Kunigas Jonas Jūraitis
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Žodžiai „būti“ ir „tapti“ yra tarsi broliai ir seserys. Ir vis dėlto būti yra toks galingas žodis, kad šalia jo tapimas atrodo kaip nykštukas. Net W. Buschas dainavo, kad tapti tėvu nėra menas. Kita vertus, būti tėvu yra labai sunku. Tapti ligoniu taip pat nėra didelis menas. Tačiau būti ligoniu yra sunkus darbas. Sergantis žmogus gali būti menininkas. Tačiau kartėlis ir liūdesys taip pat gali būti ligos pasekmės.
Apie tapimą užsieniečiu
„Kiekvienas, kuris vyksta pas ligonį, išvyksta „į užsienį“. Jis keliauja į teritoriją, kurioje kalbama svetima kalba, vyrauja svetimi papročiai, įprastas maistas yra svetimas, ir jį netgi pasitinka neabejotinai svetimas oras“ (Dr. Gerd Heinz-Mohr). Tas pats pasakytina ir apie ligonius. Būdamas ligoniu tampu „užsieniečiu“. Liga priverčia mane palikti savo kasdienį pasaulį. Liga atima iš manęs vaidmenį, kurį visuomenėje atlikau kaip sveikas žmogus. Aš prarandu savo padėtį ir tampu nepilnametis. „Kiekvienas, kuris šiandien patenka į ligoninę, neturi teisės su savimi pasiimti savo asmenybės, jos lieka beveik taip pat mažai, kaip ir tada, kai patenkama į kareivines ar į kalėjimą“ (A. Mitscherlich). Šis teiginys tikriausiai ne kiekvienai ligoninei tinka tokiu pat mastu, tačiau jame yra didelis tiesos grūdas.
Apie kelionę į užsienį
Keliaudami į nežinomą užsienio šalį be kelionių organizatorių turite būti labai gerai pasiruošę. Tačiau jokia mokykla neruošia žmonių kelionei į ligoninę kaip į užsienį ir tapimui „užsieniečiu“, t. y. ligoniu.
Kokie išmintingi buvo senoliai! Savo apatinius drabužius jie laikydavo skrynioje ar spintoje, kad galėtų keliauti į ligoninę. Giliai po rūbais buvo laikomi garsieji marškiniai, neturintys kišenių, skirti paskutinei iš visų kelionių, į mums visiems nežinomą svetimą šalį – į amžinybę. Prieš kiekvieną tolimą kelionę mama mane pamokydavo, kad gerai išsimaudyčiau, apsivilkčiau švarius apatinius drabužius ir pasiimčiau su savimi geriausius daiktus, jei kartais pakliūčiau į gydytojų rankas. Neturėdami sociologijos ir psichologijos, vyresnio amžiaus žmonės žinojo apie tai, kaip svarbu pamokyti ir pasiruošti svetimam buvimo ligoniu pasauliui bei būti dėmesingiems slaugos personalui.
Įšventinimas į ligonius
Dauguma žmonių ligoninę ir ligą pažįsta tik iš vidaus, t. y. iš asmeninės patirties. Tačiau gydymas ir slauga paspartėtų ir palengvėtų, jei būtume iš anksto apmokyti. Galėtume šiek tiek sužinoti apie buvimą ligoniais iš tų pacientų, kuriems teko tai patirti per daugelį metų. Kiekvienas, kuris lankydamas ligonius ligoninėje išlaiko atvirus savo penkis pojūčius ir širdį, paragauja šiek tiek šios „svetimos šalies“ klimato. Viena geriausių tokių mokyklų būtų savanoriška slaugos tarnyba ligoninėje. Ne tik iš labdaros, bet ir iš paprasčiausio savisaugos instinkto mokiniai, ypač pedagogus rengiančių mokyklų mokiniai, turėtų būti reguliariai siunčiami į ligonines atlikti būtiniausių patarnavimų.
Anglijoje medicinos studentai iki-klinikiniame semestre privalo išklausyti teologijos paskaitų ciklą. Būsimasis gydytojas turėtų ne tik moksliškai spręsti ligos problemas. Jam dera suprasti ir paciento religines problemas. Kai kas nusišypsos, jei pasakysiu, kad mūsų studentai ir ypač mokytojai praktikantai yra įšventinami į meną būti ligoniais. Aš neturiu omenyje to perkeltine prasme. Reikėtų tikėtis, kad jie išklausys kelias ligoninės sociologo ar bent jau gydytojo, kuris nėra tik „specialistas idiotas“, paskaitas.
Keliuose kituose straipsniuose norėčiau rašyti apie ligos prasmę, apie paciento ir slaugos personalo bei gydytojo santykius ir apie pokalbius ligoninėje.
Frater Leo
1973 sausio 19-oji diena, Walliser Volksfreund
