Kun. Artūras KAZLAUSKAS
Nuo vaikystės prisimenu litaniją, kuri skambėdavo mūsų parapijos bažnyčioje kiekvieną gegužės vakarą. Prisimenu rankoje laikytą fotografuotą mąstymų kiekvienai gegužės dienai knygelę ir kitą, spausdintą mašinėle vos įžiūrimu tekstu. Vėliau sužinojau, kad kaimuose – tai vienuose, tai kituose namuose, tai prie vieno, tai prie kito kaimo kryžiaus – renkasi žmonės į mojines, po maldos pratęsiamas šokiais ir linksmybėmis.
Vienas poetiškausių šiandienių šventųjų kardinolas Johnas Henry Newmanas apie gegužės ir Marijos sąsajas buvo užrašęs savus pamąstymus. Pirmiausia, rašo jis, gegužė – laikas, kai žemė tiesiog sprogsta žiedais, ganyklų švelnia žaluma po žiemos ledo ir sniego, po atšiauraus vėjo ir pavasarinio lietaus. Medžiuose žydi atžalos ir soduose gėlės. Ilgėja dienos; saulė kyla anksti, o leidžiasi vėlai. Panašus džiaugsmas, kaip ir gamtos atbudime, yra geriausias mūsų maldingumo tái, kurią vadiname Paslaptingąja Rože ir Dievo Namais, palydėjimas. O jei gegužė lietinga? Net ir tada niekas negali paneigti, kad tai bent jau pažado ir vilties mėnuo. Net jei oras bjaurus, tai mėnuo, kuris mus įveda į vasarą. Jei gegužė nėra turėjimo, tai tikrai – pažado mėnuo. Juk Mariją mename būtent šia prasme.
Pagonys šventė žydėjimo deivės Flora Mater dienas. Jaunimas sveikindavo deivę gėlių girliandomis, dainomis ir šokiais. Tapę krikščionimis, gražiausiu žiedu iš visų pradėjo vadinti Mariją. Lotyniškasis gegužės pavadinimas maius – liet. „didysis“ – nukelia į didelę pagonišką šventę, pradėdavusią šį mėnesį. Lietuvoje dar ir šiandien kai kur minima mojava, o gegužinės pamaldos vadinamos mojavomis. Mitologija mums kalba apie Mają, Merkurijaus motiną, kuriai būdavo pasiaukojama Floros garbei skirtąjį mėnesį.
Marija yra Dievo malonės ir išminties šedevras, visų kūrinių gražiausioji, todėl turi teisę į įvairiausius visos žmonijos pagarbos ženklus. Viduramžiais nusistovėjo pamaldumo Marijai formos. Vakaruose Marijos mėnuo tapo gegužė, o Rytuose – rugpjūtis – Ėmimo į Dangų šventės mėnuo.
Marija tą mėnesį gerbiama ypatingai. Daug tikinčiųjų, ypač jaunimo, gegužę įsipareigodavo kasdienei Mišių aukai ir Komunijai bei vadinamiesiems žiedeliams, kurie lydėdavo 31 gegužės dieną konkrečiais fiziniais ir dvasiniais atsižadėjimais. Toks grynai itališkas maldingumas, susietas su pavasariu, ypač reikšmingu žemdirbių pasaulyje, išplinta po visą pasaulį. Ar atkreipėte dėmesį, kad šiandien mūsų pažįstamas gegužinių pamaldumas apsiriboja vien litanija ir giesme, giedama išskirtinai šį mėnesį? Atrodo, mažoka, lyginant su užmoju, kuriam buvo pasiryžę šio maldingumo formos sumanytojai. Tikriausiai todėl jis vis sparčiau nyksta. Neužteks vien propaguoti konkrečios (nebūtinai visiems patrauklios) maldos atlikimo.
Gegužė prasideda Šv. Juozapo Darbininko, o baigiasi Elzbietos lankymo minėjimu. Primenant Šventąją Šeimą, kurioje gimsta ir bręsta pasaulio Atpirkėjas, šitaip esame kviečiami į tai, kas svarbiausia gyvenime, – į sąžiningą darbą ir neatidėliojamą artimo meilę. Marijos, dangiškosios Motinos, pagerbimo laikas paskatino ir žemiškosios motinos pagerbimą ir apkabinimą malda (Lietuvoje pirmąjį, kitur – kitą gegužės sekmadienį).
Gegužės mėnuo yra Velykų laikotarpyje. Tai laikas, kai Jėzus susitikinėja su mokiniais, mokydamas juos naujos prisikėlimo patirties ir ruošdamas juos naujai Sekminių dovanai. Atrodo, kad Marija buvodavo drauge šiuose susitikimuose, nes ją matome besimeldžiančią, tai yra esančią drauge su mokiniais Šventosios Dvasios nužengimo menėje. Marija yra maldininkė, mums meldžianti Šventosios Dvasios galybės, kuri iš tiesų perkeičia mus, o per mus – ir pasaulį.
