Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pradėdamas noriu „įrėminti“ mūsų Sinodo kelią: iš kur atėjome, kur esame ir kurlink mes visi judame? Sinodo kelias iš tikrųjų yra Vatikano II Susirinkimo tąsa, jo tolesnis įgyvendinimas. Popiežius Pranciškus labai aiškiai tą įvardija, ir Sinodo dokumentas tą pabrėžia. Tai it pasodinta sėkla, kuri dabar laistoma, kad toliau augtų.
Mūsų kelias prasidėjo, kai Šventasis Tėvas Covid-19 pandemijos metu, 2020 m. kovo 7-ąją, pranešė apie šaukiamą Sinodą. Spalį tuomet Sinodas pradėjo pirmąją fazę. Gerai atsimenu, kaip tuo metu mes nelabai supratome, ką tas žodis reiškia. Popiežius kviečia į kažkokį Sinodą apie sinodiškumą. Bet Dievo tauta, pasak Pranciškaus, eina konsultacijos keliu. Todėl reikėjo įsiklausyti, ką Dievo tauta kalba pirmiausia vyskupijų ir nacionaliniu lygiu, o vėliau pereita į žemynų lygmenį.
Antroji fazė prasidėjo surinkus visą tą medžiagą. Ji atiduota vyskupų, kunigų, pasauliečių, vienuolių, ekspertų, teologų svarstymui.
Pirmoji Sinodo plenarinė sesija Vatikane įvyko 2023 m. spalį. Visi esame matę tuos vaizdus – žmones, susėdusius aplink apskritus stalus ir diskutuojančius. Diskusijos truko mėnesį. Mūsų pirmosios sesijos išvados buvo grąžintos į vyskupijas. Vėl susirinkome 2024 m. spalį – reikėjo susumuoti visa tai, kas buvo kalbėta, diskutuota. Daugelis laukė, kad popiežius Pranciškus paruoš kokį posinodinį dokumentą ir įteiks jį Dievo tautai. Mūsų nuostabai, Šventasis Tėvas tą patį vakarą Sinodo tėvų priimtą Baigiamąjį dokumentąpasirašė, taip jį padarydamas Bažnyčios Magisteriumo dalimi. Beliko jį įgyvendinti.
Iškilo daug klausimų: ką daryti su tuo Dokumentu? Kad jį įgyvendintume, reikia su juo pirmiausia susipažinti, suprasti, kas ten iš tikrųjų parašyta.
Kvietimas atsiversti
Dokumentas kalba apie atsivertimą: asmeninį atsivertimą, Bažnyčios atsivertimą. Net pažiūrėjus į paties dokumentų struktūrą, tas atsivertimas, tas kvietimas atsiversti labai stipriai išryškėja. Jis prasideda pirmiausia su Šventosios Dvasios kvietimu į atsivertimą – Bažnyčios, Dievo tautos, atsivertimą. Ir čia girdime Vatikano II Susirinkimo aidą, nes Dokumento pagrindas – Bažnyčios kaip Dievo tautos vizija. Bažnyčia yra keliaujanti Dievo tauta, kuri kyla iš Krikšto. Visi esame Dievo tautos nariai todėl, kad esame pakrikštyti. Visi esame lygūs orumu Bažnyčioje todėl, kad esame pakrikštyti. Iš čia kyla sinodinė dvasia ir kviečia mus eiti atsivertimo keliu.
Dokumentas labai aiškiai skiria tris atsivertimo aspektus. Pirmiausia santykių atsivertimas. Mes įeiname į naują santykį su Dievu, naują santykį vieni su kitais: santykį tarp vyrų ir moterų, santykį šeimoje, santykį vietinėje bendruomenėje, santykį tarp įvairių socialinių sluoksnių, religijų, santykį su gamta. Tai įgyvendinama įvairiuose kontekstuose.
Sinodas parodė, kokių skirtingų esama kontekstų. Tai ir poliarizacijos paveiktų visuomenių kontekstai, ir naujų technologijų vystymo skatinami kontekstai. Ir kaip tai paveikė mus, kaip individus ir visą Bažnyčią.
Bažnyčios kelyje taip pat puoselėjamos charizmos, kad galėtume atpažinti pašaukimus ir juos įgyvendinti. Pabrėžiamas skirtingų tarnysčių vaidmuo. Akcentuojamas įšventintosios tarnystės vaidmuo ir santykis su visa Bažnyčia. Pažymima, kad vyskupo tarnystė yra integruoti Dvasios dovanas, kurios tarnautų vienybei. Popiežius taip pat pabrėžia savo vaidmenį: kaip vyriausiasis vyskupas jis siekia vienyti Bažnyčią ir harmonizuoti tą tarnystę.
Antrasis atsivertimo aspektas – procesų atsivertimai. Pirminis dėmesys atkreiptinas į tai, kai mes vykdome procesus. Tam reikia klausytis Šventosios Dvasios veikimo. Svarbiau yra ne pirmiausia pertvarkyti administracines ir organizacines struktūras, bet pertvarkyti būdą, kuriuo mes tai įgyvendiname, kaip klausomės Dievo Žodžio. Labai aiškiai atskirtas sprendimų darymas (parengimas) ir sprendimų priėmimas: vienas žmogus, kuris yra atsakingas, turi priimti galutinį sprendimą, bet pati bendruomenė visapusiškai dalyvauja sprendžiant klausimus, diskutuojant, klausantis. Procesų atsivertimo kelyje ypač svarbu skaidrumas, atsakomybė ir vertinimas ne tik finansinėje srityje, bet ir tame, kaip Bažnyčia gyvena. Svarbu surasti tas struktūras, kad būtų aišku, iš kur kyla sprendimai ir kodėl jie yra daromi.
Trečiasis atsivertimo aspektas – ryšių atsivertimai. Ryšių tarp žmonių, tarp parapijų pasaulyje, kuris keičiasi. Iki šiol Bažnyčia beveik visur buvo suskirstyta teritoriniu principu. Turime parapijas, kiekvienas žmogus priklauso savo parapijai. Bet pasauliui besikeičiant dėl migrantų, žmonės atsiduria dviejose kultūrose. Ta pati situacija susiklostė užsienio sielovadoje. Mūsų piliečiai gyvena, tarkim, Norvegijoje, ten augina vaikus, tačiau juos krikštyti ar susituokti atvyksta į Lietuvą. Tokie žmonės dalyvauja keliose kultūrose. Svarbu atrasti, kaip tokius žmones įtraukti.
Pasaulyje turime ir urbanizacijos iššūkių. Didžiuosiuose miestuose žmogus, vykdamas į darbą, pravažiuoja tris, keturias, penkias parapijas. Gyvena vienur, dirba kitur, vaikai mokosi dar trečioj parapijoj. Kur jų namai? Kaip atrasti tą struktūrą, tuos ryšius, ypač kai atsiduriame skaitmeninėje erdvėje? Evangelizacija nebevyksta parapijoje. Evangelizacija, kontaktai, ryšiai labai dažnai vyksta „debesyje“. Ir kaip tada tuos žmones įtraukti į bendruomenę, kur švenčiami sakramentai? Čia yra tie iššūkiai, į kuriuos Baigiamasis dokumentaskviečia mus atsižvelgti ir iš naujo apmąstyti, klausyti, kur Šventoji Dvasia veda.
Kalbant apie dovanų mainus, esame įpratę mąstyti apie mainus tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Tačiau dovanų mainai gali būti ir vietinėje Bažnyčioje: tarp turtingųjų ir vargstančiųjų, tarp specialistų ir ūkininkų. Mes esame kviečiami žiūrėti, kaip galime dalintis su kitais tomis dovanomis, kurias esame gavę.
Tai vyksta ir kontinentiniu masteliu. Žemynuose yra įvairių kultūrų, įvairių šalių, valstybių, kur visi turi savo turtų, savo Bažnyčios tradicijas. Bet kaip mes susikalbame ir išmokstame visu tuo dalintis? Tai yra vienas iš iššūkių ir vyskupų konferencijoms – kaip šiuos procesus tvarkyti, valdyti, kad jie iš tikrųjų duotų atsivertimo vaisių.
Vėl naujienos iš popiežiaus
Mano pristatymas drastiškai pasikeitė praeitą šeštadienį, kovo 15 dieną. Tądien paskelbtas popiežiaus patvirtintas projektas, kaip Bažnyčia toliau eis Sinodiniu keliu ateinančius trejus metus. Šventasis Tėvas aprobavo, kokia yra ateinanti Sinodinio kelio įgyvendinimo fazė. Popiežius kviečia Sinodinį kelią įgyvendinti per parapijas, per vyskupijas, per vyskupų konferencijas, įtraukiant apaštalinio gyvenimo draugijas, pasauliečių asociacijas, pašvęstojo gyvenimo institutus, bažnytinius judėjimus. Paaiškėjo ir buvo patvirtinta, kad iki tol nebus paskelbtas kitas Sinodas. Įprastai kas trejus metus jie vykdavo kokia nors nauja tema. Dabar popiežius yra paskyręs šiuos trejus metus Sinodo apie sinodiškumą nutarimams įgyvendinti.
Liko neaišku vienas dalykas: sudaryta dvylika darbo grupių pagal medžiagą, paimtą iš pirmosios sesijos. Kovo 15-ąją paskelbtame dokumente neminima, kas bus daroma su ta medžiaga ir rezultatais. Gali būti, kad jie bus visiškai atskirai traktuojami, gal net Visuotinės Bažnyčios lygmeniu, o įgyvendinama bus tik tai, kas yra pačiame Sinodo baigiamajame dokumente.
Įgyvendinimo dokumentas nėra griežtai normatyvinis. Tai nėra knyga receptų, kuriuos turime vieną po kito įgyvendinti. Dokumentas turi būti pritaikytas pagal vietos kontekstą, ir jis bus pritaikomas skirtingai. Tai, ko reikia Afrikai, Azijai ir ko reikia Europai, yra skirtingi dalykai. Ko reikia Italijai ir ko reikia Ukrainos Bažnyčiai, taip pat visiškai skiriasi. Esame kviečiami įgyvendinti tai, kas išdėstyta dokumente, pritaikant prie vietos poreikių. Įgyvendinimo proceso esmė yra paieška, kaip pritaikyti tinkamai. Tas procesas bus lydimas ir vertinimas „iš viršaus“. Tačiau tai nepanaikina kiekvienos vietinės Bažnyčios atsakomybės. Sprendimų įgyvendinimas paliktas vietiniam lygmeniui. Iš Vyskupų konferencijos, iš Šventojo Sosto bus siekiama užtikrinti, kad procesas vyktų, ir padėti jam. Bus grįžtamasis ryšys, ir tai padės Šventajam Tėvui išgirsti bei patvirtinti orientyrus visai Bažnyčiai.
Naujovė ir kartu ne visai naujovė yra tai, kad prašoma registruoti visas vyskupijų sinodines komandas. Kiekvienoje vyskupijoje kviečiami įsitraukti tie žmonės, kurie jau yra nuėję Sinodinį kelią, tačiau kartu kiekviena vyskupija svarsto, kaip išplėsti sinodines komandas. Kiekviena vyskupija vėl turės sinodinę komandą, kuri padės šį procesą įgyvendinti. Popiežius taip pat paskelbė Sinodinių komandų jubiliejų, kuris vyks spalio 24–26 dienomis Romoje.
Tolesnė eiga
Kovo 15-ąją gavome pranešimą apie ėjimą tuo keliu. Gegužę išeis dokumentas, kuris nurodys gaires, kaip mes eisime tuo keliu, ir tada nuo 2025 m. birželio iki 2026 m. gruodžio tas procesas bus įgyvendinamas vietinės Bažnyčios ar vyskupijos lygmeniu. Šiuo laikotarpiu jau bus sudarytos vyskupijos Sinodinės komandos ir vyks Sinodinių komandų jubiliejus. 2027 m. pirmoje pusėje vertinimo asamblėjos susitiks vyskupijose. 2028 m. pirmąjį pusmetį numatyta skirti kontinentinėms, ar žemyno, vertinimo asamblėjoms. 2028 m. birželį bus išleistas dokumentas Instrumentum laboris, skirtas 2028 m. spalio mėnesio Bažnytinės asamblėjos susitikimui Vatikane, kur bus įvertintas Sinodo dokumento įgyvendinimas.
Tai toks yra mūsų kontekstas, iš kur atėjom, kur dabar esam, kalbant apie tą dokumentą, su kuriuo mes turime gerai susipažinti, ir kur link veda Popiežiaus nurodytas Sinodinis kelias. Viskas eina 2028 metų link. Mums Vilniuje tai ypatingas metas, nes mūsų įgyvendinimo vyskupijos mastu laikas sutampa su mūsų pasiruošimu Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui. Tie keliai bus sinergiški, ir tikimės, kad visi eisim Sinodiniu keliu kartu.
* Šv. Juozapo teologijos instituto Vilniaus kunigų seminarijoje šių metų kovo 22 d. surengto forumo apie Sinodinį kelią įžanginė kalba.
