- Mes atsisakome tuoktis sekdami Kristumi, kuris atsisakė santuokos dėl dangaus karalystės (žr. Mt 19, 12).
- Mes atsisakome santuokos, idant Viešpats būtų mūsų vienintelis lobis, mūsų dalis, mūsų džiaugsmas (žr. Mt 13, 44–46; Ps 16, 5–6; Ps 73, 25–26) ir mes būtume laisvi nuo visko, kas galėtų užimti mūsų širdį (žr. Lk 14, 33).
- Mes atsisakome santuokos kaip gero dalyko, kurį norime paaukoti iš meilės Viešpačiui (žr. 1 Kor 9, 12).
- Mes atsisakome santuokos, kad turėtume didesnę laisvę tarnauti Viešpačiui ir galėtume paankstinti Jo karalystės atėjimą (žr. 1 Kor 7, 33).
- Mes atsisakome santuokos, kad turėtume nepadalytą širdį ir mums nereikėtų rūpintis patikti žmonai (žr. 1 Kor 7, 33).
Mes norime siekti savo tikslo visa širdimi. Kai žmogaus širdis nepadalyta, jis visa esybe, visais veiksmais stengsis įgyvendinti savo siekį. Pavyzdžiui, jei žmogaus idealas – gyventi dėl Viešpaties, jis stengsis ir valgymu garbinti Viešpatį, ir ieškoti būdų, kaip savo darbais galėtų priartinti žmones prie Viešpaties. Žodžiu, visame kame ieškos Dievo, stengsis visa panaudoti, kad artėtų prie Viešpaties ir kitus prie Jo vestų.
Kai žmogaus širdis nepadalyta, jis rūpinsis pašalinti iš savo gyvenimo visa, kas nepadeda siekti idealo. Įvairūs pomėgiai, draugystės, nepadedančios siekti tikslo, atokvėpiui nebūtinos pramogos – visa tai žmogus paaukoja, kai jo širdis tampa vis labiau atsidavusi vien Viešpačiui. Jeigu mūsų tikslas yra mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti ir jei galime atsisakyti santuokos, mes renkamės nesituokti, kad galėtume įgyvendinti savo idealą visa širdimi.
Jeigu būtume angelai, galėtume tik garbinti Dievą ir Jį mylėti. Tačiau esame žmonės ir turime gyventi kaip žmonės, kad mylėtume Viešpatį ir Jam tarnautume. Turime skirti laiko pagrindinei kiekvieno žmogaus veiklai: valgymui, miegui ir darbui. Be to, kiekvieno gyvenime yra dalykų, kurie, nors ir neesminiai, padeda mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti: vieniems svarbu daugiau pamiegoti, kad atgautų jėgas, kitiems naudinga atsipalaiduoti ar pasportuoti. Šių poreikių nepaisant, nukenčia meilė ir tarnystė Viešpačiui.
Nesusituokęs žmogus gali turėti didesnę laisvę ir jam gali būti lengviau siekti tikslo mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti, tačiau ne visi pašaukti tokiam gyvenimo būdui. Kitiems kaip tik dėl to, kad yra nesusituokę, gali būti sunkiau mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti. Santuoka jiems suteikia emocinę paramą, patenkina jų troškimus ir todėl atsisakyti santuokos jiems būtų našta. Atsiduoti Viešpačiui nepadalyta širdimi gali ne visi, ši dovana duota ne visiems (žr. 1 Kor 7, 7). Pats savaime santuokos ir šeimos atsisakymas neskatina labiau mylėti Viešpaties. Žmogus gali pradėti ieškoti pakaitalų, kurie ne taip sutelkia į Dievą, kaip gali sutelkti santuoka. Arba, pristigęs emocinio maisto, žmogus gali tapti viskam abejingas ir pulti į depresiją. Taigi pats savaime gyvenimas nesusituokus dėl Viešpaties neužtikrina, kad žmogus bus geresnis krikščionis ir geriau Jam tarnaus. Gali būti, kad susituokęs žmogus degs karštesne meile Dievui ir gyvens geresnį krikščionišką gyvenimą.
Santuokos atsisakymas skatins labiau mylėti Viešpatį tik tuomet, jei asmuo turi malonę gyventi nesusituokęs, jei pažįsta Jį ir Jo meilę, jei ištikimai Jo ieško ir Jam atiduoda visą širdį. Tada gyventi nesusituokus žmogui nėra našta: priešingai, tai padeda jam siekti to, ko labiausiai trokšta – mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti. Gyventi nesusituokus dėl Jo prasminga, jei taip gyvendamas žmogus gali daugiau laiko skirti maldai, kasdienybėje labiau susitelkti į Viešpatį, tarnystę Jam. Gyvendamas nepadalyta širdimi dėl Jo, žmogus laikosi tam tikrų įsipareigojimų ir tai atlikti gali gerai arba prastai, sėkmingai arba nevykusiai, lygiai kaip sutuoktinis gali būti geras vyras ir tėvas arba ne.
Visi šeimos neturintys žmonės patiria tam tikrą trūkumą. Jį kompensuoti galima stipriu ryšiu su Dievu, taip pat sveiku ir atsakingu gyvenimu kartu su broliais, nors broliškas gyvenimas nebus tolygus šeimai.
Tad gyvenimas nesusituokus dėl Viešpaties gali padėti stiprinti santykį su Juo, paskatinti intensyviau ieškoti Jo pagalbos, dažniau kreiptis į Jį ir būti su Juo. Kaip sutuoktinis, palyginti su kitais žmonėmis, objektyviai yra pranašesnis mylėti savo sutuoktinę, taip ir nesusituokęs žmogus, objektyviai žvelgiant, turi pranašumą mylėti Viešpatį. Atsisakęs tuoktis žmogus atsiveria stipresnei ir visapusiškesnei bendrystei su Juo. Viešpats yra tas Asmuo, kurį mylime ir kurio stipriau ieškome.
