Joshua Earle / unsplash.com nuotrauka
Ekologija – šių laikų mada? Kairiųjų politinių pažiūrų vėliava? Ar tikrovė, kuri išties svarbi ir katalikams, jeigu popiežius apie ją rašo enciklikas ir nuolat primena? VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius dr. Artūras Lukaševičius daug metų žinomas kaip suaugusiųjų katechezės specialistas. Katechumenatui skirtos jo paskaitos plačiai naudojamos visoje Lietuvoje. Tačiau jau kuris laikas jį girdime vis daugiau kalbant apie dvasinę ekologiją... Tad suklusome – kodėl?
Kas Jus paskatino imtis dvasinės ekologijos temos?
– 2015 m. popiežius Pranciškus paskelbė labai įdomią encikliką Laudato siʾ , skirtą ekologinėms problemoms. Joje nurodoma, kad neįmanoma spręsti ekologinių klausimų atsietai nuo visuomenės ir kiekvieno žmogaus. Kol žmogaus širdyje vyraus godumas ir abejingumas, gamta bus niokojama ir negailestingai eksploatuojama bandant patenkinti nesibaigiančius įgeidžius. Komentuodamas šį dokumentą tuometinis Kauno augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas pabrėžė: „Aktualiausia mintis Lietuvai yra dvasinė ekologija, kurią Lietuvoje mažai pažįstame ir nedaug naudojame, lengvai pasiduodami dvasinio pobūdžio taršos formoms.“ Jau nemažai metų dirbu sielovados srityje ir matau, kad ši dvasinės taršos ir sielos sveikatos tema mums ypač aktuali. Dvasinė ekologija yra labai reikalinga suaugusiųjų katechezės programų tąsa ir papildymas.
Kas gi yra dvasinė ekologija?
– Dvasinė ekologija žvelgia į žmogų kaip dviejų artimai susijusią organizmų – materialaus kūno ir dvasinės sielos – vienovę. Abu organizmai turi savo dėsningumus, kuriuos pažeidus jie negaluos ir sirgs. Kūno dėsningumus nagrinėja medicina, juos neblogai žinome: sveika mityba, fizinis aktyvumas, miego režimas, vitaminai ir pan. Šie dėsningumai nepriklauso nuo mūsų norų ar žinių apie juos. Jeigu jų nesilaikysime, mūsų kūnai susirgs. Panašiai ir kiekvieno žmogaus siela yra tam tikras organizmas, turintis savo vidines struktūras ir dėsningumus. Kaip ir kūno, sielos dėsningumai nepriklauso nuo mūsų norų ar žinių apie juos. Juos pažeidus žmogaus dvasinė siela negali tinkamai funkcionuoti ir pradeda sirgti. Kalbėdamas apie dvasinę ekologiją gilinuosi būtent į šią sritį.
Kuo ši tema aktuali ne akademiniam specialistui, o paprastam Lietuvos piliečiui?
– Pirmiausia ji aktuali kasdieniu praktiniu lygmeniu. Nesunku pastebėti, kad aplink mus nemažai to, ką būtų galima pavadinti negebėjimu džiaugtis gyvenimu. Išoriškai jis reiškiasi pykčiu, nuolatiniu irzlumu, neapibrėžtu nepasitenkinimu, nepagrįstomis baimėmis ir nerimu, gyvenimo beprasmybės ir tuštumo jausmu, nuoboduliu ir pan. Kadangi žmogus yra integralus ir viskas jame artimai susiję, problemos vienoje srityje neišvengiamai pasireikš ir kitur. Mūsų sielos netvarka ypač matosi psichologinėje srityje (ir lingvistiškai matome jų artimumą – siela graikiškai yra psyche ). Neseniai paskelbti oficialūs duomenys negali nekelti nerimo: Europos Sąjungoje 2000–2020 m. antidepresantų vartojimas vidutiniškai augo daugiau kaip po 1 proc. kas mėnesį! Ir tai gana ramiu laikotarpiu – Covid-19 epidemija prasidėjo tik jo pabaigoje, o ir karo Ukrainoje dar nebuvo. Panaši situacija kitoje artimai susijusioje srityje: Europos Sąjungoje psichinių sutrikimų turinčių žmonių skaičius padidėja 2 proc. per metus, o Lietuvoje – 3 proc. Ne mažiau nerimo kelia priklausomybių augimas.
Ką šioje situacijoje gali pasiūlyti dvasinė ekologija?
– Ji primena, kad žmogus nėra vien materialus kūnas ir psichika. Egzistuoja empiriniams tyrimams tiesiogiai neprieinamas nematerialus žmogaus pradas, kurį krikščionybė vadina dvasine siela. Dvasinė ekologija į tai žvelgia kaip į tam tikrą organizmą su savo struktūromis ir dėsningumais, kuriuos pažeidus atsiras įvairių negalavimų. Iš esmės visais amžiais dvasingumo tikslas ir buvo rūpintis šio prado sveikata. XX a. dėl išplitusio praktinio ateizmo tai buvo gerokai apleista. Prasidėjo negalavimai, pirmiausia regimi dvasinei plotmei artimiausioje srityje, tai yra psichikoje. Šiuos negalavimus gydyti ėmėsi naujai atsiradęs psichologijos mokslas. Jam pavyko išspręsti dalį svarbių problemų. Tačiau nemažai klausimų liko neatsakytų, nes jie kyla ne iš materialiosios plotmės, o iš gamtos mokslams tiesiogiai neprieinamos dvasinės sferos. Galime ją ir toliau ignoruoti, bet tai nesustabdys joje vykstančių nepageidaujamų procesų, kurie neišvengiamai turės pasekmių kitose srityse, visų pirma psichikoje, po to ir fiziniame kūne. Dėl akivaizdaus problemų šiose srityse augimo vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad mes kažką darome iš esmės negerai ir būtina tai kuo skubiau keisti. Tiek specialistų, tiek ir eilinių piliečių žvilgsnis vis dažniau krypsta į dvasinę sferą. Neišvengiamai tenka naujai apmąstyti savo santykį su tikėjimu.
David Sager / unsplash.com nuotrauka
Kaip tai atrodo praktiškai?
– Visi esame girdėję Dešimt Dievo įsakymų: „Nevok“, „Nežudyk“, „Nemeluok“ ir kt. Dauguma žmonių juos mato kaip naudingus visuomenei, bet sunkią naštą jų –besilaikančiajam. Tada tūlas atsidūsta – „na, ką darysi, Dievas liepia šiuos sunkius ir nemalonius dalykus, teks jų laikytis“. Dėl naudingumo visuomenei visai teisingai: daug maloniau gyventi aplinkoje, kurioje mažiau nusikalstamumo. Tačiau lieka nepastebėta, kad šie įsakymai visų pirma rūpinasi jų besilaikančiojo dvasine sveikata ir apkritai gerove. Pavyzdžiui, įsakymai „Nevok“ ir „Negeisk svetimo turto“ siekia sutvarkyti žmogaus santykį su materialiomis gėrybėmis ir pažaboti tokias savybes, kaip godumas ir pavydas. Įsivaizduokime žmogų, kuriame godumas ir pavydas stipriai išsikeroję. Štai toks goduolis pavyduolis žiūri pro langą ir mato, kad kaimyno namo stogas uždengtas geresne skarda negu jo. Ir kas kartą, kai tik pažiūri pro langą, jam sugenda nuotaika. Užuot džiaugęsis tuo, ką turi, jis liūdi dėl to, ko neturi. Ir jeigu šie „apetitai“ neribojami, jie sargdins žmogaus sielą toliau – augs piktumas, kils įtarinėjimai („Iš kur kaimynas turi tiek pinigų? Turbūt jis vagia... Kokie niekšai tie vagys... O aš nevagiu ir štai vargstu...“ ir t. t., ir pan.). Vargšas goduolis pavyduolis jau užmiega ir prabunda su šiomis mintimis. Šeima kenčia nuo blogos jo nuotaikos, bendradarbiai pastebi padidėjusį irzlumą, auga bendras nepasitenkinimas gyvenimu. Jo sieloje lizdą susisuko dvasinė liga, galinti sugriauti šeimą, darbą, psichinę ir net fizinę sveikatą, vesti į priklausomybes ir t. t. O atsakymas paprastas: įsakymas „Negeisk svetimo turto“ nurodo žmogaus sieloje esančią tam tikrą struktūrą arba ribą, kurią pažeidęs aš pakenksiu pirmiausia sau pačiam. Nesunkiai matome, kaip šis pavyzdys galios ir kitoms, pavyzdžiui, seksualinių „apetitų“ ir pornografijos sritims.
Šiame nesudėtingame pavyzdyje matome vieną iš savidestrukcijos mechanizmų (jų yra gausybė – nuo įgeidžių ir prisirišimų iki priklausomybių), susiformuojančių žmogaus dvasinėje sieloje ir atimančių iš mūsų gyvenimo džiaugsmą. Kaip ir galima spėti, išsivadavimo iš jų kelias yra, bet jis nelengvas. Dvasinė ekologija siekia mus su tuo supažindinti.
Ar dvasinė ekologija atspindi naują požiūrį į Dekalogą ir apskritai į katalikišką moralę?
– Kaip dažnai būna, naujais atrodantys dalykai dažnai yra seni, tik pamiršti. Šv. Tomas Akvinietis XIII a. suformulavo klasikinį katalikišką požiūrį į visoje kūrinijoje – dvasinėje ir materialioje – egzistuojančią Kūrėjo įdiegtą tvarką, kurią jis pavadino Amžinuoju įstatymu. Tai apima visos kūrinijos dėsningumus – matematinius dėsnius, fizikines konstantas, chemijos dėsningumus, fiziologijos dėsnius gyvuose organizmuose, gyvūnų instinktus, taip pat ir dvasinio pasaulio tvarką. Pažeidus bet kuriuos dėsningumus, bus padaryta žala tam kūriniui. Žmogaus siela dalyvauja dvasiniame pasaulyje visų pirma per moralinius pasirinkimus. Jais pažeidus dvasinio pasaulio dėsningumus sielai bus padaryta žala, pasireikšianti tiek šiapusiniame gyvenime, tiek po mirties.
Šis požiūris išreikštas ir šiandienos Bažnyčios mokyme, pirmiausia Katekizme . Man pačiam kyla klausimas, kodėl jis liko užmirštas praktinėje veikloje. Pats dirbu katechetinį darbą jau daugiau kaip 20 metų ir galiu patvirtinti, kad mūsų sielovadoje mažai arba beveik nieko apie tai nekalbama. Sunku pasakyti, kodėl atsiranda tokios „aklos dėmės“. Bet kuriuo atveju pats laikas šitą trūkumą pašalinti.
Ką konkrečiai darote šioje srityje ir ką galėtumėte pasiūlyti žmogui, kuriam ši tema aktuali?
– Su šia tema dirbu jau penkeri metai: skaitau paskaitas ir jų ciklus, vedu seminarus įvairioms bendruomenėms, parapijoms, mokykloms, įstaigoms. Vasarą planuojame organizuoti šia tema stovyklą. Iš esmės tema atvira labai įvairioms įgyvendinimo formoms. Akivaizdu, kad jos poreikis įvairioms auditorijoms išlieka ir auga.
Besidominčiam žmogui pirmiausia siūlyčiau kritiškai įvertinti masinės kultūros peršamus stereotipus, kurie sveiko ir pilnatviško gyvenimo kviečia ieškoti įvairiose vartotojiškumo formose. Taip pat siūlyčiau peržiūrėti savo požiūrį į krikščionybę. Gali būti naudinga dalyvauti kokioje nors tikėjimo atnaujinimo programoje, pavyzdžiui, Alfa kurse. Turime nemažai gerų knygų, kokybiškų paskaitų ir laidų išsilavinusiam šiuolaikiniam žmogui, keliančiam rimtų klausimų apie tikėjimą.
Minėjote, kad planuojate organizuoti stovyklą. Gal galite pasidalyti plačiau?
–Šią vasarą organizuojame savaitės trukmės stovyklą-seminarą Šventojoje. Ji vyks liepos 9–16 d. Stovyklos programą sudaro paskaitos, moderuojamos diskusijos ir fiziniai pratimai. Paskaitose nagrinėsime pagrindinius krikščioniškojo požiūrio į dvasinę ekologiją klausimus. Fiziniais pratimais, kuriuos ves kvalifikuoti specialistai, sieksime išgyventi kuo integralesnį požiūrį į žmogų kaip kūno ir sielos vienovę. Apie tai daugiau informacijos galima rasti www.dvasineekologija.lt.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Kviečiu atsikelti nuo kasdienybės sofos ir leistis į tikresnio gyvenimo paieškas. Kaip matome, galimybės tam yra plačios.
