In memoriam Liudvikas Jakimavičius
1959 08 21 – 2022 08 01
Dar vos prieš keletą mėnesių Artumos redakcija sveikino poetą Liudviką su garbingu Poezijos pavasario laurų vainiku ir Maironio vardo premija. Žinojome, koks dramatiškas ir žūtbūtinis metas rašytojui, bet vylėmės, kad išlydėsim Dangop ne taip greitai...
Dalijamės vasaros Artumoje skelbtu tekstu.
Taigi, Liudviko Jakimavičiaus 2021 metais Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas poezijos rinkinys Paliktos paletės... Tai trečioji Liudviko lyrikos knyga (iš penkių išleistų), ji yra tarsi įrodymas, kad talentą paliudija ne kiekybė, o kokybė. Ir Maironis, ir Vytautas Mačernis suskambo tautai ir tebeskamba ligi šiol vieninteliais, bet likiminiais eilėraščių rinkiniais.
Nors pats poetas tikrai nesidraskė konkurencijos kančiose ir vargu bau šių laurų tikėjosi, bet tai, kas įvyko, teisinga.
Liudvikas Jakimavičius – ne tik poetas, jis yra literatūros kritikas, eseistas, dramaturgas ir scenaristas, savo drąsiais ir aštriais tekstais Nepriklausomybės pradžioje atvėręs Šėpos teatro duris, sukęsis teatro gyvenime su šekspyriška aistra ir džiuginęs žiūrovus tiesos akibrokštais; jis ir vaikų literatūros kūrėjas, dramaturgas.
Paliktos paletės , pelniusios poetui laurus, nustebina ir paguodžia savo paprastumu. Kūriniai skaidrūs, liudijantys meilę Dievo duotam gyvenimui ir kasdienybei. Šiandien, kai lietuvių kalba traukiasi ir nyksta, lyg užrašyta simpatiniu rašalu, anot Liudviko, Paliktos paletės yra tarsi tvarstis, gydantis lietuviškumu, amžinųjų vertybių nedeklaratyvia intonacija, išmintinga ir nuosaikia emocijų pusiausvyra. Ir – šulinio dugno gelme, į kurią tegali nusileisti erdves ir laiką savo rankomis sklaidantis poetas. Iš ten, iš tos gelmės pasaulius ir nepasaulius stebintis ir fiksuojantis žvilgsnis paglosto priartėjantį ir nutolstantį žmonos siluetą, regi lieptą per Dysną, jis susitinka su motina, ieškančia sūnui užkišto pinigėlio „kitokiam gyvenimui“, jis lydi tėvą prie avilių, kol vieną dieną jau amžinatilsis tėvas iš dangaus palaimina bičių spiečiumi. Perfrazuojat Jakimavičiaus eilėraščius norisi patvirtinti: „Jei mes čia esame, vadinasi, mūsų tėvai buvo geri.“ Savo nedidele knyga iš žodžių paletės nutapytas toks gyvas, teisingas ir, žinoma, praeinantis gyvenimas.
Liudviko poezija padeda išsaugoti viltį, kad postmoderniame pasaulyje yra kūrėjų ir kūrinių, padedančių pasijusti arčiau gimtųjų namų. Ir nebijoti amžinųjų.
„Ant darbo stalo vėl atsirado Biblija, atgijo ir aktualizavosi universalūs bei amžini jos siužetai. Dovydas, Saliamonas, Jona, Jobas ir Lozorius išniro iš istorinių ir mitinių prieblandų, atgijo kaip gyvi personažai, veikiantys čia ir dabar, tavo dvasios peizaže“, – neseniai žurnale Nemunas dalijosi poetas. Paskutinį gegužės penktadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje, už lango taškantis liūčiai, praėjusių metų Poezijos pavasario laureatė turėjo garbės užrišti Liudvikui vardinę austinę juostą. Ir įteikti šventojo Benedikto kryžių, – tesaugo! Liudvikas savo tekstais nieko nebijojo, jokių negandų ar grėsmių, linkime, kad kūrėjas atsilaikytų prieš gyvenimo suteiktus išbandymus. Tikime, kad jis, šiuo metu dvasią reguliariai maitindamas Šventojo Rašto išmintimi – kaip patsai patvirtina, – ramina ir grūdina kūrėjo neramią sielą.
Dovilė Zelčiūtė
Liudvikas Jakimavičius
* * *
Didžiausias stebuklas yra,
kad mes dar čia esame.
O,
kiek gyvenime buvo kartų,
kad mūsų nebūtų,
ir per kartų kartas
iki mūsų.
Jei mes dar čia esam,
vadinas,
mūsų tėvai ir tėvų tėvai
buvo geri.
EILĖRAŠTIS APIE MEILĘ
Norėjau tau pasakyti
kažką labai svarbaus
taip tyliai tyliai,
kad net neišgirstum –
neradau tinkamų žodžių.
Kai būsiu Paukščių Take,
nusileis tau snaigė ant veido
LAIMINGA DIENA
Nieko gero
Ir nieko blogo
niekam šiandien nepadariau,
tik buvau išėjęs į gatvę
ir nusišypsojau.
* * *
Dangum užplaukė tamsumos
ant smirdinčių mūsų galvų.
Driokstelėjo pastotė,
dingo elektra.
Dieve, kur Tu?
atleisk juodžiausius mano griekus,
Dieve, padėk,
atsiųsk elektrikus.
Iš eilėraščių rinkinio Paliktos paletės, RS leidykla, 2021
