Mano brangiausioji guli apkarstyta laidais. Cypsi aparatūra, matuojanti vaiko širdelės tonus. Laukiam ketvirtojo lėliuko atėjimo. Ligoninės aplinkoje man neramu, gal todėl, kad esu įpratęs viską kontroliuoti, o čia…
O akušerė su gydytoja džiaugiasi gera mano Giedrės gimdymo veikla. Vis juokauja: ketvirtas vaikas ir viskas vyksta gerai, tik gimdyt ir gimdyt... Lyg tarp kitko, ji vis komanduoja sesutei paruošti visokių aparatų, na, dėl visa ko. Atveža grėsmingai atrodančią automatinę lašelinę, pasistato prie durų specialų mobilųjį echoskopą, „uždega“ neonatologinį naujagimio apžiūros stalelį. Staiga sucypsi vaiko širdelės dažnį stebintis aparatas. Akušerė sunerimsta, iš jos veido suprantu, kad kažkas negerai. Sukomanduoja:
– Lašinam 5 ml.
Pažvelgusi į Giedrę priduria:
– Čia dėl viso pikto, juk ketvirtas vaikas – rizika didesnė.
Kaip per miglą girdžiu gydytojos raminimą, kad viskas gerai. Praėjus sąrėmiui, susirūpinusi akušerė burbteli:
– K čiortu, įkirpsiu truputį. Vaikas labai didelis, bus lengviau išlįsti...
Išgirdęs, kaip kerpa žirklėmis, suglumstu. Nieko negaliu padaryti, tik laikau šlapią skepetėlę Giedrei ant kaktos. Noriu melstis, bet širdyje tegaliu ištarti varganą Aleliuja...
(Širdį perveria prisiminimai, kaip gimdykloje laukėme, kol gims pirmagimis sūnus. Visi kalbėjo, kad su pirmuoju sąrėmiai trunka labai ilgai. Šokinėjau aplink, bet niekuo negalėjau padėti... Staiga monitoriuje pradėjo dingti Tado širdelės tonai, o gydytojas suriko: „Į operacinę!“ Stovėjau vienas koridoriuje ir laukiau; širdyje troškau melstis, tačiau tegalėjau ištarti: „O Jėzau...“
Mūsų antroji gimė neišnešiota – 29 savaičių. Vos gimusią neonatologai žaibiškai išnešė į reanimaciją. Ji gulėjo inkubatoriuje, apkarstyta laidais ir prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Laukėm, kol suleisti vaistai subrandins plaučiukus. Bent akies krašteliu bandžiau ją pamatyti, bet man neleido net prisiartinti, kad neužkrėsčiau kokia infekcija. Praeidama sesutė negalėjo nieko pasakyti, tik: „Viskas Dievo valioje.“ Stovėjau koridoriuje ir grąžiau rankas, širdyje tesugebėjau ištarti: „Dieve, padėk...“)
Prisiminimus nutraukia akušerės žodžiai:
– Na, brangioji, mažai beliko, paskutinis stūmimas.
Šioje kritinėje situacijoje tesugebu surasti kelis žodžius: „Dieve, viskas iš tavo malonės.“ Pamatau, kaip akušerė iškelia Titą. Po kelių sekundžių gimdyklą perskrodžia verksmas. Giedrės veidu rieda džiaugsmo ašaros. Išspaudžiu ir aš šykščią vyrišką ašarą. Akušerė tarsteli:
– Tėveli, nebijokit, paimkit už rankos.
Paėmus gimusio Tito mažą rankutę, širdį užlieja džiaugsmo banga. Kaip tada, kai pirmą sykį inkubatoriuje paėmiau pirmagimio Tado ranką, kai pirmą sykį nešiojau Aistę ant vienos rankos ar prie nuogos krūtinės glaudžiau trečiąjį sūnų Tomą. Iš visų jėgų, neabejojant ir užtikrintai norėjosi sušukti: Aleliuja.
Tada užplūdo žodžių gausybė, prisiminiau psalmės žodžius: „Mano siela, šlovink Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras“ (Ps 103, 1–2). Aleliuja.
