Jei paklausime apie brolius Juškas išprususį ir patriotiškai nusiteikusį inteligentą, šis viena ausimi bus šį bei tą girdėjęs. Kuklesnio išsilavinimo beigi kitkuo besidomintys tautiečiai – vargu. Tuo tarpu Lietuva pagrįstai gali didžiuotis kunigu Antanu ir mokytoju Jonu Juškomis, tikrais savo tautos perlais, įnešusiais svarų indėlį į lietuvybės gaivinimą carinės okupacijos metais, surinkusiais ir išsaugojusiais ateities kartoms dainuojamosios tautosakos lobyną ir iki šiol skleidžiančiais šviesą žmonių atmintyje, iš lūpų į lūpas perduodamuose pasakojimuose.
Brolių vaikystė ir jaunystė
Antanas ir Jonas gimė kilmingų, bet visiškai nuskurdusių bajorų šeimoje. Jų tėvai buvo bežemiai. Juška vyresnysis žemę nuomodavosi ir vertėsi sunkiai. Tad brolių gimimo vietos skirtingos. Jonas gimė 1815 m. Telšių apskrityje, Žarėnų parapijoje, o Antanas – 1819 m. Kauno apskrityje, netoli Čekiškės. Berniukai buvo gabūs ir troško mokytis. Vyresnioji sesuo, dirbusi ekonome, davė Jonui 10 rublių (nemenki pinigai!), ir šis įstojo į Kražių gimnaziją. Besimokydamas prižiūrėjo bendrabutį ir taip užsidirbdavo šiek tiek pinigų. Šios pajamos buvo skurdus pragyvenimo šaltinis Jonui ir jau įstojusiam į gimnaziją Antanui.
Jonas 1839 m. aukso medaliu baigė gimnaziją. Įstoti į Peterburgo universitetą nepavyko, tad 1844 m. baigė Charkovo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.
Neturto verčiamas Antanas, 1839 m. palikęs gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigė 1843 m.
Jono gyvenimas ir darbo vietos
Baigęs universitetą Jonas tapo mokytoju. Deja, po studijų įsidarbinti Lietuvoje jam neleido. Dirbti pradėjo Mogiliovo gimnazijoje, vėliau Novgorode, Peterburge, Kazanėje, Jekaterinburge. Trumpai sakant, Jonas buvo priverstas visą gyvenimą praleisti Rusijoje, nes generalgubernatorius Michailas Muravjovas griežtai uždraudė grįžti į Lietuvą ir apsigyventi arčiau brolio.
Žmoną Jonui išrinko Antanas. Tai buvo sukilėlių vado kun. Antano Mackevičiaus giminaitė.
1885 m. Jono sveikata pradėjo šlubuoti. XIX amžiuje 70 metų buvo jau garbingas amžius. Nusilpęs įtraukė į lietuvybės darbus savo šeimą. Keli mėnesiai prieš mirtį bičiuliui rašė: „Sylos mana slabnyn aina ir dėlto dūdu korrekturą vesti sava Antosiaj, kuri jau pažino žęnklus korrekturos, kad pažintum pormas grammatikos surašime trųmpą Lietuvišką grammatiką su antrašu <...> trumpas išguldimas rėdos Lietuviškos Kalbos, kur labiausiaj veizėjom ant pormu, atmajnu vardu ir žodžiu, t. y. ant deklinacju ir conjugacju.“ Taigi, Jonas rūpinosi lietuvybės byla iki mirties.
1886 m. Jonas Juška mirė. Jo trisdešimčia metų jaunesnė žmona mirė 1918 m. Pora turėjo dvynius Antaniną ir Vytautą. Jie tęsė tėvo ir dėdės darbus. Sūnus Vytautas, nors ir neilgai, gyveno Lietuvoje, kad sutvarkytų palikimą: redagavo, skaitė paskaitas ir pan. Buvo baigęs Kazanės universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Mirė 1896 m.
Senoji Vilkijos klebonija, kurioje gyveno kun. Antanas Juška, dabar muziejus
Antano gyvenimas
Pirmoji jo darbo vieta – Antazavės parapija Zarasų krašte. Lavintis jis nenustojo. Daug skaitė, plėtė akiratį. Gerai išstudijavo Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Liudviko Rėzos, Simono Stanevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio darbus, gerai pažino Augusto Šleicherio parengtą gramatiką. Buvo puikus, pasiaukojantis kunigas. Kai Zarasų apylinkes ištiko šiltinės epidemija ir kas įmanydamas dėjo į kojas kuo tolyn nuo pavojaus, jaunas vikaras liko vietoje. Jis slaugė ligonius, juos pats laidojo. Kai beliko vos keli vyrai, kun. Antanas kasė kapų duobes, vežė mirusiuosius į kapines.
1849 m. Antaną Jušką perkėlė į Ukmergę dirbti mokyklos kapelionu. Čia jis skiepijo mokiniams meilę gimtajai kalbai, pasakojo apie jos lobynus ir grožį. Būtent Ukmergėje pradėjo rinkti kalbinę medžiagą: patarles, posakius, priežodžius. Per šešerius metus jų nemažai surinko. Į šį darbą buvo įtraukęs ir mokinius. Tai buvo pirmi žingsniai, ruošiantis parengti lietuvių kalbos žodyną.
Tuo pat metu į kalbos klausimus įsitraukė ir brolis Jonas. Tais laikais lietuvių kalba domėjosi Rusijos Mokslų akademijos Peterburgo skyrius. Jonas Juška iki mirties palaikė artimus ryšius su rusų mokslininkais.
Antanui persikėlus į Pušalotą, abu broliai jau aktyviai veikė lietuvių kalbos byloje. Kaip tik Pušalote Antanas pradėjo užrašinėti liaudies dainas. Tam negailėjo laiko nei lėšų. Jonas per atostogas Lietuvoje darė tą patį. Pušalote Antanas aprašė ir vietinius vestuvių papročius.
Po Pušaloto neilgai darbavosi Lyduvėnuose, bet tiesioginių pareigų buvo tiek daug, kad kalbos reikalui laiko nelikdavo. Prašėsi vyskupo perkeliamas, bet šis nesutiko. Tada net pagrasino mesiąs kunigystę. Vyskupas Valančius nusileido ir paskyrė kun. Antaną į Vilkiją. Mat pačiam vyskupui labai jau knietėjo lietuvybės ir gimtosios kalbos klausimai.
1863 m. į Vilkiją Antanas Juška atvažiavo dar gana jaunas, vos 44 metų, bet jau silpnos sveikatos. Nepaisydamas to, uoliai rinko tautosaką, ypač dainas. Artimas jo bendravimas su paprastais žmonėmis kėlė įtarimų carinei administracijai. Antaną Jušką apkaltino ryšiais su sukilėliais ir devynis mėnesius kalino Kauno kalėjime. Tačiau parapijos klebonas, paprasti žmonės jį labai gynė, o ir įkalčių surinkti nepavyko, tad teko paleisti. Tvirtų žinių apie Antano Juškos dalyvavimą sukilimo reikaluose iki šiol neaptikta.
Po kalinimo sirguliuojantį kunigą paskyrė vikaru Veliuonoje. Vietiniai tų kraštų sodiečiai labai mylėjo kunigą, o konfratrai ir dvarininkai – ne. Jį laikė maniaku, durniumi, kuris viską išdalija mužikams. Plaukė skundai vyskupui. Kunigai rašė, girdi, jis darąs gėdą luomui, nes vaikšto nušiuręs, kiaurais batais, nelygu, kaip paskutinis elgeta. Ponija irgi skundėsi. Bet paprasti žmonės jį gerbė, nuoširdžiai mylėjo ir laikė savu. Jų šventėse, pasilinksminimuose, vakaronėse kunigas būtinai dalyvaudavo. Jis ne tik užsirašinėdavo retus žodžius, dainas, bet ir pokštaudavo. Jį gaubė tokia gerumo ir meilės aura, kad traukė žmones lyg magnetas.
Už dainas mokėdavo nuo 7 iki 30 kapeikų. Tai gana daug, nes už šv. Mišių auką pats gaudavo 30 kapeikų. Atėjo laikas, kai Antanas Juška nustojo dalyti pinigus už dainas ir sugalvojo savotiškas varžytuves. Tos moters ar mergaitės, kuri padainuos daugiausia ir rečiausių dainų, laukė „dainų karalienės“ vardas ir ypač spalvinga, brangi skara. Laimėti šį titulą buvo didelės garbės dalykas.
Beje, kunigas buvo ir uolus blaivybės skleidėjas. Kokiais būdais veikė, žinių neišliko, bet visose jo parapijose telikdavo vos vienas kitas girtuoklėlis... O Vilkijoje ėmėsi ir visai drastiškų priemonių. Miestelio centre pastatė gėdos stulpą ir prie jo rišdavo girtuoklius, iš kurių miestelėnai šaipydavosi. Girtavimas kaipmat stipriai sumažėjo.
Silpna kunigo sveikata vis menko. 1871 m. jį perkėlė altarijon į Alsėdžius, Plungės link. Dainas vis rinko, bet jau ne taip intensyviai, kaip iki tol.
Atėjo metas sisteminti ir spausdinti nuveiktus darbus. Vienas brolis artėjo prie 60-ies, antrajam jau per 60. Anuomet tai būta jau senyvų žmonių. Bendru susitarimu Antanas persikėlė gyventi pas brolį Joną į Kazanę. Deja, gyventi buvo likę tik vieneri metai.
1880 m. lapkričio 1 d. kunigas Antanas Juška mirė.
Abu brolius palaidojo Kazanės Arsko kapinių katalikų sektoriuje.
Brolių Juškų kapai Veliuonos bažnyčios šventoriuje. Silvijos Knezekytės nuotraukos
Sugrįžimas
Juškos ilsėjosi prie koplyčios, kapus žymėjo solidūs paminklai.
Kai monografijos Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai autorius Antanas Mockus 1952 m. kreipėsi į tuometę Kultūros ministeriją, Antaną Venclovą, Kostą Korsaką prašydamas pagalbos ir leidimo perlaidoti Juškas Lietuvoje, jam atsakyta neigiamai. 1965 m. Veliuonos gyventojai su tokiu pačiu prašymu kreipėsi į kultūros ministrą Eduardą Mieželaitį. Atsakymas vėl buvo neigiamas.
Galiausiai kapavietę suniokojo, išliko tik Jono Juškos paminklas. 1976 m. vėl buvo dėta pastangų parsivežti Juškų palaikus. Valdžios institucijos ir vėl leidimo nedavė.
1990 m. rugsėjo mėnesį grupė atkaklių entuziastų nuvyko į Kazanę. Po ilgų peripetijų kapus atkasė. Tik lapkritį broliai buvo iškilmingai perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje.
1993 m. Veliuonos vidurinė mokykla pavadinta brolių Juškų vardu.
Darbai
Prieš pat kun. Antano Juškos mirtį Kazanėje pasirodė Lietuviškų dainų I tomas. Visi Antano darbai liko brolio Jono globoje, kuris uoliai plušo juos tęsdamas. Trijuose išleistuose tomuose yra tūkstančiai dainų. Pirmą kartą jos atspausdintos Kazanėje, antrą Peterburge. Dainų natas (su tekstais) spausdino Krokuvoje. Dera pabrėžti, jog iškilūs rusų ir lenkų mokslininkai kuravo brolių Juškų darbą (ypač rusai) ir labai daug padėjo.
Visas Lietuviškų dainų tritomis išėjo Vilniuje 1954 m., o dviejų tomų Lietuviškos svotbinės dainos 1955 m.
Manoma, kad Antanas Juška vien Veliuonos apylinkėse užrašė per 5 000 dainų. Dėl suprantamų priežasčių jo brolis Jonas užrašė mažiau, bet vieną iš jo išsaugotų dainų ir šiandien traukia mūsų vaikai. Tai „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“.
Antano Juškos surinktose dainose atsispindi ne tik jo laikotarpio, bet ir kelių šimtmečių kaimo gyvenimas. Tai Lietuvos veidrodis. Jose dainuojama apie darbus, sunkią kaimiečių dalią, jų papročius, ėmimą į rekrūtus, vestuves, meilę ir mirtį. Jos aprėpia visą sodiečio gyvenimą. Brolių Juškų surinktos, redaguotos ir paskelbtos lietuvių liaudies dainos yra neįkainojamas mūsų kultūros lobis.
Be grandiozinio darbo tautosakos srityje, Antanas parengė lietuvišką elementorių 1863 m., pavadintą Lietuviszka kniga dėl mokimos Lietuviszka Liežuvio suraszyta. Maža to, gerai išmokęs latvių kalbą, parengė latvių–lietuvių–lenkų žodyną. Broliai rengėsi išleisti ir lietuvių kalbos žodyną, bet šio darbo padaryti nepavyko.
Charizmatiškąjį kunigą Antaną galima laikyti pasakojamosios bei dainuojamosios tautosakos užrašinėtoju (grojo fortepijonu, todėl užrašydavo ir gaidas), rinkėju. Jonas pasišventė redagavimo, leidybos ir propagavimo darbams. Pastaruosius tęsė ir jo vaikai.
Visas brolių Juškų gyvenimas yra pasišventimo lietuvybei, jos kultūrinių klodų išsaugojimui didvyriškas pavyzdys. Dėl Antano charizmos, idealaus kunigo gyvensenos, darbštumo ir Jono inteligencijos, išsilavinimo bei pažinčių rato pavyko neleisti užmarštyje nuskęsti neįkainojamiems mūsų kultūros turtams.
Jei turėsite galimybių, siūlau užsukti į Vilkiją, kur stovi bene 300 metų buvęs klebonijos pastatas. Jame dabar veikia Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Jo žavus ir pasiaukojęs darbui direktorius Arūnas Sniečkus jums daug ir įdomiai papasakos apie brolius Juškas.
Parengė Vanda IBIANSKA
