Sinodas į paviršių iškėlė opias XXI amžiaus Bažnyčios problemas, kurias turime spręsti nieko nelaukdami ir kartu surėmę pečius, sako Krekenavos klebonas kunigas Gediminas Jankūnas. Balandžio 29 – gegužės 2 d. Romoje vykusiame pasauliniame susitikime „Parapijų kunigai dėl Sinodo“ jis atstovavo Lietuvai, o sugrįžęs suskubo su Artumos skaitytojais pasidalinti įžvalgomis.
Nors jau paplito vertimai „Klebonai dėl Sinodo“ ar „Laiškas klebonams“, tačiau nuo pat pokalbio pradžios kunigas Gediminas pabrėžė, kad čia dalyvavo ne tik daug klebonų, bet ir daug kitas pareigas einančių parapijų kunigų (iš viso susitikime kviesta dalyvauti per 300 kunigų, tačiau dėl įvairių priežasčiųjų atvyko apie 200). Mat tai, ką mes verčiame žodžiu „klebonas“, kitose kalbose sakoma tiesiog „parapijos kunigas“, o tai gali būti ir klebonas, ir vikaras, ir rezidentas. Todėl ir Šventajam Tėvui bei Sinodo rengėjams yra svarbu, kad ir šie dvasininkų pokalbiai būtų sinodiški – įtraukiantys ne tik klebonus, kaip vadovaujančius parapijoms, bet ir visus kitus kunigus, tarnaujančius tos bendruomenės žmonių sielovadoje. Tad ir šis susitikimas, ir popiežiaus Laiškas vėliau buvo skirti ne tik klebonams, bet ir visiems parapijų kunigams.
Tris dienas vykusių kunigų pokalbių pamąstymų turinys bus taip pat panaudotas rengiant spalį Vatikane vyksiančio Vyskupų Sinodo sesijos darbo dokumentą. Kunigas Gediminas Jankūnas Artumos skaitytojams trumpai pristatė, ką parsivežė iš šio pasaulinio kunigų susitikimo.
Sinodinė Bažnyčia – bendruomeniška ir dalyvaujanti
Sinodas kviečia kalbėtis ir nori, kad mes susikalbėtume, bet lieka pavojus, kad taip neįvyks. Vieni kalbės apie ratus, kiti – apie batus. Ir nebūtinai bus išgirsta, kas pasakoma. Bet iš visos širdies turime stengtis susikalbėti!
XXI amžiaus Bažnyčia turi eiti koja kojon su šių dienų aktualijomis, atliepti iššūkius, o ne baksnoti į praeitį ir vis puikuotis savo didybės istorija.
Sinodinė Bažnyčia nėra naujas Bažnyčios veikimo būdas. Pirmiausia, sinodinė Bažnyčia yra Kristaus Bažnyčia, įsteigta ir per pirmąsias Sekmines palikta apaštalams ir mokiniams. Istorijos eigoje ji savo raišką, misiją, kultūrą iškraipė, bandydama prisiderinti prie to meto pasaulio dvasios. Svarbu suvokti, kad sinodinė Bažnyčia yra bendruomeniška, dalyvaujanti ir svarbiausia – einanti su Jėzumi Kristumi ir paskui Jį, vedama Šventosios Dvasios.
Sinodas skatina sugrįžti mus į tokią Bažnyčią, kokia ji buvo nuo pat pradžių. Apie tai skaitome Apaštalų darbuose, Pauliaus ir kituose Naujojo Testamento laiškuose, kurie sako, kad buvimas Jėzaus mokinių bendruomenėje, sugyvenimas, evangelizavimo misijos vykdymas nuo pat pradžių susiduria su žmogiškojo ribotumo iššūkiais. Todėl reikia nuolatinio atsivertimo, sakramentinės tikrovės, malonės veikimo, Šventosios Dvasios veikimo, Jos dovanų įvairovės, gausos, bendradarbiavimo, kad šiai Bažnyčiai patikėtas užduotis būtų įmanoma įgyvendinti.
Atsiversti ir supanašėti su Jėzumi Kristumi
Kad sinodiškumas veiktų, reikia dviejų dalykų: nuolatinio atsivertimo (gr. metanoia) proceso, kuriame veikia Tiesos Dvasia, ir supanašėjimo su Jėzumi Kristumi, nes Jis nori, kad Bažnyčia būtų Jo Kūnas žemėje. Kad Kūnas būtų gyvas, reikia Dvasios – naujųjų Sekminių, taip pat suvokimo, kad Bažnyčia vadovaujasi ne iki galo nušlifuotomis vadybinėmis sistemomis, formulėmis, kad pirmiausia ji vadovaujasi Šventosios Dvasios veikimu, reikalaujančiu lankstumo.
Gyvybė Bažnyčioje pilna kasdienybės dulkių, negalime Bažnyčios nušlifuoti iki paradinio, fasadinio veikimo. Tą pajutau iš popiežiaus Pranciškaus. Pradėjau suprasti, kodėl liturgijoje jis toks kuklus, dabar net pasitraukiantis nuo konsekracijos ir leidžiantis švenčiausią veiksmą atlikti kitam. Liturgija negali tapti formaliu susitikimu, kur trūksta kasdienio gyvenimo gyvybės. Nepasislėpsime už „nučystintų“ liturginių ritualų, per kuriuos liturgija gali tapti per daug teatrališka, blokuojanti nuoširdų ryšį.
Yra pavojus, kad Kristų paliksime ant paauksuoto kryžiaus, bet taip Jo ir nebepamatysime nepaauksuotame mano brolio ir sesės veide, kuris yra už kryžiaus – tarp bažnyčioje susirinkusių žmonių.
Nereikia kunigų, kurie taptų „muziejų sargais“
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, dabar sunki pašaukimų į kunigystę situacija. Bet ar tikrai ši situacija yra sunki? Ar iš tiesų žinome, kam ir kokių kunigų reikia šiandienos Bažnyčiai? Ar reikia kunigų, kurie būtų praeities Bažnyčios „muziejų sargais“?
Per mano 13-os metų buvimą parapijoje tėra vienas pašaukimas į vienuolystę, pas pranciškonus. Neskatinau jo stoti į kunigų seminariją, nes nesu tikras, ar mūsų seminarijos šiandien gali tinkamai atliepti, kas yra sinodinė Bažnyčia ir kad tai bus kunigystė, atverianti Dvasios veikimą ir dovanų dalijimąsi bendruomenėje, su kuria kartu per pašaukimą ir keliauji...
Šio susitikimo antrąją dieną klausydami grupių pasisakymų ekspertai pasigedo kalbėjimo apie pašaukimus. Pasaulietė dr. Maria Lia Zervino neiškentusi paklausė: „Kodėl niekas nešneka apie pašaukimus?! Ar jums čia neskauda?“ Pajutau, kad turiu atsiliepti į šį klausimą. Atsakiau, kad nešnekame, nes mums labai skauda! Skauda dėl dviejų esminių priežasčių: pirmiausia, pripažįstame, kad mums trūksta pašauktųjų į kunigystę / vienuolinį gyvenimą ir dažno mūsų kunigystė bei tarnystė pašaukimų srityje neturi vaisių. Nelabai ką pašaukiame, neužauginame pamainos, dėl to ir skauda.
Skauda ir dėl kitos priežasties: nesu iki galo tikras, apie ką šiandien kalbame, kai sakome pašaukimas į kunigystę. Kas tai yra? Išgyvename kunigiškosios tapatybės krizę, suvokdami, kad Bažnyčia ir jos veikimas šiandien yra pakitęs, tad ir kunigiškas veikimas turėtų būti pakitęs, bet iki galo nesuprantame kaip.
Žinome tokią Bažnyčią, kuri buvo reglamentuota griežtų kanonų, teisės, kur kunigas buvo labai akivaizdus bažnytinės programos įgyvendintojas. Nuo Vatikano II Susirinkimo, kai kunigams buvo pasakyta, kad liturgijoje jie turi ne vienintelį, o jau a, b, c pasirinkimus – vien Eucharistinės maldos šešis pasirinkimus, o kitur ir dar daugiau, – raginta būti kūrybiškiems ir tinkamai pasirinkti, atliepiant susirinkusios bendruomenės sielovadinius poreikius. Mes ilgą laiką manėmae, kad kūrybiškumas leistas tik vyskupų lygmeniu, bet tik ne kunigų, kurie yra taisyklių vykdytojai, o ne kūrėjai. Kunigai nedrįsta būti kūrybiški. Jie bijo klysti.
Daugiau bendrauti
Kunigai mažai bendrauja. Mišios daug kur irgi 18 val., o kur dar buitis: šildymas, pragyvenimas, maitinimas ir kt. Tai kada susitikti? O gal yra galimybė 15 km atstumu tarnaujantiems kunigams gyventi po vienu stogu ir taip sutaupyti, o ir bendrystę lengviau kurti...
Kunigams reikia daugiau bendrauti tarpusavyje, pasidalyti problemomis, iššūkiais. Tuomet galima ir broliškai patarti. Stokojame neišvengiamos, egzistencinės bendrystės, nes esame struktūriškai, instituciškai toli vienas nuo kito. Tampa lengviau nutolti nuo atsakomybės, kai problemos veši kitoje, o ne mano parapijoje.
Pasauliniame parapijų kunigų susitikime dauguma išreiškė nuomonę, kad labai daug kas priklauso nuo vyskupų: kaip jie sugeba sukurti bendravimo, bendrystės, egzistencinio įsipareigojimo vienas kitam kultūrą, bendruomeniškumą, kaip tai puoselėja. Ar kaip tėvas šeimoje, kur vaikai nesišneka, tarpusavyje nebendrauja, bet jeigu susėda prie mano stalo, visus nesutarimus turi palikti už durų, nes čia – tai netoleruotina? Reikia kurti aplinką, kur kunigų apkalbos, tarpusavio žeminimai, niekinimai būtų griežtai netoleruojami! Svarbu, ir kaip padedame vieni kitiems įveikti problemas, ar neleidžiame joms įsisenėti.
Kelkime šiuos klausimus. Rasime atsakymus, o tada ir pokyčiai netruks ateiti.
Aiškiai reglamentuoti kunigų atlygį
Žmonių skaičiaus mažėjimas, ypač po kovido, pasikeitę įpročiai, kai nebeprašoma Mišių už šeimą, artimuosius, neminimos metinės, nėra sąmoningo suvokimo, – tai iš ko mes, kunigai, išgyvensime? Iš ko mokesčius sumokėsime ir pan.? Šie klausimai „kabo“ jau ne vienerius metus, ir aš nematau atvirumo apie tai kalbėtis. Diskusija nevyksta. Galva sienos nepramuši... Tik Šventoji Dvasia duoda drąsos, atvirumo, pasitikėjimo tokiam pokalbiui, prašykime Jos malonės. Kita vertus, gal dar nėra tokios krizės, kuri priverstų mus atsiverti pokyčiui, tad galime sau leisti judėti senuoju būdu? Kai nebegalėsime, tada, nori nenori, ta krizė turės išprovokuoti kitokį veikimą ir augimą.
Finansai negali būti tik vyskupų ir kunigų atsakomybė, nes Bažnyčia nėra vien vyskupų ir kunigų. Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus ir visų pakrikštytųjų. Pasauliečiai, palikdami finansinius klausimus spręsti tik dvasininkams, suteikia jiems daugiau atsakomybės, negu jie gali pakelti. Pasauliečiai irgi turi teisėtą atsakomybę už Bažnyčios kūninį ir fizinį veikimą pasaulyje. Sinodas bando sugrąžinti mus į bendrą atsakomybę ir sakyti, kad tai yra pasidalytini dalykai ir kad reikia kalbėjimosi, kaip šeimoje.
Sinodas kviečia aktyviau įsiklausyti ir į parapijos bendruomenes, jų balsą, pastoracines tarybas. Tai nėra kunigo autoriteto sumažinimas ar grėsmė Bažnyčios hierarchijai. Tai mėginimas geriau ir sąmoningiau išgyventi, kaip veikia tas mistinis Kristaus Kūnas. Kartu tai bandymas suvokti, kaip mes visi esame susiję ir kad atsakomybe visi turime dalytis.
Diakonai – svarbūs Bažnyčios bendradarbiai
Sinode paliestas ir kitas klausimas – diakonų reikšmė Bažnyčioje. Diakonai pirmiausia tarnauja bendruomenei. Mums reikia diakonų, kad primintų mūsų tarnaujančios kunigystės ir vyskupystės esmę. Diakonystė nedingsta, kai tampi kunigu ar vyskupu. Ji tik įgyja kitokį lygmenį. Jėzus Kristus Paskutinės vakarienės metu nusivilko viršutinius drabužius ir parodė pavyzdį, kaip šioje Jo Bažnyčioje mes, artimiausi sekėjai, turime elgtis – tarnauti vieni kitiems.
Yra svarstančiųjų, ką darys diakonai mūsų bendruomenėse, kai ir kunigai nebeturi darbo? Supraskime, kad krikščioniškos bendruomenės, parapijos gyvenimas yra 24 / 7, o ne 1 val. sekmadienį ar šiokiadienį. Tai kalba apie rūpinimąsi bendruomene, jos konkrečias reikmes, apie ligotus, vienišus, apleistus, išgyvenančius įvairiausias krizes, priklausomybes žmones. Tai atliepimas į gyvenimą tikrovėje, o ne tik liturginis gyvenimas. Kad įgyvendintum Bažnyčios, kaip darnios šeimos, viziją, reikia visų dovanų ir visų pašaukimų, nes Jėzus Kristus visa tai duoda Bažnyčiai, kad ji būtų ne proginė, ne formali, ne fasadinė, o gyva: su visomis dulkėmis, žaizdomis, džiaugsmais, tarnavimu, šventimu ir mokymu.
Turime suprasti, kad sinodinės misionieriškos Bažnyčios supratimas nesibaigs nei su Vyskupų sinodu, nei su dabartiniu popiežiumi. Tai paties Kristaus Bažnyčiai užduotas kelias, ir tokiu keliu esame kviečiame eiti iki laikų pabaigos; jeigu reikia, nuolat į jį sugrįždami, nes tik tuo keliu einant Jėzus keliauja su mumis ir veda į gyvenimo pilnatvę.
