Ses. Danguolė GERVYTĖ RA
Pagavau save vieną dieną, kad užplūdo kažkoks keistas liūdesys, nes baigiasi karantinas. Nusprendžiau, kad su tuo liūdesiu reikia pasikalbėti, – ko gero, jis man turi kažką svarbaus pasakyti. Nekalbu apie drąsą ar baimę mirtino viruso pavojuje, ar kokį nors pseudopasitikėjimą Dievu. Karantinas ne tik išmušė mus iš vėžių, pranoko mūsų vaizduotę, bet ir pažadino nematytą kūrybiškumą bei atvirumą.
Naujos galimybės
Anksčiau feisbuke transliuojamos Mišios buvo tik vieno kunigo iniciatyva (ir ta dažnai tyliai pašiepiama), dabar kone kiekviena parapija turi paskyras socialiniuose tinkluose, jutubo kanalą ir t. t. Daug sielovadinių veiklų, sakramentų teikimas atrodė neatšaukiami, dabar tikime, kad tai, ko katechetai neperduos zoome ar google meete, Šventoji Dvasia papildys ir ištaisys klaidas.
Tiesą sakant, vasario pabaigoje aš pati dar keliavau į Angliją ir man atrodė, kad virusas bei apribojimų dėl jo gali būti visur, bet ne Lietuvoje... Jis mus ištiko, uždarė namuose ir visą sielovadą – mokyklų sielovadą, katechezes, Biblijos skaitymo grupeles, Alfa kursus ir pan. – perkėlė į virtualias erdves. Paskelbus karantiną sielovadininkai pritilo, tarsi bandydami suvokti: kaip čia dabar bus? Kad ir kiek Mišių transliuotum, vis tiek realaus bendruomenės pajautimo nebus, net ir Mišias aukojančio kunigo 3 D nematome, ką jau kalbėti apie Komunijos „perdavimą“ tinklais.
Vis galvoju, kodėl susirinkimai, pamokos kažkaip įvyksta per vaizdo konferencijas, ir visą Tridienį galėjome žiūrėti Mišias, bet augimui ir sielovadai nepakanka pažiūrėti per ekraną, reikia santykio, kuris, pripažinkime, dabar labai ribotas. Tame ribotume turime ieškoti būdų, kaip toliau perduoti ir auginti tikėjimo patirtį. Nors karantinas uždaro, susiaurina erdves, bet kūrybiškumas atveria naujų galimybių, kurios dar prieš du mėnesius atrodė beveik kaip šventvagystė.
Atsisakyti noro viską kontroliuoti
Kai esame „patraukti“ nuo santykio, galime apmąstyti, koks jis buvo ir ar iš viso buvo. Turiu tokį asmens santykiškumo „testą“ (mėgstu jį pritaikyti sielovadininkams, mokytojams, o ypač – kunigams). Kai kurie žmonės susitikę nepaliaudami kalba, ką daro, darė, darys, dar kritikuoja vyskupą, popiežių ir prezidentą, paskui dar pateikia savų „filosofijų“, bet nei karto nepaklausia, o kaip jūs, seserys, gyvenate. Su jais reikia būti atsargiam, nes jie gyvena savo idėjų pasaulyje, taip ir nesusitikdami prieš jį esančio žmogaus, ir gal tas žmogus net nėra jiems labai įdomus, tik įrankis jų idėjoms įgyvendinti. Tokiems sielovadininkams sunkiau negu tiems, kurie nemėgsta ir nemoka valdyti informacinių technologijų, bet dėl karantino buvo priversti susikurti feisbuko paskyras ir tapti „vaizdo inžinieriais“. Šiems, kaip rūpėjo žmonės, taip ir teberūpi. O pirmiesiems staiga dingo scena, o santykį sukurti nelengva.
Mokytojai susierzina, kai vaizdo pamokoje kažkodėl interneto ryšys arba garsas mokiniams dingsta tada, kai ateina laikas atsakinėti. Nuotolinėse liturgijose minia yra visiškai nevaldoma, ji „ateina“ ir „išeina“, kada panorėjusi. Nors internetas mirga nuo patarimų, kaip nuotoliniu būdu dalyvauti Mišiose, niekas negali užtikrinti, kad tuo metu šeimininkės nepjausto svogūnų ar Mišių „dalyvis“ vis dar netįso lovoje, nes tavo transliuojama liturgija kiek ankstyva. Suprantu, kad tai gerokai gali suerzinti kunigus, kurie stengiasi dėl savo ganomųjų, siekdami jų nepalikti be dvasinio maisto. Nors tikiu, kad ir svogūnus pjaustanti šeimininkė, paklausiusi iš x parapijos atsitiktinai nugirstų transliuojamų Mišių, gali rasti sau dvasinio peno, o gal tai ją paskatins ir realiai dažniau užsukti į bažnyčią. Todėl pirmoji karantino pamoka sielovadininkams – atsisakyti noro viską kontroliuoti ir daryti „pagal taisykles“, nes paprasčiausiai dalies taisyklių neliko.
Palikti „atidirbtas“ pastoracijos formas
Žiūrėdama į artėjančią vasarą galvoju, kad čia yra kažkoks Dievo planas: atidėtos Lietuvos jaunimo dienos, ant plauko pakibusios stovyklos, atlaidai ir pan. Ir visai nereikia organizuoti Lietuvos jaunimo dienų online, jeigu negalime susitikti realiai Šiauliuose šią vasarą. Drįsiu net paklausti: ar iš viso jų reikia? O gal tai pasenusi jaunimo sielovados forma, kurios vis nedrįstame atsisakyti? Stebiu, kas dedasi, ir galvoju, kad mūsų tikėjimui labai svarbi žmonių masė (nebūtinai bendruomenės). Kas galėjo patikėti, kad bus tokie rekordiniai Mišių transliacijų stebėtojų skaičiai socialiniuose tinkluose, nacionalinėje televizijoje ir net komerciniuose kanaluose? Ir gimnazijoje mes greitai susigriebėme, kad reikia „tęsti“ pradėtas gavėnios Mišias, o paskui rengiamės transliuoti ir mokslo metų užbaigimo liturgiją bei mokytojų, vadovų kalbas. Bet Jėzus prisiartino prie Emauso mokinių, su jais ėjo kartu, jų klausė, kol jiems akys atsivėrė. O juk galėjo kažkaip masiškai visiems „pasiaiškinti“ apie prisikėlimą. Pasirinko prarasti laiką, aiškindamas mums asmeniškai. Manau, kad Dievas su pandemija mums irgi turi parengęs kažkokį planą. Antroji pamoka, kurios mokausi,– galbūt šią sielovadinę vasarą reikia suplanuoti radikaliai kitaip, tiesiog pakeliauti iš Jeruzalės į Emausą dviese ar trise, palikti „atidirbtas“ vasaros pastoracijos formas.
Tiek pirma, tiek antra pamokos yra nukreiptos į išorę, kuomet esame įpratę ir įsibėgėję daryti vis daugiau ir dėl kitų. Bet gyvenimas mus tiesiog „išjungė“ ir likome su savimi, su savo puikiomis sielovadinėmis programomis, nuo kurių patys esame pridusę, nes jos atima laiką ir energiją. Žinoma, kad karantinas kažkada baigsis, o mes grįšime prie „sielovadinių staklių“, tad kodėl nepaskyrus šio laiko asmeniniam augimui. Tiesa, karantino pradžioje pasidėjau kelias knygas, nes bijojau nuobodulio. Bet taip jų ir neperskaičiau, nes neturiu tiek daug laiko ir esu įsitikinusi, kad nuobodulys, liūdesys, nepasitenkinimas ir panašūs jausmai, kurių vengti skatina populiarioji psichologija, dvasiniam augimui yra geri ir reikalingi. Galų gale, užuot evangelizavę savo mokinius, parapijos jaunimą, leiskime, kad pats Jėzus mums atskleistų Raštų paslaptis. Tam reikia nieko neveikimo, nuoširdaus maldos nusistatymo ir atvirumo. Trečioji karantino pamoka – nuoširdžiai ir ištikimai melstis už tuos, kuriems taip trokštame skelbti Gerąją Naujieną. Melstis ne todėl, kad daugiau nieko negalime daryti, bet todėl, kad tikime maldos galia, jos didesniu veiksmingumu nei mūsų, kaip tos musės, įkritusios į grietinės puodynę, sviesto plakimas.
Todėl ir linkiu jums nuobodžios vasaros!
