Saulena ŽIUGŽDAITĖ
Atsitiktinumų nebūna? Jei ne tas romietis taksistas, vidurnaktį vežęs į Fiumicino oro uostą, gal būčiau visai kitaip išgirdusi popiežių, keturias dienas viešėjusį pas mus – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „Nemalonu sakyti, tačiau pripažinkime – karas visiems atneša naudos“, – sausai dėstė neseniai į pensiją išėjęs profesionalus karo meno žinovas. Nuščiūvu. „Ar kaina ne pernelyg didelė? – klausiu, atsiliepdama į išvardytą ‘naudos’ sąrašą. – Ir įdomu, kaip krikščioniui sekasi visa tai suderinti savo sąžinėje?“
Oro uoste mus pasitinka mandagūs darbuotojai, prie lagaminų prisegamos specialios etiketės, liudijančios, jog patikrintas bagažas priklauso Vatikane akredituotam žiniasklaidos darbuotojui. Mūsų čia 66: dauguma – nuolat Romoje gyvenantys ir dirbantys žurnalistai, atstovaujantys kuo įvairiausiai Europos ir JAV žiniasklaidai – visuomeninei ar katalikiškai.
Pirmoji, su kuria susipažįstu, yra Franca iš italų dienraščio Il Messaggero. Bando pabusti, nes ir ji kėlėsi kiek po trečios, o prieš akis – dar ne vienas panašus rytas. Tai jos, mandagiai sakant, visai neįkvepia. Tačiau būtent Franca baigiantis vizitui dėkos už draugystę, reikš susižavėjimą mūsų istorija ir bus priblokšta lietuviams tekusių skaudžių išgyvenimų.
Andrea dirba kelioms agentūroms, EWTN televizijai, įvairiems portalams. Jis kupinas klausimų, smalsumo, nors Lietuvoje – ne pirmą kartą. „Vilnius – nuostabus!“ – vis kartoja. Dvi lenkės. Sylvia, jau beveik 20 metų gyvenanti Italijoje ir dirbanti Lenkijos naujienų agentūrai, baigiantis vizitui spindėjo džiaugsmu. Jos kolegė, atvykusi iš tėvynės, priešingai – kupina priekaištų popiežiui ir žurnalistams: ne tą pasakė, ne tą parašė. „Bet juk jie yra laisvi, temų tiek daug – kiekvienas pasirinko tai, kas jam atrodė aktualiausia.“ Pašnekovė sutrinka. Išties, kodėl jos požiūris – vienintelis galimas?
Autorės nuotrauka
Latvijoje mus lydinti Spaudos centro atstovė šiuo metu su vyru gyvena Tadžikistane. „Mano žmona ten yra buvusi, kai aprašinėjo Afganistano karą“, – pasakoja airis Gerardas O’Conellis iš žurnalo ir portalo America. Kitas italas, išgirdęs, jog šiuo metu gyvenu Zagrebe, dalijasi istorijos žiniomis apie Balkanus, Vengriją: „Kai studijuoju istoriją, visada pasiimu ir žemėlapį.“ Stebina, kad dauguma Zagrebą sunkiai lokalizuoja. Taip, tai Kroatija. Balkanai – dar viena rūkuose paskendusi žemė, kurią derėtų atrasti.
Pranciškus. Kelionės pradžioje užmegztas asmeninis ryšys, kai jis kiekvienam jį lydinčios delegacijos nariui paspaudė ranką, išgirdo vardą, pasakė žodį, kaip aukso gija lydėjo visas dienas. Liko kaip sėkla, įkritusi kažkur giliai. „Mano universiteto Buenos Airėse rektorius buvo lietuvis“, – beveik didžiavosi Pranciškus, išgirdęs, jog esu iš Lietuvos. Tačiau prieš ar virš žodžių – susitikimas, kontaktas, ryšys, iš sielos į sielą. Kokia ji turi būti plati, kad geba priimti savin tiek daug skirtingų žmonių?
Praplėsta širdis. Galbūt būtent šitai yra svarbiausia dovana, kurią gavau lydėdama popiežių per jo viešnagę Baltijos valstybėse. Ta tarptautinė grupė, kurios vienintelis VIP’as – Pranciškus, man buvo savotiška Bažnyčios ikona. Šįkart popiežiui svarbiausi lėktuve buvome mes – devyni Baltijos valstybių atstovai. Jis norėjo skirti viešnagei maksimalų dėmesį, kad žinia nenublanktų ir nepaskęstų globalių įvykių jūroje, kurių ir netrūko.
Autorės nuotrauka
„Kitą dieną“ po popiežiaus išvykimo atsivertę laikraščius sužinome apie Kinijos katalikų nuoskaudą dėl susitarimo su komunistų valdžia vyskupų klausimu. Skaitome apie skilimo grėsmes Ortodoksų Bažnyčioje dėl savarankiškos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios pripažinimo. Toliau tęsiasi Carlo Maria Viganò gija. Kas norėtų būti popiežiaus vietoj? Kryžiaus Išaukštinimo dieną Pranciškus maldininkams padovanojo po kryželį. „Tai ne papuošalas, o meilės iki galo simbolis“, – įspėjo. Ant jo – vienintelis Tarpininkas tarp Dangaus ir Žemės. Ar šis gestas – atsitiktinis?
Viešėdamas pas mus popiežius tikrai buvo laimingas. Bet ir kenčiantis. Galėjo taip giliai įsijausti į mūsų istoriją bei patirtį, nes, matyt, atpažino čia dalelę savęs. Negalėjo neguosti nuoširdus dėkingumas, kurį jam rodė estų evangelikalų pastoriai ir jaunimas, nereligingi žmonės, specialiai atvykę išgirsti asmens, kurį laiko savo autoritetu, tradicinių Bažnyčių susitelkimas Latvijoje ir minios paprastų katalikų Vilniuje, Kaune ir Agluonoje.
Būti tiltu, kaip tai daro Pranciškus, nelengva. Bet argi jis gali išsižadėti savojo pašaukimo? Argi mes galime pasitenkinti kuo nors paprastesniu?
