Irakietė Rita Tamur, 25-erių migrantė, Lietuvoje gyvenanti nuo 2017 m. Šiuo metu mergina studijuoja LSMU. Ją kalbina Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos Socialinės integracijos koordinatorė Augustė Dudutytė.
Papasakok apie save, ką veiki?
– Esu kilusi iš Irako, kurį palikau 2015 metais, kai šalį užpuolė ISIS. Tuomet persikėliau į Libaną ieškodama išsilavinimo galimybių ir saugios aplinkos. Deja, nepavyko užtikrinti šių dviejų sąlygų ir grįžau į gimtąją šalį siekdama tęsti mokslus. Mano universitete įvyko keletas ISIS išpuolių, dėl to negalėjau toliau įprastai mokytis. Visišku išsigelbėjimu tapo žinia, kad yra galimybė studijuoti Lietuvoje ir šios studijos nemokamos. Iškart griebiausi šios galimybės net nežinodama visų detalių apie Lietuvą. Čia atvykau 2017 metais ir Lietuvoje gyvenu beveik penkerius metus, per juos baigiau psichologijos bakalauro studijas. Dabar dirbu Carite bei studijuoju magistro laipsnio studijose LSMU. Mano pagrindinė veikla – psichologinės konsultacijos prieglobsčio gavėjams. Stengiuosi suteikti emocinę paramą tiems, kuriems jos reikia. Žinau, kad nelengva išgyventi tą pokytį, kai esi naujakurys naujoje šalyje, ypač jeigu esi tokio amžiaus, kai sunku surasti naują darbą, išmokti kalbos bei turi šeimą ir jauti atsakomybę. Su tokiais iššūkiais susidūriau ir aš, todėl bandau padaryti viską, ką galiu, kad kitiems ši patirtis būtų kiek įmanoma lengvesnė.
Kaip klostosi tavo gyvenimas Lietuvoje? Ar susidūrei su kokiais nors iššūkiais ligšiol?
– Žinoma, pačioje pradžioje buvo nelengva – labiausiai dėl patirtų kultūrinių skirtumų. Vis dėlto, per laiką ir sulaukusi pagalbos iš universiteto, adaptavausi susiklosčiusioje situacijoje. Iš pradžių jausmas buvo toks, lyg tarp užsieniečių studentų ir lietuvių būtų buvusi siena. Atrodė, lyg lietuviams nepatiko matyti užsieniečius savo šalyje, bet vėliau supratau, kad pradžioje yra sunku bendrauti, bet kelis kartus pasistengus užmegzti pažintį, pasikalbėti minėtoji siena ištirpsta. Pasidarė daug lengviau suprasti, kaip bendrauti ir užmegzti kontaktą su vietiniais.
Kas pasikeitė baigus universitetą?
– Dabar yra kiek kitaip nei studijų laikais – Kaune ir Vilniuje pasaulis yra didesnis ir darbe susitinku daugiau žmonių . Tai suteikia patirčiai papildomą atspalvį, palyginus su buvimu universitete, kur dažniausiai bendraudavau su tarptautinės bendruomenės nariais. Dabartinės aplinkybės, kai žiniasklaida yra perpildyta naujienų apie nelegaliai atvykstančius užsieniečius ir pasigirsta nusiskundimų, kad lietuviai nėra patenkinti dėl atvykstančiųjų. Asmeniškai nesusidūriau su situacijomis, kai ant manęs kažkas šauktų ar kitaip reikštų, kad manęs nemėgsta.
Ar kalbėjai su lietuviais apie tai, kodėl palikai savo namus? Ar vis dėlto vengi tokių temų?
– Turėjau daugybę pokalbių, kuriuose dalijausi apie savo patirtį. Manau, šie pokalbiai padėjo jiems susidaryti labiau informatyvesnę nuomonę nei iš plačiosioms masėms skirtos žiniasklaidos, formuojančios siauresnį vaizdą. Todėl pašnekovai, išgirdę apie mano asmeninę patirtį, pamato situaciją kiek plačiau – turėjau daugybę tokių pokalbių apie tai, koks yra Irakas, jo kultūra, kaip ten klostosi gyvenimas.
Kaip jie reaguoja?
– Įprastai būna šiek tiek šokiruoti dėl to, kad gyvenimas Irake skiriasi nuo įprasto gyvenimo Lietuvoje, bet jie domisi ir nori daugiau išgirsti.
Dėl ko būna šokiruoti?
– Manau, kad dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, žiniasklaidoje apie Iraką yra kalbama tik karo ir destrukcijos kontekste – ir tai yra svarbi irakiečių patirties dalis. Bet ir dėl to, kad gyvenimas Irake skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje, ir tuomet pašnekovai pradeda labiau vertinti tai, ką turi čia.
Ką pasakoji savo draugams?
– Pasakoju, kaip Irake gyvename didelėse šeimose, kaip dažnai susiburia giminės, leidžia laiką kartu ir kaip tai padeda išvengti vienišumo jausmo, o tai yra ganėtinai didelė problema Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. Matau, kad reikšminga dalis visuomenės kenčia nuo vienatvės ir depresijos, nes neturi su kuo palaikyti artimų ryšių arba iš viso neturi su kuo bend-
rauti. Namuose mes su plačiąja šeima, gimine susitinkame reguliariai. Pasakoju apie irakietiškų vestuvių tradicijas, kokia reikšmė teikiama maistui tam, kad susiburtume kaip šeima, o ne tik pavalgytume atskirai, kai tik užsinorime. Konkrečiu laiku visa šeima susėda prie stalo ir dalijasi, kaip kiekvienam sekasi, kaip praėjo diena, kartais tiesiog kartu žiūrime televizorių. Tai mūsų kultūra, ir ji yra prisotinta tokių tarpusavio susibūrimo elementų.
Ar galėtum pasidalyti, kodėl tau teko palikti gimtąją šalį?
– Visų pirma, man teko palikti namus, nes Irake darėsi pernelyg pavojinga. ISIS ypač taikėsi į jaunesnes merginas, mano šeimai buvo per daug baisu matyti, kad aš pasilieku toje situacijoje, kol ISIS vykdo atakas tame mieste, kur mes gyvenome. Mano miestelis, kuris priklauso didesniam miestui Mosului, yra krikščioniškas. Buvome užpulti, todėl 2014 metų rugpjūtį palikome savo namus ir persikėlėme į šiaurinę Irako dalį, bet buvo nepakankamai saugu, kad pasiliktume. ISIS vis tiek bandė užgrobti ir tą Irako dalį. Tokių išpuolių pasitaikė ganėtinai daug, kai reikalaujama palikti savo namus arba prisijungti prie jų misijos, o jei atsisakai, tuomet grasina arba nužudo tėvą, išprievartauja moteris ir pan. Taip pat pamenu, kaip užgrobė mano universiteto bendrabutį ir ten gyvenusios merginos buvo įkalintos kelias dienas. Dauguma studenčių sugebėjo pasislėpti ir per stebuklą nė viena iš jų nenukentėjo. Tokių istorijų girdėdavau ir daugiau, ypač 2010 metais dažnai pasitaikydavo, jog vis būdavo pagrobiami žmonės ir prašoma išpirkos dėl to, kad yra pasiturintys arba dėl išpažįstamos religijos. Antroji priežastis, kodėl palikau Iraką, – tai dėl mano išsilavinimo, kuris man ypač svarbus. Mūsų šeimoje mokslas yra itin vertinamas. Mano tėvai yra išsilavinę ir ieškojo galimybių man.
Irake gyvena daug skirtingas religijas išpažįstančių žmonių?
– Pagrindinė religija Irake yra islamas, bet yra krikščioniškų ir kitų religijų mažumų. Kai kurie iš jų negali praktikuoti savo religijos taip atvirai, kaip dauguma. Religija tam tikra prasme nėra laisvas pasirinkimas, nes kai kurie asmenys sulaukia persekiojimo dėl savo tikėjimo.
Kaip vertini tai, kas vyksta dabar Lietuvos pasienyje, kuomet stipriai išaugęs prieglobsčio prašytojų skaičius?
– Nežinau, ar už to, kas vyksta, yra kažkokie politiniai interesai, politinė programa, bet žinau, kad šie asmenys yra žmonės ir jie gali būti lengvai apgauti. Jie ieško vietos, kur turėtų lygiavertes galimybes kabintis į gyvenimą, jaustųsi saugūs. Tikiu, kad jie nori rasti tokią vietą ir todėl gali būti lengvai apgauti jų pažeidžiamumą išnaudojančių asmenų.
Ko tikiesi iš ateities?
– Matau daugiau galimybių dirbti. Todėl dabar mano tikslas – daugiau mokytis, įgyti aukštesnį išsilavinimą, kad galėčiau padėti daugiau žmonių čia arba gal vieną dieną grįžti į namus Irake ir kvalifikuotai padėti žmonėms ten ar kitoje vietoje, kur būtų didelis psichologinės pagalbos poreikis. Ir nors dar nežinau konkretaus ateities siekio, bet man svarbu augti.
