Dr. Nijolė Liobikienė
pexels.com nuotrauka
Kas yra malda ir kas ji nėra? Kaip melstis, kad neapkarstų šeimos gyvenimas? Kaip suderinti įtemptą šeimos gyvenimą su malda? Kokios maldos praktikos dažniausiai vyrauja šeimoje?
Klausau jaunos moters istorijos. Matau jos veide nuovargį, akyse ašaras. Ji pervargusi. Paprašau papasakoti, kaip atrodo jos diena. Keliasi labai anksti, skaito Šventąjį Raštą, tada daug meldžiasi. Vėliau ruošia pusryčius, išleidžia vaikus, bėga į darbą, paskui... Žodžiu – sukasi kaip voverė rate, miego trūkumas, didžiulis nuovargis, nusivylimas savimi ir kitais šeimos nariais. Didėja nerimas, irzlumas, stinga jėgų... Ji buvo rekolekcijose seserų vienuolyne ir jai labai patiko, kaip vienuolės meldžiasi. Ji manė, kad tik tokia malda patinka Dievui...
Antroji istorija susijusi su šeimos nariais. Šeimos tėvas labai pamaldus ir geras žmogus, bet mėgsta melstis vienas, maldai skiria daug laiko. Kai jis meldžiasi ir medituoja, mama dirba reikalingus darbus – rikiuoja vaikus, aiškina pamokas, ruošia vakarienę ir t. t. Praradusi kantrybę garsiai išsako pasipiktinimą vyrui. Šis aiškina, kad malda svarbiausia, o jis turi ir Vakarinę, ir Naktinę, ir Aušrinę Valandų liturgijos maldą sukalbėti. Tai užtrunka, o kur dar Rožinis. Žmona piktai suburba, kad, prieš ilgai kalbėdamas su Dievu, galėtų nors trumpai pasikalbėti su šeima ir jai padėti. Vyrauja įtampa, visiems nesmagu. Prasideda tėčio „paskaita“ apie maldą. Paaugliai vaikai trinkteli durimis ir pasislepia savo kambaryje.
Trečia istorija apie tai, kad gerais norais pragaras grįstas. Tiesą sakant, ir prieš tai dviejose istorijose pragarėlio kvapas juntamas, gal ir ne toks ryškus kaip šioje.
Viskas prasidėjo, kai pas vaikus atvažiavo gyventi močiutė. Be abejo, šeimai palengvėjo, nereikia vaikų vienų palikti, močiutė valgyti padaro ir šiaip jau – mylimas žmogus namie. Viskas buvo neblogai, kol močiutė nesusidomėjo vaikų pamaldumo ugdymu ir neprisiėmė pareigos išmokyti vaikus melstis, o teisingiau – kalbėti poterius pagal savo skonį, neatsižvelgiant į vaikų amžių, gebėjimus ir patirtis. Močiutės metodai buvo „patikrinti“, nes „geriausiai“ vaikai kalbėjo poterius, kai jos rankose buvo diržas. Be to, ji pasitelkė ir kitas priemones, įtikinėdavo vaikus ir anūkus Dievo bausmėmis. Anūkams dar pridurdavo, kad jų gyvenimas nebus laimingas, jei jie neklausys ir nesimels, kaip mokomi. Vaikai kentė, tapo paniurę, net ir užaugę nieko nenorėjo girdėti apie poterius...
Mylėti „močiutės Dievą“
Dėkui Artumos redakcijai, spausdinusiai išsamų straipsnį apie šeimą kaip namų Bažnyčią (Gregory K. ir Lisa A. Popcak, „Sinodiškumas ir namų Bažnyčia, arba Naujosios ekleziologijos link“, 2022 m. gruodžio numeris – red. past.). Straipsnyje pagaliau perskaičiau tai, ką jaučiau, bet neišdrįsau apie tai kalbėti: „Dauguma to, ką laikome katalikišku dvasingumu, yra kilę iš vienuolinių ir dvasininkijos tradicijų. Kad ir kokios vertingos šios praktikos, jas gali būti sunku suderinti su įtemptu šeimos gyvenimu.“ Tada atsiranda nerimas, pyktis, nepasitenkinimas, pagaliau bandoma sunkų maldos akmenį nusiritinti...
Maldos praktikas ir šeimos tradicijas atsinešame iš tėvų namų. Bet tai nereiškia, kad privalome melstis taip, kaip tai darė mūsų tėvai ir seneliai. Galime skaityti Šventąjį Raštą, taip pat ir pasidomėti, kokias maldas jie mėgo ir kodėl. Jei mums šios nepatinka, yra nesuprantamos, svetimos, gerbiame jų dvasinį palikimą, bet nenusikalstame nepagarba jų atminimui melsdamiesi mums priimtinu būdu. Vienas garsus rašytojas vaikystės atsiminimuose rašė, kad jo senelis ir močiutė melsdavosi labai skirtingai. Senelis kalbėdavo griežtas, jam nesuprantamas maldas, kurios jam kėlė baimę. Senelio malda buvo panašesnė į atsiskaitymą ar teisinimąsi rūsčiam ir griežtam Dievui. Senelio Dievo jis bijojo. Močiutė melsdavosi kitaip. Ji švelniai dėkodavo Dievui, prašydavo palaimos sau, vaikams, anūkams, pasakodavo apie savo vargus, džiaugsmus, rūpesčius, išsakydavo pasitikėjimą Juo, o kartais su ašaromis melsdavo kokios nors malonės ar atsiprašydavo. Nors senelis sakydavo, kad jos malda netikusi, „kaip durnos bobos“, bet vaikui ji labai patikdavo. Močiutės Dievas buvo mylintis, suprantantis, užjaučiantis. Vaikui buvo lengva melstis taip, kaip senelė, ir mylėti senelės Dievą.
Prieš melsdamiesi pamąstykite, kas jums yra malda ir kokiam Dievui meldžiatės. Ar tai Dievas sąskaitininkas, skaičiuojantis nusikaltimus ir gerus darbus? O gal Jis primena griežtą viršininką? Gal Jis toks, kuriam mažai rūpite; gal Jam nereikia sukti galvos, nes Jis turi svarbesnių reikalų ir todėl jūsų maldos apsiriboja šventųjų garbinimu... Atsakymas susijęs su jūsų asmeninėmis maldos praktikomis.
Kas yra malda?
Teisingus maldos apibrėžimus galima rasti Katekizme, o jei paprastai ir suprantamai, malda – tai bendravimas su mus mylinčiu ir tik gera darančiu Dievu. Jis myli ir rūpinasi kiekvienu šeimos nariu asmeniškai ir visa šeima drauge. Melstis reiškia bendrauti su be galo mylinčiu, rūpestingu, gailestingu Dievu. Bendravimas – tai buvimas kartu, mąstymas apie asmenį, su kuriuo bendraujame; tai abipusis kalbėjimas ir klausymas vienas kito, laikas su Juo, iš meilės atliekami darbai, trumpos akimirkos ir išsamūs pokalbiai. Tiesiog buvimas Viešpaties akivaizdoje. Visi sunkūs ir nemalonūs darbai gali būti aukojami Viešpačiui, ir tai – malda. Visi džiaugsmai ir malonios akimirkos, paaukotos Viešpačiui, yra dėkingumas. Nerimą keliantys darbai ir skausmingos patirtys – pamokos, ir ieškojimas prasmės, tobulėjimas ir pan. Žodžiu, malda – tai viskas, ką mąstome ir darome Viešpaties akivaizdoje, tai artimo meilė pačiam Artimiausiam ar artimiausiems šeimos nariams. Malda – tai meilės išraiška, kuri prasideda nuo meilės sau. Jei pervargusi, neišmiegojusi moteris, pasakiusi Viešpačiui „ačiū“ ir padariusi kryžiaus ženklą, nueitų miegoti, tai tokia jos malda Viešpačiui būtų malonesnė nei savęs kankinimas. Malda yra kiekvienos gyvenimo minutės pašventimas Dievui iš meilės ir Jo akivaizdoje.
Keletas požymių skatintų susimąstyti apie savo maldą ir galbūt pasistengti įpročius bei neteisingą požiūrį keisti.
Malda tampa pykčio šeimoje ir nesantaikos priežastimi. Žmonės meldžiasi skirtingai, bet jei mūsų malda, jos forma, trukmė erzina kitus, jei dėl to nematau savo pavargusios žmonos ar vyro, ignoruoju jų ar kitų šeimos narių poreikius pasiteisindama(s) malda, tai tikrai nėra malda, geriausiu atveju – poterių kalbėjimas. Pirmiau pamatykime savo artimą ir jo poreikius, parodykime jiems savo meilę prieš rūpindamiesi savo maldos patogumu. Prisimenate Evangeliją, kurioje sakoma, kad pirmiau reikia susitaikyti, o paskui atnešti dovaną Dievui (plg. Mt 5, 23)?
Malda tampa pabėgimu nuo nemėgstamų pareigų šeimoje. Malda tiesiogiai susijusi su sąžiningu savo pareigų vykdymu. Jei apleidžiame tiesiogines pareigas, kurių niekas negali atlikti, teisindamiesi, kad reikia melstis, verta gerai pagalvoti ir pasitarti su geru kunigu, dvasios vadovu ar kitu išmintingu tikinčiu žmogumi. Gerai atliekamas, sąžiningas, geras darbas, paaukotas Dievui, yra maldos forma. Kaip mama negali palikti verkiančio kūdikio be priežiūros dėl maldos, kaip gydytojas ir slaugytoja nepalieka slaugomo ligonio, pasiteisindami malda, taip kiekvienas esame įpareigotas gerai ir su meile atlikti savo pareigas.
Malda darosi priverstinė. Malda ir prievarta yra nesuderinami dalykai. Negalite priversti savo vaikų ir kitų šeimos narių bendrauti su tais, kurių jie nepažįsta ir nepriima. Prievarta tik didins pyktį ir priešiškumą. Pakvieskite vaikus į bendrą šeimos maldą ir parinkite jiems maldos formas pagal jų amžių – su mažaisiais trumpos maldelės, padėkojimas, atsiprašymas, tėvų palaiminimas, o paaugliams leiskite pasirinkti maldos būdus ir tekstus.
Malda atskiria šeimos narius. Jei malda skiria, o ne vienija, reikėtų pasikalbėti atvirai ir pagarbiai, ką galima pakeisti. Venkite vien tik kalbėti, išmokime klausyti Visagalio, su kuriuo bendraujame. Malda šeimoje neturėtų būti tabu tema. Kai kalbame apie mylimus, pasiilgtus šeimos ar giminės narius, taip kalbėkime apie maldą, kuri yra bendravimas su mylinčiu Dievu. Dalykitės maldos patirtimi ir žiniomis. Paaiškinkite, aptarkite, išklausykite ir susitarkite, kaip melsitės savo šeimoje.
Nepaklyskime keliaudami be kompaso ir žemėlapio. Prašykime Viešpaties, kad išmokytų mus melstis. Ieškokime kompetentingo palydėtojo, dvasios vadovo ar kunigo, dalykimės patirtimi ir ieškokite atsakymų į kylančius klausimus. Malda šeimoje ir šeimos malda padeda išgyventi sunkius bei džiugius šeimos gyvenimo etapus ir išmokti mylėti.
Dalydamasi mintimis su jumis, mieli skaitytojai, pamaniau, kad būtų labai naudinga, jei ir kiti papasakotų apie savo ar savo šeimos maldos patirtį, sunkumus ir iššūkius. Pamąstykime drauge, ką mums reiškia sąvoka šeima – namų Bažnyčia. Eidami Sinodiniu keliu, kalbėkimės, nagrinėkime, dalykimės ir padėkime vieni kitiems augti.
Pasidalijimus prašome siųsti el. p. redakcija@artuma.lt
