Irena Carpaccio / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Dalius Rakutis
Kai tau per keturiasdešimt, o gyvenime esi matęs ir šilto, ir šalto – pradedi galvoti, kad viską šiame gyvenime jau tikriausiai matei ir patyrei. Gal todėl būtent šiuo laikotarpiu ne vienas vyras, iki tol kasdienybėje ramiai plaukęs su pasaulio srove, susimąsto apie amžinybę ir suskumba ieškoti Dievo. Arba, deja, atvirkščiai – griauna savo šeimą, buitį ir puola vytis jaunystę su visais jos įvaizdžiais ir klystkeliais. Tam, kad po kažkiek metų vėl sugrįžtų į tą patį tašką, tiktai su dar daugiau žaizdų ir klausimų sau...
Mano „viduramžio krizės“ rezultatas buvo (ir yra)... dukrytė, gimusi po mano 44-ojo gimtadienio. Mažas dydžiu, bet didelis gyvenime stebuklėlis, už kurį kas vakarą su žmona dėkojame Dievui. Sunku net įsivaizduoti, kad mūsų Mažosios galėjo nebūti...
Kai po netrumpos pertraukos Dievas suteikė šansą sutikti savo žmogų ir antrą kartą kurti šeimą, klausimas apie vaikus atėjo savaime. Abu jau perkopę keturiasdešimt, turime iš pirmųjų santuokų tris vaikus, kurie jau dideli. Kai pagalvoji apie laukiančias nemigo naktis, dantų dygimus, sirgimus, vežimėlių tampymą daugiabučio laiptinėmis ir kitus senokai praeitus dalykus – lyg ir tingisi tai pakartoti. Rodos, jau ir ištvermė nebe ta, norėtųsi kiek ramiau pagyventi.
Tad abu šį klausimą palikome Dievo valiai – būsime jai atviri. Jeigu duos – priimsime su džiaugsmu ir paaukosime Dievui, kad gyventų Jo garbei. Ir Dievas davė. Labai greitai.
Žinoma, ne viskas klojosi paprastai. Nėštumas nebuvo lengvas – porą kartų teko vos ne laidoti negimusį kūdikį, žmonai pagulėti ligoninėje. Ir jei ne Dievo laiku siųsta gydytoja akušerė-ginekologė Alesia Boukun, kažin, kaip būtų viskas pasibaigę. Dar nėštumo testo pakuotėje žmona sakė radusi nuorodas, kur kreiptis norint išsitirti dėl galimų vaikelio apsigimimų – abejonė buvo sėjama nuo pat pradžių. Paskutinis lašas – paskambinusios gydytojos žodžiai: „Turiu jums blogų žinių. Pagal naujausią tyrimą jūsų vaisiaus apsigimimo tikimybė išaugo du kartus – dabar ji didelė.“ – Žmona paklausė, kokia gi ta tikimybė.
„Ankstesniais duomenimis buvo maždaug 1 iš 600, dabar – 1 iš 300. Siūlome atlikti vaisiaus vandenų tyrimą...“
Pokalbis baigėsi paprastai: mes, kaip tėvai, prisiimame atsakomybę. Nėštumas jau įpusėjęs, jaučiame vaikelio judesius ir vis tiek jo neatsisakysime, todėl tolesni tyrimai mums neturi prasmės.
Mergaitė gimė sveikutėlė ir nepaprastai judri. Netgi, sakyčiau, pasiutusi. Tėtis vos suspėja paskui. Žinote, taip norėjosi paskambinti tai tyrimus atlikusiai gydytojai ir pasakyti – jūsų didelė tikimybė nepasitvirtino.
O gyvenimas iš tiesų pasikeitė. Visos baimės išnyko kaip dūmas, užleisdamos vietą džiaugsmui. Po darbo atvėrus namų duris tave pasitinka ištiestos rankos, meile spindinčios akys ir šypsena – tėtis sugrįžo... Taip, atpylus darbuose keliolika valandų labiausiai norisi nusiprausti ir bent valandėlei ištiesti kojas. Bet netrukus jau nešioji mažąją, guguoji su ja ir žaidi – nuovargis išsilaksto kaip nebuvęs.
Kuo didesnė dukrelė, tuo daugiau užsiėmimų atsiranda. Neturintis vaikų sunkiai įsivaizduos pusamžį dėdulę, vaikščiojantį ant keturių, maurojantį kaip meška, su intonacija skaitantį vaikiškas knygeles, statantį iš kaladėlių lėlių namus ir tuo besidžiaugiantį. Arba žadinantį dukrelę į darželį skirtingais gyvūnų balsais – baubiantį kaip karvė, miauksintį, lojantį... Gal ir tiesa, kad vyrai niekada iki galo nesuauga. Ne ką mažesnis džiaugsmas yra pokalbiai su augančia dukra, atvirumo valandėlės, mus paprastai ištinkančios prieš miegą. Kaip giliai kartais mąsto mūsų Mažoji, kaip supranta ir išjaučia šį pasaulį. Ne taip lengva atsakyti į jos klausimus, pavyzdžiui, apie Prisikėlimą.
Seniau savaitgaliais ar vasaros vakarais tik ir galvodavau, kaip čia „nusiplovus“ kur nors prie vandens (esu gimęs su meškere rankoje, matyt, su ja ir mirsiu), o dabar laisva valia nusprendžiau į žvejybą vykti rečiau. Žinoma, su mintimi, kad gal po kelių metų turėsiu šaunią kompanionę ir galėsime keliauti kartu.
Brandi pakartotinė tėvystė turi vieną gerą savybę – jau nebekreipi tiek dėmesio į smulkmenas, o daugiau džiaugiesi. Su pirmu vaiku iš tiesų labai sunku – sukosėjo, suslogavo, prabudo naktį ir neužmiega, kiek ilgiau paverkė – ir jau pasaulio pabaiga. O čia – jau viskas patirta, įgyti įgūdžiai niekur nedingo, tiesiog labiau mėgaujiesi šia akimirka, nes žinai, kad ji, deja, greit praeis.
Auginti dukrą man yra didžiausias, iki šiol iki galo neperprastas atradimas. Augau su broliu, auginau du sūnus, didžiąją laiko dalį praleidau vyriškuose kolektyvuose, kur viskas buvo ir yra paprasta ir aišku: tvarka bei drausmė, jėgos žaidimai ir logika, nuotykiai, kliūčių įveikimas ir pergalės.
Mergaitės pasaulis – visai kitoks. Švelnumas, myli nemyli, gražu–negražu... Griežčiausios tvarkos palaikymas, ribų paisymas, kitos tėčio išmoktos schemos dažnai beviltiškai kapituliuoja prieš dukros apsikabinimus ir meilę. O ką bekalbėti apie fantastišką gebėjimą manipuliuoti, prieš kurį dažnai neatsilaiko ne tik tėvai, bet ir seneliai, vyresnieji broliai, sesė bei draugai. Visiems mūsų Mažosios gimimas atnešė džiaugsmo, o mūsų vyresnėms atžaloms, iki tol, rodos, gana skeptiškai vertinusioms planą auginti vaikus – jei ne norą, tai bent jau neatmestiną galimybę jų turėti.
Jeigu esate tokio amžiaus, kai dar galite susilaukti vaikų, norite daugiau teigiamų emocijų, dažniau šypsotis, šiek tiek pavargti, bet jausti gyvenime didesnę prasmę – verta pagalvoti apie dar vieną vaiką.
Projektą iš dalies finansuoja
