiesa, kad nesame padalytos asmenybės. Taip, kaip elgiamės viename santykyje, persiduoda ir mūsų santykiams su kitais, nors ne visada aiškiai matoma forma. „Abejingumas ir žiaurumas šio pasaulio kitam kūriniui galiausiai visada kažkaip persiduoda mūsų elgesiui su kitais žmonėmis. Širdis yra tiktai viena, todėl tas pats niekingumas, skatinantis blogai elgtis su gyvūnu, netrukus ima reikštis santykiuose su žmonėmis. Kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu ‘prieštarauja žmogaus kilnumui’. Negalime savęs laikyti tikrai mylinčiais, jei iš savo interesų rato išskiriame dalį tikrovės“ (Laudato si’ 92). Šie popiežiaus žodžiai yra jo minties apie integralią ekologiją ašis.

Viename anekdote apie mediciną gydytojas klausia: „Kur jums skauda? Ar čia skauda?“ „Taip“, – atsako pacientas. „O čia?“ – „Irgi.“ – „O čia“? – „Irgi.“ „Viskas aišku, – sako gydytojas, – jūs susilaužėte pirštą.“ Kai skauda vieną kūno narį, tai jaučia ir dėl to kenčia visas kūnas. Tačiau socialiniuose santykiuose taip nėra – tokio jautrumo neturime. Kai kenčia vienas iš šalia esančių mažutėlių, to automatiškai nejaučiame. Tai turi būti pažįstama ir pripažįstama protu. Popiežius Pranciškus savo enciklika ir kviečia mus įgyti tokį jautrumą.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201911-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
LT-44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22