Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Artuma 2020 m. rugsėjis-spalis
Kronika

Liturgija ir politika

2020-09-24 | Kunigas Artūras KAZLAUSKAS
883BD744 CECF 4C1F B51B 1015E6E0B6A9
Gintaro Česonio nuotrauka

 

a-kazlauskas2017.jpgKunigas Artūras KAZLAUSKAS

Kai gavau pasiūlymą parašyti šia tema, pamaniau, kad Redaktorius juokauja. Atrodė, jog tokios temos tiesiog nėra ir XXI amžiuje būti negali. Ir vis dėlto priešingai. Nuo pat trečiojo tūkstantmečio pradžios pamatėme, kad tai, ką laikėme seniai išspręstu klausimu, daugybė suvokia priešingai. Atrodė, kad politika turi visuomenės reikalų sprendimo galią, o religija uždaryta asmeninėje plotmėje. Islamo fundamentalistai pasauliui įrodė, kad gali būti priešingai. Religija gali būti (ir yra) politika.

Kiekvienas krikščionis yra liturginis. Vien jau tuo, kad yra pakrikštytas. Krikštas yra liturgija. Tarp daugybės dalykų liturgija apima ir viešąjį Bažnyčios veikimą, kuris priklauso bendruomenės ir visuomenės sferai, pranokstančiai mūsų vidinį privatų individualumą. Šis liturgijos aspektas pastebimas jau vien paanalizavus terminą. Graikiškas žodis leitourgia turi juridinį elementą ir nurodo į darbą, patarnavimą (ergon), ypač finansinį, kuriuo liaudis (leitos) ir ypač pasiturintieji privalėdavo pagelbėti valstybei. Iš juridinio-politinio žodyno šis terminas (kaip ir daugybė kitų, pavyzdžiui, Bažnyčiaatliepashimnas) perėjo į religinį. 

Visi krikščionys yra politiniai vien jau savo pilietybe, kurią patvirtina valstybės išduotas pasas. Jau ankstyvosios Bažnyčios II a. Laiške Diognetui skaitome: „Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. <...> Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai. Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai.“

Liturgija turi galingiausią vienijamą jėgą, neprievartaujančią atskiro asmens, jo individualumo. Švenčiančios Bažnyčios „mes“ neeliminuoja „aš“, bet kaip tik reikalauja kalbėti pirmuoju vienaskaitos asmeniu; prisiminkime, pvz: „Prisipažįstu...“; „Tikiu...“; Nesu vertas...“ Liturgijoje perėjimas nuo „aš“ į „mes“ neprarandant „aš“ yra įmanomas tik dėl to, kad einama per „tu“, tai yra per Kristų. Jis, kaip mistinis kūnas, tobulai suvienija į „mes“. Jis, būdamas Dievas ir žmogus, mus suvienija su savimi, išsaugodamas amžiną savo ir mūsų individualų asmeniškumą. Čia išpažįstame vienintelį Tarpininką tarp „aš“ ir „mes“. Tik per Kristų įmanoma nugalėti egocentrizmą, išsigimstantį kolektyviniame egoizme, kuris yra dar baisesnis už individualų egoizmą. 

Kadangi liturgija yra Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, aktas, ji visada yra viešoji veikla. Tad politinė pačia pirmąja prasme (gr. polis reiškia miestą – valstybę). Kai kuriose visuomenėse religinį gyvenimą, taigi ir religiją, bandoma nustumti į paraštes, kaip privatų kiekvieno reikalą. Tačiau dalyvauti Bažnyčios gyvenime neįmanoma privačiai. Tai visada bus mūsų priklausomybės liudijimas, jei reikės, ir žodžiais. Toks jis buvo sovietmečiu, toks bus ir moderniausiais laikais. Bažnyčios tarnautojai turi iš visų jėgų priešintis, kad noras liturgiją paversti privačia netaptų norma. 

Jau tapo tradicija ne vien krikščioniškas, bet ir valstybines šventes bei progas palydėti iškilminga liturgija. Gaila, aišku, kad iki šiol pažinome vien Mišias tokiomis progomis. Bažnyčios lobynas yra daug turtingesnis nei mums atrodo. Ypač tada, kai susiburia ne vien katalikai ir galbūt net nekrikščionys, galėtų (o gal ir turėtų) būti švenčiama kita liturgija. Iš galimybių priminčiau Valandų liturgiją, Palaiminimą, Žodžio liturgiją.

Liturgijoje, kurioje dalyvauja valdžios žmonės, yra numatyti jiems skirti pagarbos ženklai. Valstybės vadovas, dalyvaujantis liturgijoje dėl užimamų pareigų, yra paties vyskupo pasitinkamas prie bažnyčios durų ir palydimas į jam skirtą vietą. Jo vieta negali būti altoriaus erdvėje. Jei jis katalikas ir, jei numatyta, liturgijoje taip pat gali priimti pasmilkymą iš karto po vyskupo; diakonas ar vienas iš koncelebrantų jam palinki ramybės. Valstybės, rajono ar miesto aukštuosius postus užimantieji, liturgijoje dalyvaujantieji dėl užimamų pareigų pasitinkami klebono ar kito įgalioto įšventinto asmens ir palydimi į jiems parengtas vietas. 

 

Naujasis Testamentas (1 Tim 2, 1–4) nurodo svarbią pareigą, apie kurią nedažnai prisimename: „Taigi visų pirma prašau atlikinėti prašymus, maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones, už karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai maldingą ir kilnų gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.“

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22