„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mk 10, 14), – sako Jėzus savo mokiniams. O kaip bažnyčia ir šv. Mišios atrodo mažųjų akimis? Dideli aukšti suolai, aplink dažnai surūgę suaugusieji, toli prie altoriaus stovintis kunigas, nuolatinis mamos ar tėčio: „Nekalbėk, nebėgiok, sėdėk ramiai, ššš...“ Gerai, jei gelbėja graži liturginė muzika ar vaizdingi paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti, kol suaugusieji meldžiasi, bet tik tyliai, nekomentuojant... Toks vaiko susitikimas su Bažnyčia. Ar mes, katalikai, tikrai jo norime tokio?
XX a. viduryje dvi italės, dirbančios mažų (3–6 metų) vaikų grupėje, po ilgų stebėjimų ir tyrimų suprato, jog vaikai įsitraukia į santykį su Dievu kitokiu būdu nei suaugusieji. 1954 m. teologė-biblistė Sofia Cavalleti ir Montessori metodo specialistė Gianna Gobbi išvystė Gerojo Ganytojo katechezės (GGK) metodą, paremtą Šventuoju Raštu, liturgija ir montesorinio ugdymo principais. Šiandien šis metodas naudojamas daugiau nei 38 pasaulio šalyse siekiant padėti 3–12 metų vaikams susitikti Dievą ir Jį pažinti.
GGK yra kitokia nei įprastinės katechezės, prasidedančios nuo konkrečios programos, pamokos struktūros ir mokytojo, pasirengusio įtraukti, sužavėti, palinksminti atėjusius vaikus. Šioje katechezėje svarbus pasitikėjimas Dievo darbu, kurį Jis nori nuveikti vaikų gyvenime, ir tikėjimas perkeičiančiomis Dievo dovanomis, kurias yra gavusi Bažnyčia. Vaikams duodama laiko patirti, išgirsti, apmąstyti liturgiją bei Šventojo Rašto žodžius. Visa tai vyksta katechezę paremiant trimis ugdymo dalyviais: vaiku, aplinka, mokytoju. Jų susidūrimo taške užsimezga vaiko susitikimo su mylinčiu Dievu patirtis.
Katechezėje įvedamas „tylusis ugdymo partneris“ – aplinka, atliepianti esmines vaiko ugdymosi reikmes. Aplinka yra įvardijama lotynišku terminu atriumas, Bažnyčios istorijoje vartojamu išreikšti erdvei – prieangiui prie bazilikos, kur buvo ruošiami katechumenai. GGK atriumas – tai vieta, kurioje vaikas pasiruošia dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Paruošta aplinka padeda jam užmegzti autentišką santykį su Dievu. Kiekviena priemonė atspindi biblinį įvykį ar liturginį elementą. Pvz., Izraelio žemėlapis atskleidžia Dievo tapimą žmogumi, garstyčios grūdeliai ar kt. priemonės leidžia vaikui suprasti Šventojo Rašto tekstą tiesiogiai prisiliečiant prie palyginimų. Vaiko prisilietimas jusliniu-patyriminiu būdu – ypač svarbus, nes mažųjų mokymasis ir supratimas dar nėra perėję į abstraktaus mąstymo lygmenį. Vaikams atskleidžiama tikroji krikščioniška Tiesa per aplinką nesumenkinant jos, nekeičiant jos vaikiškais žodžiais ar žaislais. Atriume per jutiminę patirtį vaikai pakviečiami į santykį su Dievu. Tai galimybė mėgautis jiems skirta Dievo meile. Vaikai mokosi per atkartojimą, aktyvų įsitraukimą, tylų apmąstymą. Aplinka nėra prisotinta faktų ir naujų žinių. Ji kaip tik įtraukia vaiką į slėpinį, įveda į vietą, kur jis gali praktikuoti katalikų tikėjimą kūnu, protu ir siela.
Gerojo Ganytojo katechezė – tai kelias, kuriuo eidamas vaikas pamilsta Dievą. Šiuo keliu Lietuvoje eina jau nemažas būrys vaikų. Atriumai veikia Dievo Meilės misionierių, dar žinomų kaip Motinos Teresės seserų, vienuolynuose Vilniuje ir Kretingoje, „Šeimų darželyje“ Vilniuje, pranciškonų vienuolyne prie Šv. Jurgio bažnyčios Kaune. GGK kursų dalyviais kviečiami būti ne tik mokytojai ar katechetai. Juose dalyvauja dvasininkai, pašvęstieji, tėvai ar kiti tikintieji, norintys padėti mažam vaikui atrasti vietą Bažnyčioje.
Kasmet Lietuvoje organizuojami kursai su šios katechezės specialiste, lektore iš Austrijos Deborah PRESSER-VELDER padeda norintiems pažinti kalbą, kuria Dievas prabyla į mažuosius. Kristina Jakelienė kalbina ją apie tai, kaip pati atrado Gerojo Ganytojo katechezę ir ką ši gali duoti vaikams.
– Kaip Jūs atradote Gerojo Ganytojo katechezę?
– Atsitiktinai! Nuo 20 metų dirbau Montessori mokyklos mokytoja. Įkūriau vaikų darželį Vokietijoje, padėjau kuriant mokyklą, tačiau mačiau, jog ugdymo procese vaikai neįgyja pusiausvyros tarp laisvės ir disciplinos. Daugelyje mokyklų vaikams buvo suteikta daug laisvės, tačiau jie nebuvo ugdomi taip, kaip siūlė Marija Montessori. Tad pradėjau ieškoti trūkstamos dalies, kažko, kas buvo prarasta taikant Montessori pedagogiką.
1994 m. į mano rankas pateko knyga Religinis vaiko potencialas. Akimirka, kai ją perskaičiau, buvo ypatinga. Supratau, jog atradau tai, ko iki tol troškau ir ieškojau. Paskyriau savo gyvenimą tam, kas nepaprastai gražu, kas išaugo iš Montessori ugdymo sistemos.
Antra priežastis, kodėl GGK patraukė dėmesį, tai mano sūnus (turiu šešis vaikus). Paprastai vakarais vaikams skaitydavau pasakojimus, legendas, bet du kartus per savaitę – skaitinius iš Biblijos ir būtent šiais vakarais vaikai būdavo visiškai ramūs ir laimingi, ramiai ir džiugiai užmigdavo.
Vienas mano sūnus, Johnas Otto, būdamas šešerių, laukė širdies operacijos. Į kliniką atnešiau jam vaikišką Bibliją. Tris dienas prieš operaciją ligoninėje jam skaitydavau iš jos. Vakare prieš operaciją skaičiau pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą – vietą, kai Dovydas paleidžia akmenį Galijotui į kaktą. Johnui Otto tai padarė didžiulį įspūdį. Jis paprašė manęs: „Mama, kai rytoj ateisi pas mane prieš operaciją, atsinešk didelę Bibliją. Aš noriu, kad iš jos man paskaitytum šią istoriją.“ Kitą dieną atsinešusi perskaičiau jam tą ištrauką iki tos vietos, kur sakoma: „Aš ateinu prieš tave vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį“ (plg. 1 Sam 17, 45). Tada jis paėmė mano ranką, pažiūrėjo ir pasakė: „Dabar aš jau galiu eiti.“ Po operacijos operavęs gydytojas paklausė: „Ką jūs padarėte tam vaikui? Niekada nesu matęs šešerių metų vaiko, kuris būtų buvęs toks ramus ir visai nebijotų!“ Ši patirtis man parodė, kad Viešpaties Žodis gali būti iš tikrųjų svarbus vaikams.
Kita patirtis susijusi su Johnu Otto, kai jis buvo kūdikis. Visus savo vaikus vesdavausi kartu į Mišias ir visi sėdėdavo šalia manęs. Bet Johnas Otto per konsekraciją tapdavo nepaprastai tylus, susikaupęs, jo kūnelis būdavo įsitempęs (jam buvo kokie šeši ar septyni mėnesiai). Aš klausdavau savęs – kas tai? Kaip vaikas gali taip intuityviai jausti, kad vyksta kažkas labai didinga? Tai platus klausimas apie vaiko religinį potencialą ir visiems į jį reikėtų ieškoti atsakymo.
Štai kodėl GGK patraukė mano dėmesį. Ji sako: „Leiskite mažiesiems ateiti pas mane.“
– Kuo GGK skiriasi nuo kitų panašių programų?
– Viena vertus, GGK išaugo iš Montessori pedagogikos. Joje yra daug nuostabių pedagoginių dalykų, padedančių mums padėti vaikams ir atkreipti dėmesį į jų poreikius. Pvz., nėra kitos tokios katechezės, kaip GGK, kuri taip parengtų aplinką, kad vaikas galėtų dirbti ir jo darbas taptų malda.
Žinome, kad vaikai turi mokytis per judėjimą, per konkrečius, o ne abstrakčius dalykus. 3–6 metų vaikai mokosi per pojūtį, veiksmą, todėl labai svarbu suteikti jiems priemones, vietą, kurioje būtų gerbiami kaip asmenys, sukurti tylos aplinką, kur išmoktų susikaupti. Svarbu suprasti, jog vaikas jau turi savyje žinojimą ir Viešpaties žodžio troškimą. Čia jis gali auginti asmeninį santykį su Dievu. Jėzus evangelijose yra pasakęs daug žodžių apie vaikus: „jų yra Dangaus karalystė“, „jeigu nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite...“ Vaikas iškeliamas į centrą lyg pavyzdys mums, kaip mes galime įeiti į dangų. Taigi, pagarba vaikui ir požiūriu į jo orumą GGK skiriasi nuo kitų katechezių.
Mes remiamės Marijos Montessori vizija, kad vaikas turi „sugeriantį“ protą ir kaip kempinė sugeria viską vien būdamas aplinkoje. Kad vaikas išgyvena jautriuosius periodus, tinkamus tvarkai, kalboms, augimui, judėjimui, jo jausmams stiprinti, jo socialinėms galimybėms tobulinti ir auginti; maža to – žinome, kad 0–6 metų tarpsnyje vaikas turi stiprų religinį pojūtį. Tai naujas psichologijos mokslo tyrimų atradimas, kad vaiko religinis jausmas yra ne racionalus, bet labiau jausminis-emocinis.
Kitaip žvelgiame ne tik į vaiką, bet ir į suaugusįjį. Suaugusysis yra ne mokytojas, bet klausytojas, kartu su vaiku klausantis Dievo žodžio ir apmąstantis jį drauge. Suaugusiajam skirtas labai svarbus vaidmuo skelbti Dievo žodį, parengti aplinką, priemones ir sykiu mokėti būti stebėtoju, ne įteigiančiu vaikams tiesas, bet skatinančiu ieškoti, kviečiančiu patiems artėti prie Dievo. Taigi, suaugusiojo vaidmuo čia yra ir aktyvus, ir pasyvus.
Katechizuoti – tai skelbti Dievo žodį ir padėti jam pasilikti vaiko širdyje, ne aiškinant, ne klausimų–atsakymų forma. Trečias dalykas tai, jog GGK organizuojama pagal vaiko amžiaus tarpsnius. Grupė vaikams, kurie yra jaunesni nei 3 metų, – tai pirmoji, kūdikių, grupė. Tiems vaikams būdingas ypatingas jautrumas. Kita grupė – 6–9 metų vaikai; jų poreikiai, rūpimi klausimai jau kiti. Trečioji grupė – 9–12 metų vaikai. Nuo 12 metų jie yra pasirengę tęsti tikėjimo kelionę nebe atriumo bendruomenėje, o kartu su suaugusiųjų bažnyčia. Baigdami 12-uosius, jie jau turi gilų liturgijos ir Raštų pažinimą, yra gavę krikščioniškąją formaciją ir tikrai gali rengtis Sutvirtinimui. Visa tai Gerojo Ganytojo katechezę daro išskirtinę. Vaikai, dalyvavę atriume mūsų parapijoje, įsitraukę į kitą religinę veiklą labai išsiskirdavo iš bendraamžių. Atrodė, lyg jie jau turi kažkokias atviras ausis, supranta visai kitaip. Vienas kunigas sakydavo, kad GGK yra krikščionybės abėcėlė.
– Kam rekomenduotumėte Gerojo Ganytojo katechezę?
– Katechezę rekomenduočiau visiems: kunigams, katechetams, vaikus auginantiems tėvams, močiutėms, seneliams. Tai didelė pagalba, kad ryšyje su Jėzumi augtų vaikų tikėjimas, kad atsinaujintų ir mūsų pačių tikėjimas išgyvenant šią patirtį. Juk svarbiausia Gerojo Ganytojo katechezės misija – augti santykyje su Jėzumi ir atrasti vis daugiau Jo meilės. Ir ja gyventi.
