Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2023 m. sausis 1
Sinodiškos Bažnyčios link

Mes, nusidėjėliai, einame pirmyn

2023-01-10 | America magazine pokalbis su popiežiumi Pranciškumi
artuma202301 rs 19 3
America magazine / Antonello Nusca nuotrauka

2022-ųjų pabaigoje JAV jėzuitų žiniasklaidos grupė America Media, gyvuojanti jau 113 metų, pirmą kartą turėjo galimybę tiesiogiai pakalbinti popiežių Pranciškų jo namuose Vatikane. Ilgame pokalbyje spėta aptarti daugybę aktualių temų, pvz., poliarizaciją Bažnyčioje („Katalikas negali mąstyti arba-arba. Katalikiškumo esmė yra ir-ir“), vyskupų vaidmenį ir jų santykius su Dievo tauta („Jėzus neįsteigė vyskupų konferencijų. Jėzus davė vyskupus ir kiekvienas iš jų yra savo tautos ganytojas“), karštas kovas dėl abortų („Ar tai būtų abortų klausimas, ar kitos problemos, negalima išleisti iš akių sielovadiško žvilgsnio“), Vatikano santykius su Kinija („reikia rūpintis, kad jie būtų geri kinai ir geri krikščionys“), rasizmą („tai netoleruotina nuodėmė prieš Dievą“), seksualinį išnaudojimą, karą Ukrainoje, moterų kunigystę...

Šventasis Tėve, America magazine 1909 m. įkūrė jėzuitai, ir nuo tada jis leidžiamas be pertrūkių. Esame labai dėkingi už galimybę akis į akį pasikalbėti su popiežiumi. Pirmas dalykas, kuris mūsų skaitytojams šauna į galvą ir kuris juos stebina, yra tai, kad Jūs visada atrodote džiaugsmingas, laimingas net ir krizių bei rūpesčių akivaizdoje. Kas Jus tokį daro tarnystėje?

– Nežinojau, kad visada toks esu. Kai esu su žmonėmis, visada esu džiaugsmingas. Vienas iš sunkiausių dalykų, su kuriais susiduriu būdamas popiežiumi, kad negaliu vaikščioti gatvėje su žmonėmis. Tačiau nepasakyčiau, kad esu laimingas dėl to, jog esu sveikas, gerai valgau, miegu ar daug meldžiuosi. Esu laimingas, nes jaučiuosi laimingas, Dievas mane daro laimingą. Aš neturiu dėl ko kaltinti Viešpaties, net tada, kai man nutinka blogų dalykų. Jis visą gyvenimą mane veda savo keliu, kartais ir sunkiomis akimirkomis, bet visada esu užtikrinamas, kad einu ne vienas. Jis visad yra šalia manęs. Žmogus turi ydų, taip pat ir nuodėmių; einu išpažinties kas 15 dienų; nežinau, tiesiog esu toks.

Šventasis Tėve, prieš septynerius metus sakydamas kalbą JAV Kongrese perspėjote dėl „supaprastinto redukcionizmo, kuris mato tik gėrį arba blogį, arba teisiuosius ir nusidėjėlius“, taip pat raginote „atnaujinti brolybės ir solidarumo dvasią, dosniai bendradarbiaujant dėl bendrojo gėrio“. Tačiau po tos kalbos matėme ne tik gilėjančią politinę poliarizaciją, bet ir poliarizaciją Bažnyčios gyvenime. Kaip Bažnyčia gali reaguoti į poliarizaciją savo gyvenime ir padėti reaguoti į poliarizaciją visuomenėje?

Poliarizacija nėra katalikiška. Katalikas negali mąstyti arba-arba ir viską suvesti į poliarizaciją. Katalikiškumo esmė yra ir-ir. Katalikas vienija ir tai, kas gera, ir tai, kas ne taip gera. Yra tik viena Dievo tauta. Esant poliarizacijai, atsiranda skaldantis mąstymas, vienus privilegijuojantis, o kitus – paliekantis nuošalyje. Katalikas visada suderina skirtumus. Jei pažiūrėtume, kaip veikia Šventoji Dvasia, tai Ji pirmiausia sukelia netvarką. Pagalvokite apie Sekminių rytą ir sumaištį bei netvarką (lío), kurią Ji ten sukėlė, o paskui įvedė harmoniją. Šventoji Dvasia Bažnyčioje nesusiaurina visko tik iki vienos vertybės, bet suderina priešingybių skirtumus. Tokia yra katalikiškoji dvasia. Kuo daugiau harmonijos tarp skirtumų ir priešingybių, tuo ji katalikiškesnė. Kuo daugiau poliarizacijos, tuo labiau ji prarandama ir pereina į sektantišką dvasią. Šis [posakis] ne mano, bet jį kartoju: tai, kas katalikiška, nėra arba-arba, bet yra ir-ir, jungiantis skirtumus. Būtent taip suprantame katalikišką, ne puritonišką elgesio su nuodėme būdą: šventieji ir nusidėjėliai, abu kartu.

Įdomu paieškoti katalikiškumo šaknų Jėzaus pasirinkimuose. Jėzus turėjo keturias galimybes: arba būti fariziejumi, arba sadukiejumi, arba esenu, arba zelotu. Tai buvo keturios partijos, keturios to laiko galimybės. O Jėzus nebuvo nei fariziejus, nei sadukiejus, nei esenas, nei zelotas. Jis buvo kažkas kita. Ir jei pažvelgsime į nukrypimus Bažnyčios istorijoje, pamatysime, kad jie visada buvo fariziejų, sadukiejų, esenų arba zelotų pusėje. Jėzus peržengė šias ribas, pasiūlydamas Palaiminimus, kurie taip pat yra visai kas kita.

Bažnyčioje visada kildavo pagunda eiti šiais keturiais keliais. JAV katalikybė, būdinga tik JAV – tai normalu. Tačiau turite ir ideologinių katalikų grupių.

Šventasis Tėve, 2021 m. atlikome apklausą, kurioje klausėme [JAV] katalikų, kuo jie pasitiki kaip savo vadovais ir vedliais tikėjimo ir moralės klausimais. Nustatyta, kad iš visų išvardytų grupių JAV Vyskupų konferencija yra mažiausiai patikima; tik 20 proc. ją laikė „labai patikima“. Palankiau katalikai vertino savo vietinius vyskupus; apie 29 proc. juos apibūdino kaip „labai patikimus“. Tačiau atrodo, kad dauguma katalikų prarado pasitikėjimą Vyskupų konferencijos gebėjimu teikti moralines gaires. Kaip JAV vyskupai gali susigrąžinti amerikiečių katalikų pasitikėjimą?

– Klausimas geras, nes kalbama apie vyskupus. Tačiau manau, kad kalbėti apie katalikų ir Vyskupų konferencijos santykius yra klaidinga. Vyskupų konferencija nėra ganytojas; ganytojas yra vyskupas. Taigi rizikuojama sumenkinti vyskupo autoritetą, kai žvelgiama tik į Vyskupų konferenciją. Vyskupų konferencija yra tam, kad suburtų vyskupus, kartu dirbtų, aptartų klausimus, kurtų pastoracinius planus. Tačiau kiekvienas vyskupas yra ganytojas. Netirpdykime vyskupo galios, susiaurindami jos iki Vyskupų konferencijos galios. Nes tuo lygmeniu šios tendencijos konkuruoja, daugiau dešinėje, daugiau kairėje, daugiau čia, daugiau ten, ir šiaip ar taip [vyskupų konferencija] neturi tokios asmeninės atsakomybės, kokią turi vyskupas, ganytojas su savo žmonėmis.

Jėzus neįsteigė Vyskupų konferencijų. Jėzus davė vyskupus ir kiekvienas iš jų yra savo tautos ganytojas. Šiuo klausimu primenu V a. autorių, kuris, mano manymu, yra geriausiai aprašęs vyskupą. Tai šv. Augustinas savo traktate De Pastoribus.

Todėl kyla klausimas: koks yra vyskupo santykis su savo tauta? Leiskite paminėti vyskupą, nežinau, ar jis konservatyvus, ar progresyvus, ar dešinysis, ar kairysis, bet jis yra geras ganytojas – tai [Markas] Seitzʼas [El Paso vyskupas,] pasienyje su Meksika. Tai žmogus, suvokiantis visus vietos prieštaravimus ir kaip ganytojas jais rūpinasi. Nesakau, kad kiti negeri, bet jį pažįstu. Turite keletą gerų vyskupų, kurie labiau dešinėje, keletą gerų vyskupų, kurie labiau kairėje, bet jie yra labiau vyskupai nei ideologai; jie labiau ganytojai nei ideologai. Ir tai svarbiausia.

Atsakymas į jūsų klausimą yra toks: Vyskupų konferencija yra organizacija, skirta padėti ir vienyti. Ji vienybės simbolis. Tačiau Jėzaus Kristaus malonė yra vyskupo ir jo tautos, jo vyskupijos santykiuose.

Šventasis Tėve, Jungtinėse Valstijose abortai yra labai politizuotas klausimas. Mes žinome, kad tai neteisinga. JAV Aukščiausiasis Teismas neseniai nusprendė, kad nėra konstitucinės teisės į abortą. Tačiau atrodo, kad tai vis dar kamuoja Bažnyčią ta prasme, kad mus skaldo. Ar vyskupai turėtų teikti pirmenybę abortų klausimui, lyginant su kitais socialinio teisingumo klausimais?

– Apie abortą galiu pasakyti tik tai, ką jau esu sakęs anksčiau. Visose embriologijos knygose rašoma, kad netrukus, praėjus mėnesiui po apvaisinimo, mažyčiame vaisiuje, dar prieš motinai suvokiant, jau yra išryškėję organai ir DNR. Taigi jau yra gyvas žmogus. Nesakau, kad asmuo, nes apie tai diskutuojama, bet – gyvas žmogus. Ir aš klausiu du klausimus: ar teisinga atsikratyti žmogaus, norint išspręsti problemą? Antrasis klausimas: ar teisinga pasamdyti „žudiką“ problemai išspręsti? Problema iškyla, kai ši žmogaus nužudymo tikrovė paverčiama politiniu klausimu arba kai Bažnyčios ganytojas pasitelkia politines nuostatas.

Kiekvieną kartą, kai problema praranda sielovadišką matmenį ( pastoralidad), ji tampa politine problema, ji tampa labiau politinė nei sielovadinė. Tegul niekas nepagrobia šios universalios tiesos. Ji nepriklauso vienai ar kitai partijai. Ji yra universali. Kai matau, kad tokia problema kaip ši, kuri yra nusikaltimas, tampa pabrėžtinai politinė, tai reiškia, kad, žvelgiant į šią problemą, trūksta sielovadiško rūpesčio. Ar tai būtų abortų klausimas, ar kitos problemos, negalima išleisti iš akių sielovadiško žvilgsnio: vyskupas yra ganytojas, vyskupija yra šventoji Dievo tauta su savo ganytoju. Negalime [abortų] spręsti taip, tarsi tai būtų tik civilinis klausimas.

Klausimas buvo, ar Vyskupų konferencija turėtų pristatyti kovą su abortais kaip problemą „nr.1“, o visas likusias problemas kaip antraeiles.

– Atsakiau, kad šią problemą Vyskupų konferencija turi pati išspręsti. Kas mane domina, tai vyskupo santykis su žmonėmis, kuris yra sakramentinis. Kita [problema] yra organizacinė, ir Vyskupų konferencijos kartais ją neteisingai sprendžia („lygiavertiškai“). Pakanka pažvelgti į Antrąjį pasaulinį karą ir tam tikrus kai kurių Vyskupų konferencijų sprendimus, kurie buvo klaidingi politiniu ar socialiniu požiūriu. Kartais laimi dauguma, bet galbūt dauguma nėra teisi.

Kitaip tariant, tegul būna aišku: Vyskupų konferencija paprastai turi pareikšti savo nuomonę dėl tikėjimo ir tradicijų, bet visų pirma – dėl vyskupijų administravimo ir pan. Sakramentinė pastoracinės tarnystės dalis yra ganytojo ir Dievo tautos, vyskupo ir jo tautos santykis. Ir to negalima deleguoti Vyskupų konferencijai. Konferencija padeda organizuoti susitikimus, ir jie labai svarbūs, tačiau vyskupui svarbiausia [būti] ganytoju. Svarbiausias, sakyčiau, esminis dalykas yra sakramentai. Aišku, kiekvienas vyskupas turi siekti brolybės su kitais vyskupais, tai svarbu. Tačiau esminis santykis yra su savo tauta.

 

artuma202301 rs 19 1
America magazine / Antonello Nusca nuotrauka

Šventasis Tėve, seksualinio išnaudojimo krizė labai pakenkė Bažnyčios patikimumui ir jos evangelizacijos pastangoms. Neseniai atskleisti vyskupų, kuriems buvo leista ramiai pasitraukti į pensiją, piktnaudžiavimo atvejai dar labiau padidino susirūpinimą dėl Bažnyčios skaidrumo nagrinėjant tuos atvejus, ypač kai tai susiję su vyskupais. Ką dar gali padaryti Vatikanas, kad pagerintų šį skaidrumo aspektą?

– Šiek tiek istorijos. Iki Bostono krizės, kai viskas buvo atskleista, Bažnyčia veikė perkeldama piktnaudžiautoją į kitą vietą; slėpė, kaip šiandien dažnai nutinka ir šeimose. Seksualinio išnaudojimo problema visuomenėje yra nepaprastai rimta. Kai prieš 3,5 m. surengiau Vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimą, paprašiau oficialios statistikos ir [sužinojau, kad] 42–46 proc. piktnaudžiavimų įvyksta šeimos aplinkoje ar kaimynystėje. Po to, pagal paplitimą, sporto pasaulyje, tada švietimo, o 3 proc. [prievartautojų] yra katalikų kunigai. Galima sakyti: „Tai gerai, mūsų nedaug.“ Ne! Jei būtų buvęs tik vienas atvejis, jis būtų buvęs siaubingas. Nepilnamečių išnaudojimas yra vienas iš baisiausių dalykų. Kai kuriose šeimose ir įstaigose iki šiol tebegyvuoja tokia praktika – tai slepiama. Bažnyčia priėmė sprendimą [daugiau] nebeslėpti. Nuo tada buvo padaryta pažanga teisminiuose procesuose, sukurta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija.

Čia puikus [pavyzdys] yra Bostono kardinolas [Seánas] OʼMalley, kuris buvo nusiteikęs institucionalizuoti [nepilnamečių apsaugą] Bažnyčioje. Kai sąžiningi žmonės mato, kaip Bažnyčia prisiima atsakomybę už šį siaubą, jie supranta, kad Bažnyčia yra víena, o prievartautojai, kuriuos Bažnyčia baudžia, – kìta. Šiems sprendimams vadovavo Benediktas XVI. Tai „nauja“ problema, nes ji pasireiškė, bet amžina, nes visada egzistavo. Pagoniškame pasaulyje vaikus paprastai išnaudodavo malonumams. Vienas iš labiausiai mane neraminančių dalykų yra vaikų pornografija. Jie filmuojami gyvai. Kurioje šalyje šie filmai kuriami? Ką daro tų šalių valdžios institucijos, kad leidžia tam įvykti? Tai nusikaltimas. Nusikaltimas!

Bažnyčia prisiima atsakomybę už savo nuodėmes, o mes, nusidėjėliai, einame pirmyn, pasitikėdami Dievo gailestingumu. Kai keliauju, paprastai priimu prievartos aukų delegaciją. Kai lankiausi Airijoje, prievartą patyrę žmonės paprašė audiencijos. Jų buvo šeši ar septyni. Iš pradžių jie buvo šiek tiek pikti, ir jie teisūs. Aš jiems pasakiau: Klausykite, darykime ką nors. Rytoj turiu sakyti homiliją, kodėl mums kartu jos neparengus apie šią problemą? Ir tai davė pradžią gražiam dalykui, nes tai, kas prasidėjo kaip protestas, virto kažkuo pozityviu. Kartu sukūrėme homiliją kitai dienai. Tai buvo teigiamas dalykas, [įvykęs] Airijoje, vienoje karščiausių situacijų, su kuriomis man teko susidurti. Ką tuomet turėtų daryti Bažnyčia? Rimtai ir su gėda toliau judėti pirmyn. Ar atsakiau į jūsų klausimą?

Vienintelis dalykas, kurį norėčiau pratęsti, tai, kad JAV Bažnyčia padarė didelę pažangą kovodama su piktnaudžiavimu, kai tai nutinka kunigams. Tačiau atrodo, kad kai kaltinamas vyskupas, skaidrumo mažiau, ir tai kelia nerimą.

Taip, ir čia, manau, turime siekti vienodo skaidrumo. Jei skaidrumo yra mažiau, tai klaida.

Šventasis Tėve, daugelį JAV suglumino Jūsų nenoras tiesiogiai kritikuoti Rusiją dėl jos agresijos prieš Ukrainą. Kalbėjote apie būtinybę nutraukti karą, nutraukti samdinių veiklą, o ne Rusijos išpuolius, ir prekybą ginklais. Kaip paaiškintumėte savo poziciją dėl šio karo ukrainiečiams arba amerikiečiams ir kitiems Ukrainą remiantiems žmonėms?

– Kai kalbu apie Ukrainą, kalbu apie žmones, kurie yra nukankinti. Jei yra kankinama tauta, vadinasi, yra kažkas, kas ją kankina. Kai kalbu apie Ukrainą, kalbu apie žiaurumą, nes turiu daug informacijos apie atvykstančių karių žiaurumą. Apskritai žiauriausi turbūt tie, kurie yra iš Rusijos, bet neturi rusiškų šaknų, pavyzdžiui, čečėnai, buriatai ir pan. Žinoma, tas, kuris įsiveržia, yra Rusija. Tai labai aišku. Kartais stengiuosi nekonkretizuoti, kad neįžeisčiau, o veikiau pasmerkiu apskritai, nors puikiai suprantama, ką smerkiu. Nebūtina, kad įrašyčiau vardą ir pavardę.

Antrąją karo dieną nuvykau į Rusijos ambasadą [prie Šventojo Sosto] – neįprastas gestas, nes popiežius niekada neina į ambasadą. Ten ambasadoriui pasakiau, kad perduotų Putinui, jog esu pasiruošęs atvykti su sąlyga, kad jis leis man mažytį langelį deryboms. Užsienio reikalų ministras Lavrovas atsakė gražiu laišku, iš kurio supratau, kad kol kas tai nėra būtina.

Su prezidentu Zelenskiu telefonu kalbėjau tris kartus. Dirbu gaudamas ir civilių, ir kariškių kalinių sąrašus ir juos siunčiu Rusijos vyriausybei. Ir atsakymas visad būdavo labai pozityvus.

Taip pat galvojau apie kelionę, bet priėmiau sprendimą: jei keliauju, tai ir į Maskvą, ir į Kyjivą, į abi vietas, o ne tik į vieną. Ir niekada nesudariau įspūdžio, kad dangstau agresiją. Šioje salėje tris ar keturis kartus priėmiau Ukrainos vyriausybės delegaciją. Mes dirbame kartu.

Kodėl neįvardiju Putino? Todėl, kad tai nebūtina, tai jau yra žinoma. Tačiau kartais žmonės užkimba už kokios nors detalės. Visi žino mano poziciją, kuri nepriklauso nuo to, ar Putinas yra įvardytas, ar ne.

Keli kardinolai jau vyko į Ukrainą. Kardinolas Czernyʼs vyko dukart; [arkivyskupas] Gallagheris [atsakingas už santykius su valstybėmis] Ukrainoje praleido keturias dienas ir aš gavau ataskaitą apie tai, ką jis matė. Kardinolas Krajevskis vyko keturis kartus. Jis važiuoja su savo furgonu, prikrautu daiktų, ir Didžiąją savaitę praleido Ukrainoje. Noriu pasakyti, kad Šventojo Sosto buvimas per kardinolus yra labai stiprus, ir aš nuolat bendrauju su atsakingose pareigose esančiais žmonėmis.

Ir norėčiau paminėti, kad šiomis dienomis minimos Holodomoro genocido, kurį Stalinas įvykdė prieš ukrainiečius [1932–1933 m.], metinės. Manau, kad derėtų jį paminėti kaip istorinę [dabartinio] konflikto priešistorę.

Šventojo Sosto pozicija yra siekti taikos ir supratimo. Šventojo Sosto diplomatija juda šia kryptimi ir, žinoma, visada yra pasirengusi tarpininkauti.

JAV Bažnyčios istorijoje juodaodžiai katalikai dažniausiai buvo ignoruojami. Tai mūsų patirtis Bažnyčioje, bet likome joje, nes tikėjome. Neseniai atlikta apklausa parodė, kad daug juodaodžių katalikų palieka Bažnyčią. Rasizmas mums yra svarbus, tačiau kiti katalikai jo nelaiko didele problema. Po Georgeʼo Floydʼo nužudymo dar daugiau žmonių paliko Bažnyčią, nes joje rasizmo tema buvo ignoruojama. Ką dabar pasakytumėte JAV juodaodžiams katalikams, kurie patyrė rasizmą ir kartu Bažnyčioje patiria kurtumą raginimams siekti rasinio teisingumo? Kaip galėtumėte juos padrąsinti?

– Norėčiau jiems pasakyti, kad esu šalia jų patiriamos kančios, kuri yra rasinė kančia. Ir [šioje situacijoje] tie, kurie tam tikru būdu turėtų būti jiems artimi, yra vietos vyskupai. Bažnyčia turi afroamerikiečių kilmės vyskupų.

Taip, bet dauguma mūsų eina į parapijas, kuriose kunigai ir dauguma kitų žmonių nėra afroamerikiečiai, ir atrodo, kad jie nėra jautrūs mūsų kančioms. Daug kartų jie nekreipė dėmesio į mūsų kančias. Tad kaip galime paskatinti juodaodžius katalikus pasilikti?

– Manau, kad šiuo atveju svarbus brandus sielovadinis ugdymas, nesvarbu, ar tai būtų vyskupų, ar pasauliečių sielovada. Taip, matome diskriminaciją, ir suprantu, kad jie nenori išeiti. Kartais kitose šalyse tokiose situacijose nutinka tas pats. Tačiau tai turi labai seną istoriją, daug senesnę nei jūsų [JAV] istorija, ir ji nebuvo išspręsta. Vyskupai ir sielovadoje dirbantys turi padėti tai išspręsti evangeliniu būdu.

Afroamerikiečiams katalikams norėčiau pasakyti, kad popiežius žino apie jų kančias, kad jis juos labai myli ir kad jie turėtų priešintis, o ne pasitraukti. Rasizmas yra netoleruotina nuodėmė prieš Dievą. Bažnyčia, ganytojai ir pasauliečiai turi toliau kovoti, kad ji būtų išnaikinta ir kad pasaulis būtų teisingesnis.

Naudodamasis proga noriu pasakyti, kad taip pat labai myliu JAV čiabuvius. Nepamirštu ir lotynų amerikiečių, kurių šiuo metu ten yra labai daug.

 

artuma202301 rs 19 2
America magazine / Antonello Nusca nuotrauka

Šventasis Tėve, kaip žinote, moterys daug prisidėjo ir gali prisidėti prie Bažnyčios gyvenimo. Vatikane paskyrėte daug moterų, ir tai puiku. Nepaisant to, daugelis moterų jaučia skausmą, nes negali būti įšventintos į kunigystę. Ką pasakytumėte moteriai, kuri jau tarnauja Bažnyčios gyvenime, bet vis dar jaučiasi pašaukta būti kunige?

– Tai teologinė problema. Manau, kad mes amputuojame Bažnyčios būtį, jei atsižvelgiame tik į Bažnyčios gyvenimo tarnybinę dimensiją (ministerialidad). [Bažnyčios] kelias yra ne tik [įšventintoji] tarnyba. Bažnyčia yra sutuoktinė. Bažnyčia yra moteris. Mes nesukūrėme tai atspindinčios moterų teologijos. Galima sakyti, kad tarnybinis matmuo yra Petro Bažnyčios matmuo. Naudojuosi teologų kategorija. Petro principas yra tarnybinis principas. Tačiau yra dar vienas principas – jis dar svarbesnis ir apie jį nekalbame – tai Marijos principas, kuris yra moteriškumo ( femineidad) principas Bažnyčioje, moters Bažnyčioje, kur Bažnyčia mato savo pačios veidrodį, nes ji yra moteris ir sutuoktinė. Bažnyčia, kurioje galioja tik Petro principas, būtų Bažnyčia, kuri, kaip galima manyti, apsiriboja tik savo tarnybiniu matmeniu ir niekuo kitu. Tačiau Bažnyčia yra daugiau nei tarnyba. Ji yra visa Dievo tauta. Bažnyčia yra moteris. Bažnyčia yra sutuoktinė. Tad žvelgiant šitaip atsispindi moters orumas.

Yra ir trečias būdas – administracinis būdas. [Yra] tarnybinis būdas, bažnytinis, sakykime, Marijos būdas, [dar yra] ir administracinis būdas, kuris nėra teologinis dalykas, o kažkas iš įprasto administravimo. Ir šiuo aspektu, manau, turime suteikti daugiau erdvės moterims. Vatikane vietos, į kurias paskyrėme moteris, veikia geriau. Pvz., Ekonomikos taryboje yra šeši kardinolai ir šeši pasauliečiai. Prieš dvejus metus iš šešių pasauliečių paskyriau penkias moteris, ir tai buvo revoliucija. Vatikano valdytojo pavaduotoja yra moteris. Kai moteris ateina į politiką ar vadovauja, paprastai jai sekasi geriau. Daugelis ekonomisčių yra moterys, ir jos konstruktyviai atnaujina ekonomiką.

Taigi yra trys principai: du teologiniai ir vienas administracinis. Petro principas, kuris yra tarnybinis matmuo, tačiau Bažnyčia negali veikti tik pagal jį. Marijos principas, kuris yra Bažnyčios kaip sutuoktinės principas, nes Bažnyčia kaip sutuoktinė, Bažnyčia kaip moteris. Ir administracinis principas, kuris nėra teologinis, bet veikiau administravimo principas, apie tai, ką žmogus daro.

O kodėl moteris negali gauti įšventinamosios tarnystės? Todėl, kad Petro principe tam nėra vietos. Taip, reikia būti Marijos principe, kuris yra svarbesnis. Moteris yra daugiau, ji panašesnė į Bažnyčią, kuri yra motina ir sutuoktinė. Manau, kad aiškindami šiuos dalykus pernelyg dažnai nesugebėjome katechizuoti. Aiškindami per daug rėmėmės administraciniu principu, kuris ilgainiui neveikia.

Tai sutrumpintas paaiškinimas, tačiau norėjau pabrėžti du teologinius principus: Petro principą ir Marijos principą, kurie sudaro Bažnyčią. Todėl tai, kad moteris neįsitraukia į kunigiškąjį gyvenimą, nėra atėmimas. Ne. Jūsų vietoje yra tai, kas daug svarbiau ir ką dar turime plėtoti, – katechezė apie moteris pagal Marijos principą.

Ir šiuo klausimu, apie moterų charizmą, leiskite [pasidalyti] asmenine patirtimi. Norint įšventinti kunigą, prašoma informacijos iš kandidatą pažįstančių asmenų. Geriausią, teisingą informaciją gavau arba iš brolių [vyskupų] koadjutorių, arba iš brolių pasauliečių ne kunigų, arba iš moterų. Jos turi „uoslę“ (olfato), bažnytinį pojūtį, kad suprastų, ar šis žmogus tinka, ar netinka kunigystei.

Kartą paprašiau informacijos apie, regis, puikų kandidatą į kunigystę. Klausinėjau jo dėstytojų, bendražygių, taip pat parapijiečių. Ir [pastarieji] man pateikė labai neigiamą ataskaitą, parašytą vienos moters, kurioje buvo sakoma: „Jis kelia pavojų, šis jaunuolis negalės tarnauti.“ Tad paskambinau jai ir paklausiau: „Kodėl jūs taip sakote?“ Ji atsakė: „Nežinau kodėl, bet jei jis būtų mano sūnus, neleisčiau jam būti įšventintam, jam kažko trūksta.“ Taigi paklausiaũ jos patarimo ir pasakiau kandidatui: „Klausyk, šįmet dar nebūsi įšventintas. Palaukime.“ Po trijų mėnesių šį vyrą ištiko krizė ir jis išvyko. Moteris yra motina ir mato Bažnyčios slėpinį aiškiau nei mes, vyrai. Dėl šios priežasties moters patarimas yra labai svarbus, o moters sprendimas – geresnis.

JAV yra tokių, kurie Jūsų kritiką rinkos kapitalizmo atžvilgiu interpretuoja kaip Jungtinių Valstijų kritiką. Yra net tokių, kurie mano, kad esate socialistas, vadina jus komunistu arba marksistu. Jūs, žinoma, visada sakėte, kad vadovaujatės Evangelija. Tačiau kaip atsakote tiems, kurie sako, kad tai, ką Bažnyčia ir Jūs turite pasakyti apie ekonomiką, nėra svarbu?

– Visada savęs klausiu: iš kur atsiranda šios etiketės? Pavyzdžiui, kai grįžome iš Airijos, lėktuve pasirodė vieno amerikiečių prelato laiškas, kuriame apie mane buvo rašoma įvairiausių dalykų. Stengiuosi vadovautis Evangelija. Mane labai pamoko Palaiminimai, bet visų pirma kriterijus, pagal kurį būsime teisiami, Mato 25: „Aš buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte. Buvau kalinys, ir mane aplankėte. Buvau ligonis, ir mane slaugėte.“ Tad ar Jėzus yra komunistas? Už to slypinti problema, kurią jūs teisingai palietėte, yra socialinis ir politinis Evangelijos žinios redukavimas. Jei Evangeliją matau tik sociologiškai, taip, aš esu komunistas, taip, kaip ir Jėzus. Už šių Palaiminimų ir 25-ojo Mato evangelijos skyriaus yra Jėzaus žinia. Tai ir yra būti krikščionimi. Komunistai pavogė kai kurias mūsų krikščioniškąsias vertybes. [Juokiasi.] Kai kurias kitas jie pavertė katastrofa.

Kalbant apie komunizmą, buvote kritikuojamas dėl Kinijos. Pasirašėte susitarimą su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Kai kurie žmonės ir Jūs pats sakėte, kad rezultatas nėra puikus, bet tai yra rezultatas. Kai kurie žmonės Bažnyčioje ir politikoje sako, kad mokate didelę kainą už tylėjimą dėl žmogaus teisių [Kinijoje].

– Tai nėra kalbėjimo ar tylėjimo klausimas. Iš tikrųjų reikėtų klausti, ar yra dialogas, ar jo nėra. Ir šiuo atveju dialogas vyksta tiek, kiek tai įmanoma.

Man didžiausias pavyzdys, kurį randu šiuolaikinėje Bažnyčioje, yra kardinolas Casaroli. Yra knyga The Martyrdom of Patience, kurioje pasakojama apie jo darbą Rytų Europoje. Popiežiai – turiu omenyje Paulių VI ir Joną XXIII – jį visų pirma siuntė į Vidurio Europos šalis bandyti atkurti santykių komunizmo laikotarpiu, Šaltojo karo metais. Ir šis žmogus lėtai vedė dialogą su vyriausybėmis, darė, ką galėjo, ir pamažu sugebėjo tose šalyse atkurti Bažnyčios hierarchiją. Pavyzdžiui, prisimenu vieną atvejį – sostinėje arkivyskupu ne visada pavykdavo paskirti geriausią žmogų, o tą, kuris buvo tinkamas pagal vyriausybės reikalavimus.

Dialogas yra geriausios diplomatijos būdas. Su Kinija pasirinkau dialogo kelią. Jis lėtas, turi nesėkmių ir sėkmių, bet kito kelio nerandu. Noriu tai pabrėžti: Kinijos žmonės yra labai išmintingi ir nusipelno mano pagarbos ir susižavėjimo. Nusiimu kepurę prieš juos. Ir dėl šios priežasties stengiuosi užmegzti dialogą, nes mes neketiname užkariauti žmonių. Ne! Ten yra krikščionių. Jais reikia rūpintis, kad jie būtų geri kinai ir geri krikščionys.

Yra dar viena graži istorija apie tai, kaip Bažnyčia vykdo šį apaštalavimą. Apie tai, kaip [tuometinis arkivyskupas] Casaroli paskutinį kartą matė Joną XXIII. Jis pateikė ataskaitą apie tai, kaip šiose šalyse vyksta derybos. Casaroli savaitgaliais važiuodavo į Casal del Marmo nepilnamečių kalėjimą aplankyti jaunuolių. Audiencijoje pas Joną XXIII jie kalbėjo apie vienos ar kitos šalies problemas. Reikėjo priimti sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, įtikinti, kad [kardinolas Józsefas] Mindszenty atvyktų į Romą; tuo metu jis buvo JAV ambasadoje Budapešte. Tai buvo problema, sunkus sprendimas, bet Casaroli parengė [perkėlimą]. Kai jis jau ruošėsi išvykti, Jonas XXIII jo paklausė: „Eminencija, vienas nedidelis klausimas – ar vis dar savaitgaliais vykstate į tą nepilnamečių kalėjimą?“ [Kai Casaroli atsakė:] „Taip“, [popiežius tarė:] „Perduokite jiems mano linkėjimus ir neapleiskite jų!“ Šių dviejų didžių vyrų širdyse nuvykti į kalėjimą ir aplankyti ten esančius jaunuolius buvo taip pat svarbu, kaip ir užmegzti ryšius su Praha, Budapeštu ar Viena. Štai tokie yra didvyriai. Tai pateikia išsamų jų portretą.

Paskutinis klausimas. Jau 10 metų esate popiežius. Jei pažvelgtumėte atgal, ar yra trys dalykai, kuriuos būtumėte padaręs kitaip arba dėl kurių apgailestaujate?

– Visų! Visų! [juokiasi] Viską kitaip! Tačiau dariau tai, ką Šventoji Dvasia man liepė daryti. O kai to nepadariau, padariau klaidą.

Originalų tekstą skaitykite: https://www.americamagazine.org/faith/2022/11/28/pope-francis-interview-america-244225


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 vasaris 1

Artuma - artuma202402_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22