Dr. Arūnas STREIKUS
Tam, kad šventieji Bažnyčios vyrai ir moterys būtų gyvi tikėjimo liudytojai, tikinčiųjų bendruomenė privalo juos gerai pažinti. Istorikai sutaria, jog apie istorines asmenybes daugiausia pasako jų pačių palikti rašytiniai liudijimai, sukurti ne apmąstant įvykius iš laiko perspektyvos, o jiems tebesirutuliojant ir nežinant, kokia bus jų atomazga. Vertingiausiais tokio pobūdžio šaltiniais laikomi dienoraščiai ir privatūs laiškai.
Kol kas dar Dievo tarno, bet labai greitai jau palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio giminaičių išsaugotas nemažas laiškų, iš įkalinimo vietų 1947–1956 m. siųstų broliams, brolienėms ir jų vaikams, pluoštas (apie 150 vnt.) taip pat suteikia nemažai kituose šaltiniuose nefiksuotų, įdomių palaimintojo autoportreto detalių. Daugiausia tokių laiškų išsaugojo arkivyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės sūnus Teofilius Pilka ir jo dukterėčia Marija Matulionytė-Bendoraitienė. Pirmojoje kolekcijoje – arkivyskupo laiškai broliui Juozui Matulioniui, brolienei Michalinai ir kunigui Jonui Pilkai, rašyti iš Vladimiro kalėjimo ir invalidų lagerio Mordovijoje, antrojoje – laiškai arkivyskupo broliui Jeronimui, brolienei Emilijai, jų dukrai Marijai ir krikštasūniui Mindaugui.
Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje, buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos. Jau laiškuose iš Oršos vyskupas reiškia nuoširdžią savo padėką už brolių jam teikiamą gyvybiškai svarbią materialinę paramą, tačiau kartu išsako ir kylantį nepatogumo jausmą, kad sunkiomis sąlygomis remdami jį broliai skriaudžia savo šeimas: Aš esu Jums visokeriopai dėkingas už pagalbą siuntiniais, tačiau mane labai slegia ta mintis, kad aš esu Jums našta, kad aš nuskriaudžiu Jus, ypač šeimą, vaikus. Ar negalima būtų sutvarkyti taip, kad siųstų tik iš Kaišiadorių (1948 02 01 laiškas broliui Jeronimui).
Visi vyskupo laiškai iš Vladimiro kalėjimo jau rašyti rusų kalba. Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad laiškų turinį galėtų patikrinti įkalinimo įstaigų cenzoriai. Ne viename vyskupo laiške irgi galima rasti tikrintojo užtušuotų eilučių, kuriose vyskupas, spėtina, detaliau rašė apie kalinimo sąlygas. Ypatingojo kalėjimo kalinių komunikacija su išorės pasauliu buvo ypač sugriežtinta nuo 1949 m. kovo 1 d. Nuo šiol jie galėjo gauti ir siųsti tik po du laiškus per metus (iki tol buvo leidžiama gauti ir siųsti po du laiškus per mėnesį). Be to, buvo uždrausta siųsti siuntinius kaliniams su maisto produktais. Buvo leista siųsti tik pinigines perlaidas, iš kurių kaliniai galėjo apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.
Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie dvasinę ir emocinę savo būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, dvasinę jo būseną. Visų pirma krinta į akis tai, kad nė viename laiške nesiskundžiama, nesielvartaujama dėl savo situacijos, patiriamų sunkumų. Apie save vyskupas dažniausiai parašo vienu ar puse sakinio (Gyvenu po senovei ir mano sveikata po senovei), o kitą laiško turinį skiria padėkoms už gautus siuntinius, klausimams apie brolių ir jų šeimos narių sveikatą bei gyvenimo posūkius, taip pat perduoda linkėjimus jam svarbiems asmenims. Antai, viename pirmųjų jau iš Vladimiro rašytų laiškų jis džiaugiasi tuo, kad sūnėnas Jonas įstojo mokytis į geležinkelininkų mokyklą, teiraujasi apie Kauno kunigų seminarijoje studijavusį pusseserės sūnų Joną Pilką, siunčia linkėjimus seserims benediktinėms, o apie save rašo lakoniškai, tačiau su stebėtino optimizmo gaidele: Laikausi po truputį. Nebe tokie jau mano metai, kad girtis sveikata, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ji tokia bus ir ateityje, tai turbūt dar pasimatysime (1948 07 13 laiškas broliui Jeronimui).
Pirmosiomis 1949 m. dienomis rašytas vyskupo laiškas ne tik patvirtina gerą fizinę jo sveikatą, bet ir liudija puikią psichologinę jo būseną. Šiuo laišku vysk. Matulionis prašo brolio Jeronimo reguliariai siuntinėti laikraščius, taip pat atsiųsti jo turėtus vokiečių–rusų, prancūzų–rusų ir anglų–rusų kalbų žodynus bei tų kalbų savarankiško mokymosi vadovus. Matyt, daugybę laisvo laiko – Vladimiro kalėjimo kaliniai nebuvo varomi į darbus – vyskupas galvojo išnaudoti mokytis kalbų. Iš kelių užuominų vyskupo laiškuose galima pajusti, kad jam labai rūpėjo ir tai, kaip toliau klostosi vyskupijos likimas. Štai 1949 m. pabaigoje rašytame laiške, išmaniai maskuodamas savo intenciją, klausia brolio Jeronimo patikslinimo: Rašei apie vyskupijos mirtį, tačiau neparašei, kur palaidojo: Kaune ar kitoje vietoje? Šiuo atveju vyskupas akivaizdžiai norėjo išsiaiškinti, kuo pasibaigė režimo planai Kaišiadorių vyskupijos administravimą po prel. Bernardo Sužiedėlio suėmimo perduoti kurios nors kitos diecezijos valdytojui.
Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo niekuomet nesiskundęs prasta savijauta, 1953 m. lapkričio pabaigoje, likus vos mėnesiui iki bausmės termino pabaigos, vyskupas Teofilius sunkios būklės buvo paguldytas į kalėjimo ligoninę, kur apie pusmetį, iki 1954 m. gegužės pabaigos, išgulėjo patale. Kadangi staigus jo sveikatos būklės pablogėjimas buvo susijęs ne tik su bausmės pabaigos artėjimu, bet ir su perkėlimu į kamerą kitame kalėjimo aukšte, neatmestina prielaida, jog vyskupo sveikata buvo sutrikdyta dirbtinai. Mat, kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, sovietų valdžios institucijos Lietuvoje anaiptol nebuvo suinteresuotos jo grįžimu. Iš 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio rašto Antanui Sniečkui sužinome, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas iš Vladimiro kalėjimo ligoninės buvo perkeltas į Potmos invalidų namus Mordovijoje. Tame pat rašte Liaudis vėl prašė Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme.
Dauguma vyskupo Matulionio laiškų, rašytų nuo 1954 m. pavasario iki 1956 m. vidurio, buvo išsaugoti Teofiliaus Pilkos, kuris 1956 m. jį ir parlydėjo į tėvynę. Šie laiškai jau rašyti lietuvių kalba ir yra gerokai informatyvesni nei rašyti kalėjime. Broliui Juozui ir jo žmonai Michalinai, taip pat kunigui Jonui Pilkai rašytuose laiškuose, žinoma, dominuoja vyskupo išlaisvinimo ir jo grįžimo į Lietuvą tema. Iš laiškų sužinome, kad jų adresatai dėjo atkaklias, tačiau bergždžias pastangas gauti leidimą ganytojui grįžti į tėvynę. Net sunku besuskaičiuoti, kiek kartų šiuo klausimu į įvairias sovietų valdžios įstaigas kreipėsi pats vyskupas Teofilius, kunigas Jonas Pilka ir brolienė Michalina, tai darydami ir raštu, ir bandydami asmeniškai pasikalbėti su sprendimus priimančiais pareigūnais (apeliuota į didelį politinį autoritetą turėjusius veikėjus Vorošilovą, Bulganiną, Žukovą).
Praradęs viltį sulaukti palankaus atsakymo, Teofilius Matulionis nepuolė į rezignaciją ir nepradėjo dėl to kaltinti valdžios atstovų, tiesiog, kaip jam buvo būdinga iki tol, nuolankiai priėmė tai kaip dar vieną Dievo valios ženklą. Pasinaudodamas tuo, kad po Stalino mirties tokio tipo laisvės atėmimo vietose režimas buvo sąlygiškai švelnus, vyskupas gana aktyviai ėmėsi pastoracinio darbo tarp čia esančių įvairių tautybių katalikų: prieš šventes klausydavo jų išpažinčių, dalydavosi su jais iš Lietuvos gautais „Dievo pyragais“ (taip jis laiškuose vadino Mišių komunikantus). Mišias aukojo ne tik pagal Jono Pilkos siunčiamas intencijas už mirusius, bet ir už savo dieceziją.
Potmos invalidų namuose, 1956 m.
Net ir būdamas invalidų namuose-lageryje vyskupas Teofilius praktiškai buvo izoliuotas nuo religinio gyvenimo Lietuvoje, nes ir toliau galėjo susirašinėti tik su giminėmis. Vienintelis jo informatorius buvo kunigas Pilka, todėl vyskupas godžiai gaudė kiekvieną jo žinutę apie religinio gyvenimo būklę tėvynėje. Džiaugdamasis nemažėjančiu provincijos tikinčiųjų religiniu entuziazmu, vyskupas Teofilius ypač domėjosi jaunimu (Įdomu, kaip brangus mūsų jaunimas tuo atžvilgiu laikosi. Juk tai mūsų tautos ateitis, – 1956 m. balandį teiravosi jis kun. Pilkos). Artimas jo santykis su jaunais žmonėmis aiškiai justi ir iš laiško krikštasūniui Mindaugui Teofiliui eilučių, kur jis ne tik reiškia pagarbą jauno žmogaus sprendimams, bet ir negaili praktiškų patarimų: Labai džiugu, kad išsirinkai specialybę sulyg noro, tinkamą ir studijuoji su įdomumu ir malonumu. Ir aš kadaise mėgau ir sekėsi braižyti geometrijos braižinius. Vietoje treniruotis imtynėse patarčiau gimnastiką. Treniruotė neigiamai veikia ant širdies, o gimnastika, ypač sėdintį gyvenimą vedantiems, ne tik naudinga, bet būtina (1956 01 12).
Būdamas invalidų namuose vyskupas Teofilius nenustojo rūpintis ir giminaičių fizine bei dvasine sveikata. Tuometinė, kaip ir šiuolaikinė, medicina toli gražu ne visuomet sugebėdavo rasti tinkamus kai kurių sunkių ligų gydymo metodus, todėl Teofilius Matulionis, labai išgyvenęs dėl jam artimų žmonių ligų, stengėsi jiems padėti ne vien maldomis, bet ir siūlydamas netradicinius gydymo būdus. Antai viename laiške brolienei Emilijai jis rašo apie invalidų lageryje sutikto vaistininko iš Vilniaus jam pasiūlytą gervuogių antpilo receptą, kuris neva veiksmingai tirpdo inkstų ir tulžies akmenis. O štai 1954 m. pabaigoje rašytame laiške kunigui Pilkai neslėpė savo įsitikinimo homeopatijos veiksmingumu, grindė jį ne tik konkrečiais pavyzdžiais iš asmeninės patirties, bet ir bendresnio pobūdžio argumentais.
Vis dėlto per laiškus artimiausiems žmonėms Teofiliaus Matulionio meilę artimui bendrąja prasme geriausiai atspindi įprasti vyskupo laiškų pabaigos žodžiai: Su visa meile Kristuje, Visus jus mylintis, o dažniausiai tiesiog trumpai tarmiškai: Milęs +Teofilius.
