Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Kauno piligrimų centro nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija vasariui: „Melskimės, kad Bažnyčios bendruomenė priimtų jaunų žmonių, jaučiančių pašaukimą tarnauti Kristaus misijai kunigiškame ir vienuoliniame gyvenime, troškimus ir abejones.“
Kitais žodžiais, meldžiamės, kad Bažnyčia – bendruomenė ugdytų jaunus žmones imtis krikšto pašaukimo mylėti Dievą ir artimą, svarstyti ir rasti savo vaidmenį krikščioniškoje šeimynoje ir jį su ramiu džiaugsmu vykdyti.
Visi matome, kokia didžiulė vaidmenų Bažnyčioje įvairovė: nuo vyskupų iki mažamečių ugdymo ir mokymo, atsakomybės didelėse bendruomenėse ir kuklios tarnybos mažai pastebimoje mokyklėlėje ar bažnytėlėje. Tikint dėsniu, kad kiekvienas krikštytasis turi vaidmenį, pamažu randa savo vietą, laikiną ir ilgalaikę. Nebe tie laikai, kai tariamai kunigėlis viską sprendžia ir daro, o tikintieji – tik patarnavimų priėmėjai. Ne vien tik vienuolės moko vaikus, ir kiti suaugusieji imasi atsakomybės už ugdymą, plėtrą, evangelizaciją, tarnybas.
Gyventi Evangelija ir ją skleisti – nuolatinis uždavinys. Labai gerai jaučiama, kad trūksta kunigų, vyrų ir moterų vienuolių, tradiciniai turinčių pagrindinę atsakomybę Bažnyčios gyvenime. Žinoma, ne vienodai. Kai kuriose šalyse kunigas patarnauja parapijoje ar misijoje kartą per metus, kitur – keli kunigai; daugybė pamaldų ir veiklų. Vienur vienuolijos bendruomenėlės suka visą švietimo ratą, kitur atsakomybės imasi jaunimas, moterys, vyrai, stengdamiesi jaunesnius tikinčiųjų šeimon įtraukti ir juos ugdyti.
Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) priminė visų atsakomybę bei vaidmenį, atvėrė užmirštas duris į veiklią atsakomybę viešame Bažnyčios gyvenime. Kai šiandien svarstoma moterų diakonystė ar net kunigystė, tvirtinama, kad kiekvienas, kiekviena turi vaidmenį ir uždavinį. Jau priprantame prie Komunijos dalytojų vyrų, moterų ir jaunimo, prie teologijos dėstytojų vyrų ir moterų, kunigų ir vienuolių, prie įvairiausių naujų įstaigų ir tarnysčių vadovų bei vedėjų – pagal reikalą ir uždavinį.
Sumanios bažnytinės bendruomenės bei įstaigos sugeba eiliniame gyvenime supažindinti žmones su įvairiais pašaukimais. Vaikai ir suaugusieji susitinka su vienuolėmis, vienuoliais, klierikais, misionieriais ir misionierėmis, kad pajustų pašaukimų ir vaidmenų įvairovę, platintų žinias ir dalytųsi nuomonėmis katalikiškoje spaudoje, žiniasklaidoje.
Jauni žmonės pradeda svarstyti, apmąstyti, įvertinti savo gyvenimo siekius: būsimą mokslą, profesiją, darbą, vaidmenį visuomenėje. Kyla klausimai, abejonės, išbandymai, atsiranda įvairios patirtys ir praktika, svarstybos apie šeimą ir vaikus, pragyvenimą, vaidmenį gyvenime, kitų palaikymą, pagarbą bei nuomonę. Pilna klausimų, nedaug tvirtų atsakymų – visa reikalauja palydos, palaikymo, švelnios paramos geriems siekiams. Suaugę drįsta klausti, patarti, atsiliepti, atliepti jaunam žmogui, ieškančiam savo kelio į gyvenimą, tarnystės prasmę, suteikti viltį.
Kaip ugdant vaiką reikia daug mažų žingsnelių, taip bažnytinių pašaukimų reikalu tikimasi bendruomenėse rūpestingai ugdyti būsimas vadoves, ateities vedėjus, palaikyti gerus norus ir pagrįstas viltis. Bendruomenė stengiasi, kad, kintant kultūrai, gyvenimo sąlygoms, krikščionys turėtų visokį palaikymą, reikalingą krikščioniškai gyventi, dalyvauti, tarnauti ir švęsti.
