Lapkritį, kai liturginių metų kalendorių užbaigia paskutinė jų iškilmė, vadinama Kristaus Karaliaus, arba Visatos Valdovo, vardu, aplankykime ir pažvelkime į žemiškąją su šiuo titulu gyvenančią bendruomenę – Panevėžio Kristaus Karaliaus parapiją. Šnekučiuojamės, ir parapijiečius suima nuostaba bei džiaugsmas – taip apsčiai čia gyvenama, kad net patys buvo primiršę. O gi atrodo, kad vis kažko mažai, kažkas ne taip. Dideliu būriu apspitę Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno klasėje esantį žavų medinį stalą narstome šiosparapijosveiklas, prisimename įvairias akimirkas, kai ir liūdėta, ir juoktasi kartu. Gera ant popieriaus išrašyti visą pokalbį, tegul jis tampa įkvėpimu prisidėti prie tokių skirtingų sielovadinių idėjų.
Šioje parapijoje gyvuojančios Tikėjimo ir šviesos bendruomenės koordinatoriai Alvidas ir Jurgita Gurkliai sako, kad susitikti bent kartą per mėnesį labai svarbu – visuomenėje protinę negalią turintis žmogus pernelyg dažnai atstumiamas ir niekinamas. Sunku ir vaikams, ir tėvams. Jei vaikas jaučia, kad jo nepriima, o gal net jį ir atstumia, kyla pavojus visiškai užsisklęsti savo pasaulyje. Kartais jis gali tapti agresyvus. Sunku, labai sunku, kai jauti, kad nuvylei tėvus. Neįgaliam asmeniui sunku išreikšti save, suprasti, ko iš jo tikimasi. Neretai ir kūnas būna pažeistas, nevikrus. Tačiau gebėjimas mylėti nėra ribotas. Emocinėje srityje proto negalią turintis žmogus neretai būna net daug gabesnis už kitus. Todėl ypač džiaugiamės galimybe susitikti parapijoje: čia draugauja žmonės, turintys įgimtą proto negalią, jų tėvai ir draugai.
Nuostabą išprovokuoja jokioje interneto svetainėje neaprašytas vienišų žmonių lankymas namuose. Parapijiečiai patikina, kad bažnyčios skelbimų lentoje tikrai rastume kvietimą tapti šios iniciatyvos savanoriu ar kontaktus asmens, kuris pasirūpins jūsų pažįstamais apleistais žmonėmis. Šios tarnystės savanorė Brigita Baronaitė pasakoja, kad čia – ne socialinė pagalba, o jau aštuonerius metus gyvuojanti iniciatyva reguliariai lankyti dėmesio stokojančius, atsiliepiant į skirtingus jų poreikius. Vieni jų turi puikius socialinius pagalbininkus, bet neturi su kuo kartu pasikalbėti, pasimelsti. O kartais troškimas būna, pavyzdžiui, kartu paskaityti. Tuomet savanoris garsiai skaito, o sunkiai bematantis vienišas žmogus klausosi ir nurimsta žinodamas, kad rūpi šalia esančiam. Dvi valandos per savaitę žvelgiant vienišų žmonių akimis – trumpa akimirka, tampanti neįkainojama dovana. Dvi valandos per savaitę žvelgiant savanorių akimis, visai nemažai, esant šiandieniam užimtumui. Tik ir čia ištinka nuostaba, kuria dalijasi savanoriai: „Čia prasideda draugystės. Ir kai, atrodo, nebeturiu laiko, esu pavargęs, nervina šeimos nariai, o dar turiu tarnystę svetimo žmogaus namuose... užtenka nueiti ir išgirsti tą nuoširdų „laukiau“. Liūdna žinoti, kiek daug tokių vienišų ir kiek nepalyginti daugiau tų, kurie neturi laiko.“
Ypatinga ir maldos už kunigus grupė, kurią inicijavo kunigas vikaras Rimantas Kaunietis. Ypatingai šypsosi ir šios parapijos administratorius kunigas Kęstutis Palepšys, patikindamas, kad malda už tiesą kunigo tarnystėje labai reikšminga ir reikalinga. „Jokiais seminaristų ar gerų kunigų skaičiais nepamatuosi maldos veiksmingumo, bet tarp kunigų ir besimeldžiančiųjų akivaizdus ryšys. Galime vadintis bendradarbiais, esame vienodai atsakingi už savo Bažnyčią. Tikra tiesa, šioje parapijoje esame tik du darbingi kunigai, todėl norint atsiliepti į parapijiečių poreikius reikia labai daug jėgų. Tokios ir maldos už mus reikia – gausios.“
Kadaise Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupas Jonas Kauneckas pradėjo dar nenutrūkusią amžinosios Švenčiausiojo Sakramento adoracijos tradiciją. „Taip, kasdien, prieš ar po darbo, gal per pietų pertrauką, visai valandai ar penkiolikai minučių – su niekuo nesusitarus neatsimuši į užrakintos bažnyčios duris, priešingai, ant altoriaus laukia tau ištiestos Viešpaties rankos. Tiesa, atsivėrę parapijos internetinį puslapį ar stabtelėję prie skelbimų lentos bažnyčioje, pamatysite, kad galite tam net ir įsipareigoti. O tuomet turėsite konkrečią valandą. Štai greta manęs sėdi viena savanorė, kuri jau dvidešimt metų vieną dieną per savaitę nuo vidurnakčio iki 2 val. nakties atvyksta į pasimatymą su Jėzumi. Per tuos dvidešimt metų buvo turbūt tik kartas, kai praleido – dėl šalčio neužsivedė automobilis...“,– tarnystės grožį apibūdina sesuo Kristina CSC.
Seserį Kristiną CSC taip pat sutiksite maldos grupelėje, kurioje susirenka onkologiniai ligoniai bei jų artimieji. Kartą per mėnesį išgyvename bendrystę mišiose, kalbėdamiesi ar kokioje mieloje išvykoje. Tokiame ligos laike labai svarbu turėti tikslą susitikti bei žinoti, kad esi nuoširdžiai laukiamas panašių į tave. Ir su lazdelėmis ateinantys, ir ne visada atvykti pajėgiantys, bet visada užtariami malda parapijiečių.
Greta maldos grupių, Šventąjį Raštą studijuojantys suaugusieji viliasi, kad į biblines katechezes pavyks įtraukti ir tėvus, kurie palydi besiruošiančius priimti Eucharistijos bei Atgailos sakramentus vaikus. Šventasis Raštas nėra nei gyvenimo tiesų rinkinys, nei sena istorija, nei vien tik studijų objektas. Tai bendruomeniškai išgyvento, vėliau užrašyto ir nuolat peržvelgiamo patyrimo liudijimas. Viena iš katechezių vedėjų Zita Tručionienė sako, kad šiame kurse atpažįstami pamatiniai tikėjimo kelionės etapai. Paklausta, kokią turi svajonę dėl tėvų katechezių, Zita atsakė, kad būtų džiugu žmones supažindinti su Biblija. Kad skaitytume ją su džiaugsmu, pamatytume jos aktualumą šiandien ir dalytumės tikėjimu su kitais.
Kunigas Kęstutis Palepšys
– O kas jus, kunige Kęstuti, džiugina bei liūdina šioje parapijoje?
– Nuoširdžiai, daug dalykų. Ir suaugę žmonės, norintys priimti Krikšto sakramentą arba pasiruošti priimti Eucharistijos bei Atgailos sakramentus, ir Ora et labora savanorių grupelė, nudirbanti pačius įvairiausius buitinius parapijos darbus: ji ir kalėdaičius supakuoja, ir rudeninius lapus sugrėbia, ir kt. Savanoriai buriasi sekmadieniais po 10.30 val. Mišių parapijos namuose Šventojo Antano klasėje ir labai kviečia kitus prisijungti. Ne tik darbams, bet ir bendrystei meldžiantis ar leidžiantis į piligrimines keliones. O liūdna istorija nutiko tik kartą, ir ačiū Dievui, nes buvo labai nemalonu. Skaudžiai suklydau vieną Didįjį šeštadienį – pamiršau, kad turiu nuvykti į laidotuves... Tarp kažkokių kitų darbų sulaukiau skambučio iš laidojimo namų. Pusvalandį vėluodamas pasiekiau šarvojimo salę, stengiausi atsiprašyti velionio artimųjų. Ir įsivaizduojate, tada iškart nuvažiavau ne į tas kapines. Su didele gėda antrą kartą tą pačią dieną vėlavau pas tuos pačius gedinčius žmones. Tik po metų, kai ta šeima pakvietė mane pašventinti paminklą, patyriau gailestingumą. Su rūpesčiu, bet ir su šypsena veiduose artimieji kelis kartus pakartojo man, kad neužmirščiau jų. Bet jie nepasirinko kito kunigo, atleido man. Tarnaudamas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje esu žmogus tarp žmonių – tai yra didžiulė dovana kunigystės kelyje.
Taip ir užbaigiame šį pokalbį juokdamiesi, bet ir dėkodami klebonui bei visai bendruomenei už jų atvirumą. Kaip gera, kad šioje kasdienybėje toks gausus būrys bendradarbių, greta kurių drąsu klysti. Ačiū jums, kad esate, meldžiatės ir žmonėms tarnaujate – taip nuostabiai Kristų Karalių Panevėžyje garbinate!
