Pavasario pradžios numeryje tęsiame užmegztą dialogą su meno ir literatūros kūrėjais. Aiškinamės, kokie klostosi ar susiklostė kuriančiųjų santykiai su tikėjimu ir Bažnyčia. Šįkart siūlome pokalbį su Lietuvos kultūrai nusipelniusiu, pripažintu garsiu režisieriumi, teatro meno dėstytoju Gyčiu Padegimu (gim. 1952 m.).
Mielas Gyti, koks Jūsų santykis su tikėjimu? Katalikiška gyvensena nėra taip jau dažna, kai galvoju apie Lietuvos teatralus – aktorius, režisierius, dramaturgus...
– Tikrai negalėčiau sakyti, kad pavyzdingai gyvenu praktikuojančio kataliko gyvenimą. Jau pats teatro žmogaus gyvenimas, noras rodytis scenoje, žiniasklaidoje, būti dėmesio centre yra puiki terpė puikybės nuodėmei. Iš vienos pusės, manyje yra išlikę to vaikiško naivaus tikėjimo rudimentų, kuriuos dar vaikystėje įskiepijo seneliai, paprasti ir giliai tikintys, o iš kitos pusės, man, kaip ir, manau, daugeliui meno žmonių, visais laikais yra būdingas labai asmeniškas, „vienetinis“ santykis su tikėjimu, paremtas ne klusniu sekimu Bažnyčios formuluojamais tikėjimo bei gyvensenos kanonais, bet nuolatine dievoieška, dažnai – abejone, amžinųjų klausimų kėlimu.
Jūsų kūrybai būdingas harmonizavimo siekis. Švenčiate gražų savo gyvenimo jubiliejų. Kuriuose savo pastatymuose, darbuose ir kurioje veikloje labiausiai jautėte bendradarbiavimą su didžiuoju Kūrėju?
– Dar jaunystėje dabartinis Artumos redaktorius diakonas Darius, kuriam duoti neeiliniai sielovadininko gebėjimai, man įteikė šv. Jono Pauliaus II per 1999 metų šv. Velykas menininkams parašyto laiško tekstą. Ši gili, dažnai iš pirmo žvilgsnio paradoksali tikėjimo ir meno sąveikos amžių būvyje analizė man tapo labai svarbiu, gal net pamatiniu kūrybinio gyvenimo kelrodžiu. Šventojo, per savo įvairiašakį gyvenimą prisilietusio ir prie aktyvaus meno kūrimo, mintis, kad religija ir menas, net ir kuriamas labai nuo tikėjimo nutolusiomis formomis, turi tas pačias šaknis – troškimą siekti išgelbėjimo, man pasirodė labai artima ir niekada neužmirštama. Ir šiaip aš buvau, esu ir, matyt, jau visada būsiu įsitikinęs, kad menas yra pašauktas žmogiškąją būtybę kelti iš gyvūniškųjų instinktų ir refleksų pasaulio, daryti jį visaverčiu, sąmoningu, atsakingu, kūrybišku, pagal „atvaizdą ir panašumą“ sukurtu žmogumi, o ne atvirkščiai – stumti jį į chaosą ir destrukciją. Visi mano spektakliai, kad ir kokia būtų jų tematika bei forma, yra pastatyti ant krikščioniškojo humanizmo pagrindo bei paremti tūkstantmete krikščioniškosios kultūros patirtimi bei įtaka. Kitaip savo kūrybinio gyvenimo aš niekada neįsivaizdavau.
Ar laikėtės, ar paisėte ir tebesilaikote šeimos, bičiulių rate bažnytinio gyvenimo tradicijų?
– Bandau, kiek man tai įmanoma, gyventi pagal artimo meilės bei Dešimt Dievo įsakymų tradicijas, vesti savo poelgių sąžinės sąskaitą. Su šeima, artimaisiais laikomės svarbiausių metų švenčių tradicijų, bet, deja, ne daugiau. Metodiškai užsiimti kasdiene religine praktika neturiu nei laiko, nei galimybių. Dievas nesuteikė man tokios malonės, nors mano gyvenime turbūt nebuvo tokios dienos, kad nesukalbėčiau vakarinių maldų. Dievo Apvaizdos buvimą ir dalyvavimą savo gyvenime jaučiu dažnai.
Popiežius Pranciškus paskelbė Sinodinį kelią, akivaizdu, kad visi, įskaitant retai lankančius bažnyčią ar ir visai netikinčius, Šventajam Tėvui yra svarbūs. Kokią matote dabartinę lietuvišką Bažnyčią, kas Jums joje patrauklu, neginčytina, priimama nekvestionuojant drauge su tikėjimu, o kas atrodo neteisinga, kas žeidžia?
– Man, sakykim, po atliktų bažnytinių reformų liūdna žiūrėti į apleistas, nenaudojamas nuostabias bažnyčių sakyklas ar šoninius altorius. Tačiau tikro, dvasinio atsinaujinimo lietuviškoje Bažnyčioje aš pasigendu. Vis tik Dievas dar dažnai suprantamas tik kaip rūstus, negailestingas teisėjas, reikalaujantis beatodairiškai laikytis senų dogmų. Jeigu paimsime tūkstantmetę Bažnyčios istoriją, tai yra nuolatinio atsinaujinimo, tikinčiųjų bendruomenės, susiduriančios su vis naujais iššūkiais ir randančios savalaikius atsakymus į juos, kelionės per laiką ir erdvę istorija. Pamenu, kaip dar prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje mano labai gerbiamas kunigas Dominykas Valentis stebėjosi, kad mūsų Bažnyčios Kristus tarsi ir neprisikėlęs, – pagal lietuviškąją tradiciją mūsų tikėjime daugiau nukryžiavimo skausmo nei prisikėlimo džiaugsmo. Manau, kad visuotinio susirūpinimo klimato kaitos akivaizdoje, Europos Sąjungai skelbiant Žaliąjį kursą, Bažnyčia per mažai ar net visai neaktualizuoja išganingo šv. Jono Pauliaus II mokymo apie gyvybės ir mirties kultūras. Manau, kad daugybė kulto tarnų, kurie lengva ranka naikina Dievo kūriniją, kirsdami šventoriuose ar jiems pavestose kapinėse nuostabius brandžius medžius, nes jų parapijonimstingu kartą per metus sugrėbti nukritusius lapus, net negirdėjo apie šventojo kalbą – medžio apologiją, priimant Vatikanui dovanotą kalėdinę eglę. Šimtus šio įstabaus teksto kopijų esu sumėtęs į daugybės žmonių pašto dėžutes. Bažnyčios pareigūnų neatsakingumo ir atviro nesiskaitymo su gyvybės kultūra skandalingas pavyzdys yra barbariškas pievos šalia Zapyškio bažnyčios užbetonavimas ir nevykęs bandymas šią nusikalstamą veiką pateisinti.
Koks būtų, Jūsų akimis, teisingo ir nuoširdaus ganytojo įvaizdis? Ar sutikote tokių?
– Dar ankstyvoje jaunystėje tėčio gimtinėje Krikštonyse turėjau laimės ir garbės pažinti kunigą Joną Reitelaitį, kuris pagal savo projektus, savo rankomis ir turbūt negailėdamas savo lėšų miestelyje pastatė bažnyčią ir mokyklą. Šis šviesaus atminimo kunigas, buvęs vieno iš Vinco Mykolaičio-Putino knygos Altorių šešėlyje prototipu, yra palaidotas pagal senovinę tradiciją prie savo statytos bažnyčios slenksčio. Jam mirus dar giliu sovietmečiu, savaitraštyje Literatūra ir menas buvo išspausdintas nekrologas. Tiesa, ne kaip kunigui, bet kaip mokslininkui, kraštotyrininkui, surinkusiam unikalią medžiagą ir parašiusiam reikšmingas monografijas apie eilę Dzūkijos vietovių ir gyvenimą jose. Na, o mano jau minėtas kunigas Valentis, išvertęs į lietuvių kalbą Psalmyną, man statant Oskaro Milašiaus veikalą Mefibosetas apie karalių Dovydą, aktoriams skaitė paskaitas apie Senąjį Testamentą ir jo veikėjus. Pažįstu daug nuostabių įvairaus amžiaus ganytojų ir šiandien, tačiau nesinori nė vieno jų išskirti, kad kitų neužgaučiau.
Režisierius ir tikėjimas... Kūrėjas ir – katalikas praktikas... Ar tai suderinama? Kūryba neišvengiamai neria į neramybės dažnai tamsius ir tirštus vandenis.
– Tai, kaip jau ir minėjau, visa su menu, o ypač su tokia neramia jo rūšimi kaip teatras, reikalaujančiu daug atvirumo, savęs deginimo, susijusio žmogaus veikla ir visas gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp tikėjimo ir nusivylimo, tarp tarnystės ir savimeilės, tarp atsakomybės ir neretai jausmų ir pasąmonės šėlsmo. Kaip sakydavo mano močiutė: „Visokių yra, visokių reikia.“ Visus sutvėrė Dievulis, tačiau vis norisi, nors ir ne visada sėkmingai, sukurti ir geresnę savo versiją.
Kaip įsivaizduotumėte Bažnyčios narių bendruomeninę veiklą? Gal dalyvaujate tokioje ir turite įsipareigojimų?
– Vis augančią ir stiprėjančią Lietuvos Bažnyčios narių bendruomeninę veiklą stebiu su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Kai kurias jos formas, elementus pagal išgales, kiek tai nuo manęs priklauso, bandau pritaikyti ir kūrybiniame teatro procese.
Ko palinkėtumėte Bažnyčios nariams – nuo didžiausiojo pagal pareigas iki mažutėlio?
– Ko būtų galima šiais sunkiais laikais (beje, laikai visada sunkūs) palinkėti kiekvienam Bažnyčios ir ne Bažnyčios nariui – nuo didžiausiojo pagal pareigas iki mažiausiojo? Išlikti. Ir ne tik išlikti sudėtingų iššūkių akivaizdoje, bet ir išlikti oriais pasaulio saugotojais ir Dievo plano sąžiningais vykdytojais šioje nuostabioje, bet didelių pavojų ištiktoje planetoje – Žemėje.
